Dalyviai: menininkai Kęstutis Grigaliūnas, Redas Diržys, Kazys Venclovas, architektas G.A.Sakaitis ir Justino Vienožinskio meno mokyklos mokiniai. Projektą finansavo Vilniaus miesto savivaldybė.
Garsiausio pasaulyje kauniečio Jurgio Mačiūno sugalvoti fluxus žaidimai – Lietuvos minkštoji galia. Fluxus dvasia įsismelkė į tautinio atgimimo Sąjūdį, jos reikia ir dabar, kai reikia atsispirti politikų manipuliacijoms. Žaidžiant pratrūkstantis juokas – geriausias priešnuodis melui ir neapykantai.
Fluxus tikslas buvo išlaisvinti meną nuo perdėto rimtumo ir sugrąžinti jį žmonėms. 1970 m. Mačiūnas pasigamino kelias poras kojūkų ir apavė vaikiškais bateliais. Tie kojūkai buvo panaudoti keliuose fluxus renginiuose viešose erdvėse. 1971 m. Mačiūno pakviesti menininkai lietuvių vaikams gerai pažįstamais kojūkais vaikščiojo Niujorke – pasaulio meno ir kapitalizmo sostinėje. 1973 m. Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas su jais žaidė vandensvydį – žiūrovams atrodė, lyg jie bėgiotų virš vandens juokingai spardydami kamuolį.
2001 m., 70-ųjų Mačiūno metinių proga, menininkai Kęstutis Grigaliūnas, Redas Diržys ir Kazys Venclovas pagamino kojūkais vaikščiojančių Mačiūno ir Meko figūras ir surengė akcijas didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Dalyviams siūlė pasigaminti kojūkus iš molbertų, kurie menininkus įkalina statiškoje praeityje. Vaikštant mediniais pagaliais ir mėginant išlaikyti pusiausvyrą, nelieka laiko blogiems įpročiams.
Šią akciją verta atgaivinti dabar, kai nerimas dėl karo ir nežinia kur riedančios politikos vežimo per daug įtempia protus. Užsisėdėjome sustingę prie savo kompiuterių, panirę į savo išmaniųjų telefonų ekranus, pavargome nuo žodžių karo socialiniuose tinkluose. Metas išeiti į Šnipiškių aikštę ir vėl pažaisti – kartu su Meko ir Mačiūno lėlėmis pavaikščioti kojūkais, atitrūkti nuo žemės ir pasijuokti.
Didysis pasivaikščiojimas Mačiūno kojūkais teprimena užsižaidusiems politikams ir kasdienybėje įstrigusiems piliečiams: Mačiūnas mirė, bet fluxus – ne. Linksmi fluxus netikėtumai tedrebina perpykusio pasaulio smegenis.
Kūryboje mėgstantis pokštauti, žaisti, cituoti menininkas Kęstutis Grigaliūnas, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nuo pat nepriklausomybės atgavimo rūpinosi Jurgio Mačiūno 1960 m. sugalvoto fluxus judėjimo atminimu jo gimtajame Kaune, kūrė post-fluxus projektus.
1995 m. Mykolo Žilinsko dailės galerijoje jis surengė tarptautinę autorinės knygos-dėžės parodą „Box“. 1996 m. sukurtais plakatais kvietė aplankyti neegzistuojantį Mačiūno muziejų Parodos g. 1. 1998 m. Kauno paveikslų galerijoje atidarytą „Fluxus kabinetą“ reklamavo pasigamintomis degtukų dėžutėmis – nuoroda į Mačiūno degtukus muziejams ir rimtam menui deginti.
1998 m. dalyvaudamas Redo Diržio kuruotame projekte „Upė ir komunikacija“ Alytuje Grigaliūnas laikraštyje publikavo Mačiūno kaip fluxus popiežiaus atvaizdą, sukūrė dovaną-maišelį su Diržio ir Jono Valatkevičiaus manifestais, lipdukais su užrašu „Alytaus FLUXUS“. 2000 m. Grigaliūnas kartu su Diržiu ir Kaziu Venclovu pagamino Mačiūno kaip fluxus popiežiaus figūrą, kurią būtų galima visur vežioti ir rodyti, kaip 1930-aisiais po Lietuvą buvo vežiojamas Vytauto Didžiojo atvaizdas jo 500-ųjų metinių proga. Išlikusi Peterio Mooreʼo nuotrauka, kurioje 1973 m. Mačiūnas ir Mekas Niujorke vaikšto kojūkais, įkvėpė menininkus pradėti kojūkų projektą. 2000 m. Grigaliūnas mokė japonus vaikščioti iš bambuko pasigamintais kojūkais – performansu Tokijuje paminėtas fluxus įkūrėjas Jurgis Mačiūnas.
