Anot A.Terlecko, didžiosios dalies Lietuvos šeimų gyvenimus negrįžtamai pakeitė tiek kolchozų steigimas, tiek ir jų griūtis XX-ojo amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje pereinant iš socialistinės ekonomikos į laisvąją rinką.
Vis dėto, atsigręždamas į šios istorijos pradžią, A.Terleckas teigia, kad kolchozų kūrimas buvo vienas esminių Lietuvos kaimo sovietizacijos ir nepriklausomybės visuomenės suardymo būdų. „Teroras, represijos, žudymai ir trėmimai taikyti sąmoningai siekiant perkeisti ir užvaldyti Lietuvos ūkininko tapatybę ir primesti jam naują – kolūkiečio – gyvenseną bei pasaulėžiūrą“, – sako istorikas.
Sausakimšame šios knygos pristatymo renginyje penktadienio popietį Vilniaus knygų mugėje taip pat dalyvavo istorikas Norbertas Černiauskas ir apžvalgininkas Rimvydas Valatka.
Apie kolchozą su terleckišku humoru
Renginį pradėjęs nuo eilėraščio apie kolūkio laukus, salėje sukėlusio daug gardaus juoko, istorikas N.Černiauskas pastebėjo, kad nors kolūkiai ir sugriuvo jau prieš daug metų, o visa tai apaugo anekdotais, tačiau ši tema Lietuvoje žmonėms vis dar labai rūpi.
Kreipdamasis į R.Valatką, istorikas pastebėjo, kad savo tekstuose pastarasis itin dažnai vartoja kolchozo ir kolchoznikų sąvokas net ir kalbėdamas apie dabarties Lietuvos realijas.
Į tai sureagavo ir pats apžvalgininkas, pusiau juokais, pusiau rimtai prabilęs apie kolchozų paliktą traumą.
„Kai su šeima grįžome iš Sibiro į Lietuvą, patekome tiesiai į kolchozą. Mama tėvui nuolat priekaištavo, kad jis nesugebėjo įsitvirtinti mieste. Per savo gyvenimą čia išdirbau šešiolika mėnesių, bet prie pensijos man niekas nepridėjo. Visa tai manyje paliko traumą ir net ne vieną“, – teigė R.Valatka ir pabrėžė, kad skaitydamas A.Terlecko knygą jis prisiminė gausybę to laikmečio gyvenimo detalių, kurios atgijo ir priminė visą tą kolchozo siaubą ir absurdą.
Jis taip pat prisiminė, kad jo mama ilgai nesuprato, kas gi nutiko lietuviškam kaimui, kur kolchoznikai nepradeda darbo nuo išgėrimo ir ilgų parūkymų. „Mama stebėjosi ir sakydavo, kad net Sibire mes taip nedirbdavome“, – pasakojo R.Valatka.
Kalbėdamas apie A.Terlecko knygą apžvalgininkas pabrėžė itin gerą istoriko humorą ir ironiją, kurių yra persunktas visas pasakojimas. Į N.Černiausko repliką, kad ši ironija yra labai sruogiška, R.Valatka atsakė savitai: „Tai pavadinčiau terleckišku humoru. Skaitant Antano knygą akivaizdžiai matau, kad tai yra rašytojo rankų darbas ir tai nepaprastai džiugina“, – kalbėjo jis ir pabrėžė, kad tai tik parodo, kad istorikai Lietuvoje kartais yra geresni rašytojai už pačius rašytojus.
Kolektyvizacija – siekis užvaldyti
Pokalbį moderavęs N.Černiauskas pastebėjo, kad savo knygoje A.Terleckas iš esmės keičia žodyną, kuriuo apibūdina kolektyvizaciją Lietuvoje. Tam dažniausiai jis pasitelkia tris sąvokas – „eksperimentas“, „užvaldymas“ ir „nužmoginimas“.
Anot knygos autoriaus, pati kolektyvizacija atsineša daug žodžių ir prasmių, kurios susijusios su pačiu laikmečiu ir yra jo įkrautos. Tačiau tuo pačiu šis žodynas turi prasmę tik tos sistemos viduje. Kaip pavyzdį istorikas paminėjo sąvoką „buožė“, kuri, anot jo, yra mums primesta.
„Kai įvyko desovietizacija, vis tiek mumyse liko gausybė mąstymo ženklų iš sovietinio laikotarpio. Ir nors kalbant apie tremtis ar represijas mums savų žodžių nepritrūko, tačiau kalbėdami apie sovietmetį neretai tebevartojame primestu žodžius. Todėl šioje knygoje kalbu tokiais žodžiais, kuriuos pats suprantu ir kurie turi prasmę laisvoje visuomenėje“, – teigė A.Terleckas.
Kolektyvizacijos kontekste vartojama „užvaldymo“ sąvoka, istoriko teigimo, geriausiai atspindi sovietų siekius radikaliai perkeisti visą visuomenę, aplinką, kraštovaizdį.
„Kolektvizacija lyg ir nurodo į kolektyvinį darbą ir komunizmo principus. Tačiau išties tai mažiausia, kas sovietams rūpėjo. Svarbiausias uždavinys buvo užvaldyti žmones atimant iš jų teisę auginti savo kviečius ir savo gyvūlius, o tai reiškia, gyventi, dirbti, mąstyti taip, kaip jie patys nori“, – teigė A.Terleckas.
Nors koletyvizacija Lietuvoje prasidėjo apie 1947 metus, tačiau savo knygoje istorikas daug dėmesio skiria pirmajai sovietų okupacijai bei nacių laikotarpiui, kai jokių kolūkių čia dar nebuvo.
Pasak A.Terlecko, 1940-1941 m. laikotarpis yra svarbus todėl, kad būtent šiuo metu yra pradedama naikinti tarpukario visuomenė.
„Reikia suprasti, kad kolektyvizacija yra įmanoma tik išardytoje visuomenėje, o būtent tai okupacijų laikotarpiu darė tiek sovietai, tiek naciai. Ant nepriklausomos visuomenės galvos kolektyvizacija negalėjo būti lengvai užmauta“, – teigė istorikas.
Būtent todėl, anot jo, tikslesnis įvardijimas yra Lietuvos kaimo sovietizacija, nes būtent šitaip po Antrojo pasaulinio karo ir vyko kaimo užvaldymas. „Kolektyvizacija – tai moderni baudžiavos forma. Neatsitiktinai daugelyje sovietinių respublikų kolchozai žmonėms pirmiausia ir kėlė asociacijas su baudžiava“, – kalbėjo A.Terleckas.
Paklaustas, kodėl knygoje, šalia istorinių vaizdų iš kolchozų yra publikuojama ir ne taip seniai daryta Naisių nuotrauka, istorikas teigė, kad tai yra paskutinė vieta Lietuvoje, kur bandoma kurti kolūkinę tikrovę.
