Po pasisekusių koncertų ir šiltų publikos reakcijų Vilniuje, ansamblis ruošiasi artėjantiems „Cafe de Paris“ koncertams Kaune (gegužės 4 d.) ir Šiauliuose (gegužės 7 d.).
Apie muziką, įkvėpimą, tradicijas pakalbinome ansamblio lyderį, belgų gitaristą Chrisą Ruebensą.
Kokie yra patys pirmieji su muzika susiję Jūsų prisiminimai?
Vienas seniausių mano prisiminimų, dar iki man pradedant lankyti muzikos mokyklą, kai buvau devynerių, kaip mes su mama sėdime virtuvėje ir iš senos vaikiškos knygelės mokomės liaudies dainų. Nors mano mama neturėjo muzikinio išsilavinimo, ji mokė mane dainų ir kaip jas groti medine fleita. Tai buvo ypatingi momentai, labai jaukūs, šilti. Muzikavimas suvirpindavo mano vidų kaip niekas kitas.
Aš neprisimenu nei kur, nei kada pirmąsyk išgirdau gitarą, tačiau šis instrumentas mane labai traukė nuo vaikystės. Kartą, Sinterklaas'as (mitinė būtybė, aplankanti vaikus gruodžio 6 d., kitose šalyse vadinama Šv. Nikolajumi) padovanojo man gitarą. Tai buvo neabejotinai geriausia dovana (na gal išskyrus, kai su broliais gavome Playmobil piratų laivą). Tiesa, mano tėvai vėliau šiek tiek gailėjosi dėl šios dovanos, nes savo talentą demonstruodavau anksti ryte jų miegamajame.
Ar nuo vaikystės žinojote, kad užaugęs būsite susietas su muzikos pasauliu? Galbūt norėjote būti kažkuo kitu?
Būdamas vaikas, norėjau tapti staliumi, kaip ir mano tėtis. Tačiau jis mane nuo to atkalbėjo. Vėliau, nors ir nemažai grodavau, nemaniau, kad tai yra tas užsiėmimas, iš kurio galėčiau pragyventi. Tai buvo mano hobis. Dešimt metų mokiausi muzikos mokykloje groti klasikine gitara, buvau aktyvus pučiamųjų ansamblio narys kur grojau fliugerhornu, nuo vaikystės dainavau skirtinguose choruose, vėliau su draugais įkūrėme bliuzo ir roko grupę, kurioje pradėjau groti elektrine gitara.
Nepaisant to, nedrįsau studijuoti klasikinės muzikos. Neramino ir klausimas, kokį darbą po to dirbsiu, ar kaip dauguma studentų tapsiu muzikos mokytoju? Tad, kai turėjau nuspręsti ką studijuoti, visiškai nežinojau ko noriu.
Manydamas, kad „galbūt bus įdomu“, įstojau į psichologiją Gento universitete. Tačiau gan greitai suvokiau, kad aš nesu tas žmogus, kuris gali visą dieną sėdėti universitete ir studijuoti. Studijas mečiau. Taigi, turėjau daugiau laisvo laiko ir grodavau po 5-6 valandas per dieną klasiką, taip pat tuo laiku labai domėjausi bliuzu, atradau džiazo ir world muzikos stilius. Po metų pradėjau studijuoti Liuveno muzikos institute. Laimei, mano tėvai tam pritarė.
Kiekvienas atlikėjas turi savo idealą. Su kokiu muzikantu Jūs svajojote atsidurti scenoje? Ar svajonė išsipildė?
Iš tiesų niekada neturėjau idealo. Kai buvau paauglys ir studentas, žavėjausi tokiais atlikėjais kaip Jimi Hendrixas, Frankas Zappa, Johnas Coltrane'as, J.S.Bachas ir Johnas Denveris. Tai muzikos herojai iš praeities, kurie kūrė istoriją. Įžymybės, kuriuos teko garbė pamatyti gyvai – Prince'as, Paco de Lucia ir Erikas Claptonas, pastaruoju mano susižavėjimas dingo iškart po jo koncerto. Man pasirodė, kad jis groja pats sau ir visai nekreipia dėmesio į publiką, o gal tai buvo tiesiog bloga diena.
Taip pat teko dalyvauti keliuose Marco Riboto koncertuose, kuris yra žinomas kaip Tomo Waito gitaristas, grojantis Johno Zorno projektuose, o taip pat įdomių projektų sukūrė ir pats.
Kartą, netikėtai su draugu sutikome M.Riboto nedideliame Niujorko parkų. Jis jau ruošėsi išeiti, kai mes mes jį užkalbinome, tačiau keletą minučių smagiai paplepėjome. Jei taip nutiktų, kad jis man paskambintų dėl koncerto, aš tikrai nedvejočiau. Net jei jam reikėtų, kad kažkas suderintų jo gitarą scenoje, net gi ir tai būtų smagu (juokiasi).
Ar žinote kas yra kūrybinės kančios? Ar dažnai tenka jų patirti?
Žinoma! Mano galvoje nuolat kirba abejonės, kai kuriu kamerinę muziką gitarų solo, kvartetui, ar naujas programas, pavyzdžiui kaip „Cafe de Paris“ ar „Gyvenimas kaip filmas“. Kūrybiniame procese pradžia yra smagiausia dalis – spontaniškas įkvėpimo protrūkis, kai jaučiuosi 100 procentu laisvas pasirinkti vienokią ar kitokią dainą, rašydamas kokią tik noriu harmoniją ar melodiją, kuri ateina iš mano minčių ar gimsta pirštuose.
Po to seka kryptingas darbas tam tikra linkme, rašymas, detalių tobulinimas. Tai labai intensyvus ir laiko reikalaujantis darbas. Tuo pačiu metu turi skirti daug dėmesio kiekvienai detalei, bet išlaikyti dėmesį visumai. Kurdamas aš įsivaizduoju savo publiką, atsiduriu tarp gerbėjų ir bandau suprasti ko reikia kūriniui, kad būtų įdomu klausytis.
Kaip gimė programa „Cafe de Paris“?
Prieš kurį laiką grodavau ir dainuodavau Vilniaus baruose. Kartą, mane išgirdęs draugas, paklausė, kodėl nedainuoju prancūziškai, nes anot jo, tai turėtų patikti žmonėms. Aš pasinaudojau šiuo patarimu ir aranžavau Christophe kūrinį „Aline“ į baladę ir iš tiesų, jį išgirdę, žmonės reagavo labai teigiamai. Vėliau manęs paprašė paruošti prancūziškų dainų programą božolė šventei Vilniuje.
Nors jau nemažai laiko buvau nekalbėjęs prancūziškai (mano gimtoji kalba yra olandų), tačiau ėmiausi šio darbo ir programa gavosi puiki. Po pasirodymo su muzikantais nutarėme, kad programą turėtų pamatyti ir daugiau žmonių, todėl aš ją pradėjau siūlyti koncertų organizatoriams.
Galbūt koncertuodami su šia programa esate patyrę kokių nors nuotykių?
Niekas neateina į galvą (juokiasi). Mūsų būgnininkas (Andrius Kairys) sako, kad jam groti mūsų koncertus visuomet yra nuotykis. Nors „Cafe de Paris“ programą aš ir kiti muzikantai mokame puikiai, tačiau kiekviename koncerte būna kažkas naujo. Tai gali būti nauja muzikinė improvizacija ar naujas pasakojimas. Iš kelionių muzikantai dažnai parsiveža istorijų, kurios skamba kaip rokenrolas, tačiau po vieno koncerto su muzikantais juokėmės kaip per metus pasikeitė mūsų pokalbių temos. Dabar vietoj to, kad važiuodami automobiliu grotume ir improvizuotume, mes kalbame kiek mokame už vaikų darželius ar kuri mokykla yra geresnė.
Ko gali tikėtis žiūrovai atėję į koncertą „Cafe de Paris“?
Jaukaus, malonaus vakaro, kurio metu skambės tiek gerai žinomos, tiek ir mažiau klausytojams girdėtos prancūziškos muzikos. Bus galima išgirsti ir lyrinių šansonų, ir čigoniškų baladžių, ir roko bei šokių muzikos melodijų. Kai kuriuos kūrinius mes grojame tokius, kokie jie yra, kitus – pakeičiame, suteikiame jiems naują, savitą skambesį. Klausytojai galės ne tik mėgautis muzika, bet ir išgirsti įdomių faktų apie muziką, atlikėjus ir net gi maisto ruošimo patarimų.
Ar Belgijoje švenčiate Motinos dieną? Gal turite kokių nors tradicijų?
Belgijoje, priklausomai kurioje šalies dalyje gyvenate, motinos diena švenčiama skirtingu laiku. Didesnėje šalies dalyje ji minima antrą gegužės sekmadienį, t. y. viena savaite vėliau nei Lietuvoje. Tačiau tai nestebina, nes kaip sako mano žmona, mes esam ramūs kaip belgai. Bet žmonės, kurie gyvena Antverpene ir jo apylinkėse nuo 1913 m. motinos dieną švenčia rugpjūčio 15 d.
Tradiciškai mamos tą dieną gauna pusryčius į lovą, gauna gėlių. Sutuoktinis su vaikais užsiima ir visais namų ruošos darbais. Mokykloje vaikai gamina dovanėles mamai, dažniausiai tai būna meniškos smulkmenos, kurias galima pasikabinti ant sienos ar pasistatyti ant lentynos.
Ko palinkėtumėt visoms mamoms artėjančios Motinos dienos proga?
Linkiu, kad tai būtų nuostabi diena su šeima, kai mėgausitės artimųjų dėmesiu ir buvimo kartu
