Parodoje rodomi eksponatai, kuriuos sovietmečiu surinko ir restauravo Žukų šeima. Iš viso kolekcijoje – apie 150 kūrinių: paveikslų, skulptūrų, grafikos, žemėlapių, liturginių drabužių, bažnytinių audinių ir siuvinių, metalo dirbinių ir medžio drožinių. Dalis šio išgelbėto rinkinio dabar saugoma Lietuvos muziejuose: Žemaičių „Alkoje“, Varniuose, Telšių vyskupijos kurijoje, keliose bažnyčiose – Vilniaus Šv. Jono, Šv. Jokūbo, Žemaitijos Nemakščių, Žlibinų ir kt. Kita dalis dabar rodoma Alantos dvare.
Palaimintojo Teofiliaus Matulionio fondas 2024 m. išleido katalogą „Išgelbėtas Žemaitijos sakralinis menas. Žukų šeimos kolekcija“. Antikvaras ir poetas Edmondas Kelmickas katalogo recenzijoje rašė: „Šie daiktai, jų rinkimas ir mūsų žiūrėjimas į juos – tai mįslės, paslaptys ir kryžiažodžiai. Tai yra daiktai, kuriuose esti tikėjimo klodai. Kaip ir visa krikščionybė, tai nėra paprasta. Greičiau – labai dramatiška“.
Žemaitiško sakralinio meno kolekcija surinkta 1985-1990 m. Ano meto kunigai V.Žukui leido apžiūrėti senųjų bažnyčių palėpes, koplyčias, varpines, rūsius, sandėlius. Dalis apnykusių, nebenaudojamų radinių po restauracijos sugrąžinti į tas pačias parapijas, kitą dalį priėmė Telšių vyskupas.
V.Žukas pasakoja: „Kartą Kaltinėnų klebonas nusivedė parodyti, ką žmonės buvo sunešę kaip žaliavą būsimam bažnyčios varpui. Sandėliuke buvo suversta metalo krūva: bronziniai pasidabruoti angelai, krikšto lėkštė su iškalinėta madona, palankstyta mišių taurė, pajuodusios liturginės ampulės ir kita. Laimė, kunigas leido paimti tai, ką buvo galima išsaugoti kaip meno paveldą“.
Kadangi tai buvo sovietinės okupacijos periodas, sakralinių objektų gelbėjimas nebuvo viešai toleruojamas, kolekcininkams reikėjo veikti tyliai ir protingai. Dalis kolekcijos 1992 m. buvo išvežta į Suomiją. Menotyrininkas Helmutas Šabasevičius Helsinkio galerijos D‘Arte kataloge rašė: „Važinėdamas po nuošaliausias Lietuvos parapijas, Žemaitiją, landžiodamas po bažnyčių palėpes, rūsius, varpines, Vaidotas sukaupė unikalų sakralinio meno rinkinį.
Dailininką užvaldžiusi stipri senojo bažnytinio meno trauka, parodžiusi senovines žvakides, medinės architektūros fragmentus, nebenaudojamus šventuosius indus, paveikslus, sukandijusius bažnytinius rūbus seniai užmirštuose užkaboriuose gali būti suprantama kaip kūrybinės dvasios pergalė prieš žemiškąjį laiką: tarsi užtektų evangeliškai pasakyti „Kelkis!“ ir išdžiūvusi taurė vėl prisipildytų vyno, o į sustingusį kūną vėl grįžtų siela.“
Naujoji paroda Alantos dvare veiks iki 2026 metų pabaigos. Kasdieninis jos lankymas – muziejiniu režimu. Alantos dvare tebeveikia palaimintojo Teofiliaus Matulionio muziejus ir didelė fotografo Dionizo Putnos (1895-1964) kūrinių paroda.
Jolanta Bimbirienė ir Liuda Pusvaškienė, Alantos dvaro-galerijos muziejininkės.
