Aktorius Andrius Bialobžeskis, ilgametis Liudviko bičiulis, scenoje dalijasi ne tik eilėraščiais iš rinkinių „Kitoj miško pusėj“, „Elio“, „Paliktos paletės“, bet ir asmeninėmis istorijomis bei poeto balsu per interviu fragmentus. Kartu su juo – du džiazo legendos: fortepijonininkas Tomas Kutavičius ir perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, kurie muzika atgaivina Liudviko žodžius.
„Su Liudviku buvome labai geri bičiuliai – kaip jis pats paskutiniame laiške parašė: tarp mūsų buvo bičiulystė. Kai susitikdavom, kartais tiesiog tylėdavom. Arba aš klausydavausi, ką Liudvikas šneka. Tai nuostabi poezija. Būtų labai gaila, jei ji užsimirštų. Kai poetai išeina, jų eilės dažnai nueina į kažkokius pelkynus. Aš noriu, kad kuo daugiau žmonių ją išgirstų ir pabūtų su ja. Ji labai įvairi – nuo pirmo iki paskutinio rinkinio: kartais tyli, kartais sprogstamoji. Ji turi būti prie širdies ir prie minties“, – sako Andrius Bialobžeskis.
Kaip Andrius atrado Liudviką ne kaip žmogų, o kaip poetą? „Aš poetą pažinojau, bet jo eilių – beveik ne. Buvo keistas atsitiktinumas: filmavime mano grimo stalas buvo nukrautas žurnalais, atsiverčiau 1985 m. „Pergalę“ – ir tiesiai į Liudviko pirmąją publikaciją: „Tolimos ateities šienpjoviai, dalgiais kertantys debesys, spjaudys kramtomąją gumą į mus“. Tuo metu kaip tik galvojau apie skirtumus tarp mūsų laikų… Paskambinau jam. Jis pakvietė į kūrybos vakarą (kuriame, beje, dalyvavo Gotesmanas ir Kutavičius), nuo to laiko mudviejų ryšys tapo dar stipresnis.”
Ligos metais Andrius tapo Liudviko balsu: skaitė eilėraščius, atsiėmė premijas, įrašė paskutinį rinkinį „Paliktos paletės” Marijos radijui. „Jis pats pavadino tai – tyli bičiulystė, kuri sroveno tarp mūsų. Šiandien ta tyli bičiulystė tęsiasi jau amžinybėje. Kaip pasakytų Liudvikas – kitoje miško pusėje.“
„Gyvenu aiškiai supratęs, kad svarbiausias dalykas – stengtis išsaugoti švarią ir šviesią sielą. Man tai ir yra gyvenimo bei kūrybos gilioji prasmė. O ar mes sodiname medžius, ar žiedžiame puodus, ar auginame vaikus, ar rašome eilėraščius – tai neesminis skirtumas, jei tą darome nemeluodami nei kitiems, nei patiems sau. Jei ta dvasia, kurią dovanų esame gavę, dalijamės su kitais, jei nors kiek jos įtrupa į tai, ką parašome, tai tuose mūsų raštuose tiek tos prasmės ir yra“, – sako šių metų „Poezijos pavasario“ laureatas, eilėraščių knygos „Paliktos paletės“ (2021) autorius Liudvikas Jakimavičius (interviu su Rimvydu Stankevičiumi).
Liudvikas pasakoja apie vaikystę Kuliuose – spalvotus vaizdinius nuo trejų su puse metų, slapta krikštą bažnyčioje, angelą sargą, kuris išgelbėjo kūdikystėje per avariją, ir smagią istoriją su karvute:
„Tai ta karvutė buvo mūsų, vaikų, didžiausia draugė. [...] Mūsiškė susikibo ragais su komunisto Astrausko karve ir nulaužė jai ragą. [...] Pardavėm ragą už rublį. [...] Tai buvo pirmas nusisekęs mūsų gyvenimo biznis, o svarbiausia, kad apmovėm tą suknistą Astrauskioką. O visą šią istoriją juk sukūrė geroji mūsų karvutė“ (interviu su Rimvydu Stankevičiumi).
Šie prisiminimai – ne tik nostalgiški, bet ir atskleidžia, kaip paprasti dalykai formavo poeto jautrumą pasauliui, meilę „prasčiokiškam“ mažo žmogaus gyvenimui ir subtilų humorą.
Muziką kuria Andriaus seniai pažįstami bendražygiai:
„Dėl komandos klausimų išvis nekilo. Jie puikiai girdi poezijos ritmą – man nieko nereikia aiškinti. Jie viską sukuria patys.“
Programa jau skambėjo Kuluose (Valentino Masalskio festivalyje – premjera), Šiauliuose, Marijampolėje, Birštone, Utenoje, Kaune. Dabar grįžta į Jaunimo teatrą – vietą, kur jautėsi savas.
„Labai lauksiu žiūrovų. Ateikite pabūti su šia poezija – ji prie širdies ir prie minties“, – kviečia Andrius Bialobžeskis.
