Tai – Manriko vaidmenį atliksiantys tenorai Marcelo Puente iš Argentinos ir Gastonas Rivero iš Urugvajaus bei baritonas iš Latvijos Jānis Apeinis, kuris atliks Grafo di Lunos vaidmenį.
Prieš kelias dienas į Vilnių atvyko pagrindinį Manriko vaidmenį operoje atliekantis Marcelo Puente. Sostinėje dar nespėjęs pasivaikščioti dainininkas šiuo metu stengiasi visą dėmesį sutelkti į intensyviai vykstančias repeticijas: „kol kas buvau tik repeticijų salėje, bet girdėjau, kad miestas yra labai gražus, mačiau daug lapų prikritę, atrodo lyg auksinis.“
Likus kelioms minutėms iki generalinės repeticijos M. Puente randa laiko atsakyti į kelis klausimus apie „Trubadūrą“.
– Ar turite lūkesčių dėl jau netrukus įvyksiančio pasirodymo operoje „Trubadūras“?
– Visur, kur tik keliauju, turiu didelius lūkesčius. Tai mano pirmas vizitas Lietuvoje, todėl šiek tiek jaudinuosi, tačiau vis tiek tikiuosi, kad atrasime ryšį su publika ir kolegomis.
– Jūs jau atlikote Manriko vaidmenį Prancūzijoje. Ar šio personažo išpildymas kaip nors pasikeis „Trubadūre“, kuris bus rodomas Vilniuje?
– Personažas iš esmės išlieka toks pat. Kinta tik tokie dalykai, kaip scenografija... Pirmą kartą „Trubadūre“ dainavau prieš dešimt metų, tačiau visai neseniai Manriko rolę vėl sudainavau Prancūzijoje... man tai buvo lyg naujas debiutas! Ir tai tokia puiki rolė, nes man Manrikas atrodo kaip antiherojus. Jis nėra didvyris, nes juo visi naudojosi. Operoje matome, kaip jo meilė, jo jausmai yra išduodami. Manriko jausmais piktnaudžiaujama. Taigi jis tarsi nuolat kovoja už tai, ką jaučia, savo jausmus. Žinoma, operoje yra puiki herojiška scena, kai jis pasiryžta iš mirties išgelbėti savo motiną, bet vis tiek visada laikiau jį antiherojumi.
– Ar Jūsų manymu tai yra pagrindiniai Manriko personažo bruožai?
– Vis tik jis yra toks personažas, kurio noras apginti savo jausmus visos operos metu sklandžiai vystosi, vis auga. Tai labai ryšku. Tačiau jis ir poetas, jis trubadūras – keliaujantis dainius, čigonas, kuris miršta taip ir nesužinojęs, kad turi kilmingo kraujo.
– Ar nesunku interpretuoti tokį dramatišką herojų?
– Aš su juo nesitapatinu. Aš – aktorius ir manau, kad opera apjungia visus menus į vieną visumą: muziką, scenografiją, kostiumų kūrimą, gyvą atlikimą... Aš išgyvenu savo personažą operoje, tačiau, kai grįžtu į viešbutį, pas žmoną ar draugus, aš tiesiog esu Marcelo.
– Ar Jūsų vizija, koks turėtų būti Manrikas, sutampa su režisierės?
– Aš stengiuosi išpildyti visas režisierės idėjas, visas jas gerbiu ir stengiuosi kuo geriau atlikti savo darbą. Įdėmiai klausau, ką man sako. Tuo pačiu ir labai džiaugiuosi, kad galiu vis tiek dainuoti „savo“ Manriko. Kiti solistai šį personažą interpretuoja kitaip, bet aš tikrai pasitikiu savo intuicija ir savo emociniu jautrumu, koks turėtų būti būtent mano kuriamas Manriko.
– Ar prieš prisijungdamas prie „Vilnius City Operos“ kolektyvo domėjotės apie solistus, kurie anksčiau atliko Manriko vaidmenį?
– Aš visada pasižiūriu, su kuo kartu dainuosiu, domiuosi, kokius kūrinius jie atliko anksčiau. Aš per daug jaudinuosi dėl savo paties pasirodymo, dėl to, kaip reikės viską atlikti tikrai gerai. Todėl niekada netikrinu, kaip pasirodė prieš mane dainavę solistai.
