Šios ekspozicijos kuratorius, gerai žinomas teoretikas ir garsus išskirtinių parodų kuratorius Nicolas Bourriaud (Prancūzija) parodoje pakvietė dalyvauti ne tik žinomus užsienio kūrėjus, bet vienus stipriausių lietuvių menininkų. Su menininku D.Žiūra kalbamės, koks buvo jo kelias į Kauno bienalę, kaip augo jo provokatyvus kūrinys bei kodėl reikia slėpti bendraautoriaus tapatybę.
– Papasakok, kaip įvyko, kad šiemet tavo kūrybą matome Kauno bienalėje? Juk šis meno festivalis daugeliui vis dar siejasi su tekstilės menu. Ar šis kontekstas tavęs netrikdė(-o)?
– Nemanau, kad tas faktas, kad Kauno bienalė kažkada prasidėjo, kaip tekstilės bienalė, galėtų ką nors trikdyti. Atsitiko taip, kad N.Bourriaud pakvietė mane sudalyvauti jo kuruojamoje parodoje „Gijos: Fantasmagorija apie atstumą“. Tuo metu kaip tik ieškojau, kas galėtų prodiusuoti projektą „Monumentas Utopijai“, taigi, pasiūliau jį parodai. N.Bourriaud projektą apibūdino, kaip įdomiai rezonuojantį su parodos tema ir mano dalyvavimo klausimas buvo išspręstas. Jei kas nors mane trikdė šioje situacijoje, tai nežinomybė ir nenuspėjamumas, į kurią pusę viskas pasisuks.
– Tavo kūrinio atspirties tašku tapo asmeninė patirtis, kuri susiklostė prieš ketvirtį amžiaus, o tiksliau tai yra trijų skirtingų tautybių armijos draugų istorija. Atskleisk, kaip gimė šio kūrino idėja?
– Pradinis postūmis kūriniui atsirasti buvo tai, kad po ilgos pertraukos susisiekiau su S ir sužinojau, kad paskutinius aštuonerius metus jis pastoviai užsiėmė knygų vagystėmis iš įvairių knygynų Dubline. Tuo metu net neįsivaizdavau visos vogtų knygų kolekcijos apimties, tačiau mano galvoje ėmė suktis įvairios meno projekto su vogtomis knygomis idėjos. Gerokai prieš tai per savo vadybininką mane surado Slava, kuris tapo žinomu skulptoriumi Sankt Peterburge ir šiuo metu dėsto skulptūrą Repino akademijoje, kuri yra viena iš pagrindinių Rusijos meno institucijų.
Prieš 25 metus aš, Slava ir S buvome neišskiriami armijos draugai, tarnavome Sovietų Sąjungos Tolimųjų Rytų karinės apygardos štabo apsaugos batalione, mus jungė panašūs estetiniai interesai. Jau tuomet siejome savo ateitį su meno pasauliu, tačiau kiekvieno iš mūsų įsivaizdavimai apie ją buvo miglotų svajonių lygyje. Po tarnybos armijoje mes patekome į radikaliai skirtingas situacijas ir skirtingus kontekstus, o bendravimas ilgam nutrūko. Šiuo metu kiekvienas iš mūsų gyvename tarsi skirtinguose pasauliuose, kuriuos vieną nuo kito skiria neišmatuojami atstumai. Šis kūrinys – bandymas bent simboliškai įveikti tuos atstumus. Tai tarsi testas – kiek mus supantys estetiniai įsitikinimai yra nepajudinami ir universalūs, kiek mes sugebame rasti santykį ir bendrauti su kitu savimi? Tarnybą sovietų armijoje galima laikyti tarnavimu okupacinei valstybei. Tai galbūt nėra kažkas, kuo galėtum didžiuotis. Paprasčiausia būtų visa tai tiesiog ištrinti iš atminties. Kaip ir nukelti Žalio tilto skulptūras Vilniuje. Tačiau man buvo svarbu rasti produktyvesnį santykį su savo patirtimi. Nepaisant visos neapykantos sovietiniam režimui, joje dalyvavo žmonės, kurie iki šiol yra man brangūs. Taigi, parsigabenau iš Dublino dvi su puse tonos vogtų knygų, pasiūliau Slavai sukurti skulptūrą, įprasminančią dvidešimt penkerių metų mūsų pažinties sukaktį ir pabandžiau visa tai sujungti viename kūrinyje.
– Dariau, pradėjęs projektą sakei, kad eigoje jis labai kinta. Tai ar galutinis rezultatas labai pakito nuo pirminės idėjos?
– Iš tikrųjų, keitėsi ne tiek galutinis kūrinio sumanymas, kiek įvairios su jo įgyvendinimu susijusios aplinkybės. Slava turėjo atvykti į Kauną ir sukurti skulptūrą vietoje. Darbo kūrimo procesas turėjo tapti mūsų trijų susitikimu. Tačiau nepaisant mano ir Kauno bienalės organizatorių pastangų, vizos Slavai gauti nepavyko. Todėl pats skridau į Sankt Peterburgą padėti Slavai įgyvendinti skulptūros projektą. Besirūpinant vizos reikalais praradome daug laiko, todėl skulptūrą turėjome padaryti per 11 dienų. Po to skulptūra savaitę praleido užstrigusi muitinėje ir atvyko į Kauną likus trims dienoms iki parodos atidarymo. Tad nuo pat vasaros pradžios, kai gavau pasiūlymą sudalyvauti bienalėje, sumanymas visą laiką kabėjo ore, ir niekada nesijaučiau tikras dėl to, kad darbas pavyks. Tačiau neskaitant aibės netikėtumų ir nuolatinės įtampos, galutinis sumanymo rezultatas yra labai arti pradinės kūrinio vizijos. Galima sakyti, kad jis atrodo būtent taip, kaip ir turėjo atrodyti.
– Ar šis „Monumentas Utopijai“ yra tavo ankstesnių darbų tąsa?
– Viena iš svarbių kūrinio temų yra su legalumu susijusios problemos. Apie tai buvo mano paskutinė solo paroda SWIM Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Joje tyrinėjau, kokiu būdu nelegalios praktikos gyvuoja kultūriniame kontekste ir kaip įvairūs jų produktai bei pasekmės tampa meno kūriniais. Jos pavadinimas – tai akronimas, naudojamas interneto forumuose, kurių vartotojai dalijasi patirtimis, susijusiomis su narkotikų vartojimu ir kita nelegalia veikla. SWIM šifruojasi, kaip „Somebody, who isn‘t me“ („Kažkas kitas, nei aš“) ir yra dažnai vartojamas vietoje pirmojo asmens įvardžio. Galima sakyti, kad šis darbas yra tiesioginis SWIM koncepcijos tęsinys. Juk knygas pavogė kažkas kitas. Tam, kad sumažintume inkriminavimo galimybę, trečio mūsų projekto dalyvio vardo ir pavardės neskelbiame.
– Tuomet tu savotiškai tampi nusikaltimo bendrininku? Ar nebaisu, kad žiūrovai irgi jais gali tapti ir taip praretinti šį kūrinį?
– Jei kalbėti apie nusikaltimą, tai jis buvo padarytas iki projekto sumanymo atsiradimo ir aš niekaip jame nedalyvavau. Mąstant tokiu būdu, nusikaltimų bendrininkais turėtume vadinti ne tik kriminalinių įvykių komentatorius, bet ir visą teisėsaugos sistemą, gyvuojančią tik todėl, kad kažkas daro nusikaltimus. Žinoma, dėl kūrinio man neramu. Jau ne kartą girdėjau, kad tokia pagunda daug kam kyla, ir manau, kad pavogti knygą iš parodos tikriausiai būtų daug paprasčiau, nei pavogti ją iš parduotuvės. Kadangi visos knygos yra vogtos, net neturiu moralinės teisės aiškinti, kad vogti yra amoralu.
Man norėtųsi pavadinti S veiklą intelektualine rezistencija ar tylia kova su kapitalizmu. Žmogus, kuris tuo užsiėmė, investavo į tai aštuonerius savo gyvenimo metus, nesiekdamas jokios materialinės naudos. Pasvėrus laiko ir energijos sąnaudas, galima teigti, kad kiekviena knyga buvo sunkaus ir ilgo proceso rezultatas. Kadangi S už vagystes iš knygynų šiuo metu yra nuteistas lygtinai, daugiau jis nebegali tuo užsiimti, kadangi nesėkmės atveju iš karto sėstų į kalėjimą. Tad iš kolekcijos dingus kokiai nors knygai, ji niekuomet nebebus papildyta nauja. Todėl meno kūrinys atsiduria dvilypėje situacijoje. Viena vertus, jis skirtas publikai. Kita vertus, publika panorėjusi galėtų jį sunaikinti. Tai nėra parduotuvė, kuri kasdien pasipildo vis naujomis prekėmis. Slapta viliuosi, kad tai neįvyks.
– Kodėl „Monumentą Utopijai“ sumanei papildyti ir video turiniu, nes pradžioje tokio sumanymo neturėjai?
– Video filmas nukelia mus į visiškai kitokį kultūrinį kontekstą ir padeda akcentuoti visoje parodoje svarbią atstumo temą. Jis pasakoja apie mano kelionę į Sankt Peterburgą, skulptūros kūrimą ir yra įdomus savo nuotaika ir autentiškais vaizdais. Tai Peterburgas pro Slavos automobilio langą, jo dirbtuvė, skulptūros formavimo metodai ir mūsų bendravimas per kūrybinį procesą. Tai tarsi vizualus akompanimentas, praplečiantis kūrinio suvokimą. Kadangi trunka daugiau nei dvi valandas, jį labai nedaug kas peržiūri iki galo. Tačiau manau, kad visas kūrinys gali tapti įdomesnis pažiūrėjus bent nedidelę filmo dalį. Taip pat filmas padeda apčiuopti visame kūrinyje svarbius klausimus – kaip atrodytų mūsų situacija, jei prieš ketvirtį amžiaus istorija būtų pasukusi kita vaga, jei mes būtume patekę į kitokius kontekstus, arba jei prieš dvidešimt penkerius metus likimas mus būtų sukeitęs vietomis?
