BALETO PASIRODYMAI:
Baletas „Kopelija“
Gruodžio 9 d. LNOBT. Leo Delibes‘o baletas „Kopelija“ – vienas populiariausių Lietuvoje, nes būtent ta premjera 1925 m. gruodžio 4 d. prasidėjo profesionalios baleto trupės kelias Lietuvoje. Tad visą 2025–2026 m. sezoną švenčiame šį išskirtinai reikšmingą Lietuvos baleto 100-mečio jubiliejų!
Kaip ir daugelį populiarių kūrinių, „Kopeliją“ iki šių dienų stato įvairūs choreografai, kas kartą pateikdami savą jos versiją ir redakciją. Iš komedijos virsdamas tragedija, čia priartėdamas prie Hoffmanno „Smėlio žmogaus“, čia nuo jo nutoldamas, šis baletas iki šiol yra vienas dažniausiai statomų pasaulyje. Trys veiksmai magijos, komiško sąmyšio, kuris kyla dėl klaidingai suprastos tapatybės, veržlus romantizmas, įspūdingi pastatymai – kaip tik tai kausto žiūrovų dėmesį jau 140 metų. Lietuvos baleto 100-mečio proga „Kopeliją“ mūsų scenoje stato vienas garsiausių mūsų dienų lietuvių choreografų Martynas Rimeikis.
Baletas. Menų pašaukti. Šokio kalba
Gruodžio 11 d. LNOBT. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus jubiliejinis dviejų dalių renginys. Jurijaus Smorigino choreografija subtiliai derina klasikinio baleto pagrindus su šiuolaikinės raiškos priemonėmis. Kiekvienas spektaklio šokis – tai tarsi gyvas laiškas, siunčiamas iš praeities į dabartį, iš širdies – tiesiai gyvenimui.
Baletas „Kaktusai+“
Gruodžio 12 d. LNOBT. Pirmoje vakaro dalyje KVMT baleto trupės meno vadovas, slovėnų choreografas Gajus Žmavcas demonstruoja visą trupę kaip vientisą organizmą. G. Žmavcas su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru pradėjo bendradarbiauti 2021-aisiais, jau prieš dešimtmetį užbaigęs šokėjo karjerą Slovėnų nacionaliniame teatre Maribore ir ėmęs reikštis kaip laisvai samdomas choreografas, o sykiu ir garso takelių bei vaizdo projekcijų šokio spektakliams kūrėjas. Su Klaipėdos baleto trupe užsimezgusi abipusė simpatija dirbant Edwardo Clugo asistentu ne sykį sugrąžino šį įvairiais talentais apdovanotą menininką į uostamiestį įgyvendinti savo kūrybinių sumanymų, kol jis galiausiai nusprendė įteisinti savo santykius nuo 2023–2024 metų sezono pradžios tapdamas trupės meno vadovu.
„Spektaklio pavadinime „Audio Unit“ (Garso elipsė) susijungia du man svarbūs dėmenys: garsas arba muzika, kurią kuriu pats, ir vienetas – mūsų trupės narių visuma ir vienybė. Tai pirmasis Klaipėdos baleto trupės pastatymas man tapus jos meno vadovu, dėl to jame pasirodys visi trupės šokėjai,“ – aiškino choreografas. Apvilkęs šokėjus savo kurtais androginiško stiliaus kostiumais, kuriuos įkvėpė praėjusio amžiaus aukštosios mados reminiscencijos, choreografas kuria elegantišką ir patrauklią spektaklio vizualinę estetiką. Jis taip pat yra ir spektaklio garso takelio klavesinui, styginiams ir mušamiesiems autorius.
Baletas „Dezdemona“
Gruodžio 13 d. LNOBT. Anatolijaus Šenderovo baletas „Dezdemona“ sukurtas pagal Williamo Shakespeare’o tragediją „Otelas“, kurioje kertasi dviejų itin skirtingų veikėjų – Otelo ir Jago psichologiniai pasauliai. Maurų kariuomenės vadas Otelas buvo Venecijos armijos generolu ginant Kiprą nuo Osmanų invazijos. Jis vedė Dezdemoną, daug jaunesnę už save Venecijos merginą. Sužadėtuvės įvyko prieš jos tėvo norą. Otelo armijos vėliavnešys Jagas, vedamas keršto troškimo, piktybiškai kursto vado pavydą, esą Dezdemona jam neištikima su Otelo draugu Kasijumi. Pavydo įaudrinta Otelo vaizduotė nutapo žmonos neištikimybės paveikslą. Mauras, apimtas aklo įsiūčio, nužudo vienintelę jam brangią moterį.
Dėl savo amžinai aktualių aistros ir pavydo temų Shakespeare’o tragedija tebėra aktuali ir šiandien, sulaukia daugybės skirtingų interpretacijų dramos scenose. Tuo tarpu choreografijos priemonėmis ši tema skleidėsi gerokai rečiau. Šiame kontekste ryškus yra choreografės Anželikos Cholinos žvilgsnis į „Otelo“ tragediją. Girdėsime kitokią muzikinės partitūros versiją, pagal choreografės libretą glaudžiau susietą su Shakespeare’o tragedijos fabula. A.Cholinos spektaklyje nedidelės Kauno muzikinio teatro baleto trupės artistai šoks po kelis vaidmenis, taip kurdami ne tik masiškumo efektą, bet ir įprasmindami personažų virsmo stebuklą teatre.
Balete „Dezdemona“ daugiau gilinamasi į veikėjų jausmus ir emocijas, muzika ir choreografija siejamos labai glaudžiai. „Dezdemonos“ muzikinėje partitūroje yra labai ryški mušamųjų grupė, reikalaujanti ypatingo susitelkimo subtiliausiems niuansams išgauti. Tad spektaklyje gyvai groja ir žymus džiazo perkusininkas Arkadijus Gotesmanas.
TEATRAS:
Laura Kutkaitė. TEIRESIJO KRŪTIS
Gruodžio 10 d. LNDT. Antrajame spektaklyje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (2022 m. už debiutinį darbą „Sirenų tyla“ apdovanota kaip geriausia jaunoji Europos režisierė festivalyje „Fast Forward“ Dresdene) Laura Kutkaitė atsispiria nuo prancūzų poeto, dramaturgo ir novelisto Guillaume‘o Apollinaire‘o (1880–1918) siurrealistinio kūrinio „Teiresijo krūtys“ ir kartu su aktoriais konstruoja naują tekstą, neįsipareigodami originaliai pjesei. Kartu su kūrybine komanda ir aktoriais kuriamas savas asociacijų principu paremtas siurrealistinis pasaulis, savo logika kartais daugiau nei norėtųsi primenantis tą, kuris mus supa.
G. Apollinaire‘o kūrinyje mėlynveidė figūra Tereza maištauja prieš savo vyrą. Jai užželia barzda, ūsai ir ji šaukia apie tai, kokia vyriška jaučiasi. Tereza tampa Teiresiju (graikų mituose – aklo pranašo figūra), todėl Terezos vyras nusprendžia pats gimdyti vaikus, o kūrinio pabaigoje Tereza grįžta pas tą, nuo kurio bėgo.
Iga Gańczarczyk, Anna Smolar. PAUKŠČIAI
Gruodžio 11 d. LNDT. Naujajame spektaklyje prancūzų-lenkų režisierė Anna Smolar, anksčiau LNDT pristačiusi spektaklį „Sulėtintai“, nagrinėja manipuliacijos ir dominavimo mechanizmus darbo vietoje ir įkvėpimo semiasi iš Holivudo aktorės, Alfredo Hitchcocko filmų žvaigždės Tippi Hedren memuarų, išleistų 2016 m.
„Suraskit šitą merginą“, – įsakė A. Hitchcockas, kai pamatė ją televizijos reklamoje. Anuomet niekam nežinomą modelį Tippi jis iškart pakvietė dirbti kartu ir išgarsino suteikęs jai ikoniškus Melanės Daniels (filmas „Paukščiai“) ir Margaret Edgar (filmas „Marnė“) vaidmenis. Hitchcocko santykiai su Hedren buvo daugialypiai: jis tapo jos mokytoju ir mentoriumi, bet kartu kontroliavo kiekvieną žingsnį, kišosi į jos asmeninį gyvenimą, izoliavo nuo kitų.
Spektaklis yra subjektyvi filmo „Paukščiai“ kūrimo rekonstrukcija. Pasitelkdami grėsmingų ir laukinių sutvėrimų figūras, kūrėjai pabrėžia nesaugių santykių dinamiką, kurią mūsų visuomenėse įsišakniję toksiški modeliai padaro įmanomą, ir pristato heroję, atsisakiusią aukos vaidmens.
DALYKAI, KURIŲ NEIŠDRĮSAU PASAKYTI, IR DABAR JAU PER VĖLU
Gruodžio 12–13 d. LNDT. 2010 m. Itaru Sasaki iš Otsuchi miestelio Japonijoje sužinojo, kad jo mylimas pusbrolis mirtinai serga ir jam gyventi liko tik trys mėnesiai. Po pusbrolio mirties Sasaki savo kieme pastatė seną telefono būdelę, kad kasdien galėtų bendrauti su mirusiuoju, o jo žodžiai būtų išnešioti vėjo.
2011 m. Otsuchi apylinkėse įvyko cunamis, kurio metu žuvo 10 proc. miesto gyventojų. Pamažu žmonės sužinojo apie telefono būdelę ir pradėjo lankytis Itaru Sasaki sode, norėdami paskambinti prarastiems artimiesiems.
Nuo 2022 m. kovo 1 d. senas taksofonas, identiškas Japonijoje stovėjusiam „vėjo telefonui“, buvo įkurdintas prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro. Žmonės buvo kviečiami užsukti ir „paskambinti“ tiems, kuriems nespėjo laiku pasakyti tai, ką norėjo, o dabar jau per vėlu. Per daugiau kaip 6 mėnesius telefono ragelis buvo pakeltas apie 4000 kartų. Visų autentiškų istorijų garso įrašai tapo operos libreto pagrindu.
Taksofono opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ – tai jautrus, subtilus, šviesus ir viltingas pasakojimas apie žmogų, kuris gedi. Kartu tai – skaidrus pjūvis per sielvarto atvertas geografines teritorijas, kelionė į susitikimą, susitaikymą, pasaulio kaip visumos patyrimą.
Martin Bellemare. LAISVĖ
Gruodžio 12 d. LNDT. Ar turime teisę pakeisti artimojo sprendimą, jei jis pasirenka mirtį?
Šiuolaikinė kanadiečio Martin Bellemare pjesė pasakoja apie tvarkingą, ekologišką, struktūrizuotą visuomenę, kuri suteikia ir legalizuoja piliečių teisę nuspręsti kada, kokiu būdu jie nori nutraukti savo gyvenimą.
Pjesės veiksmas vyksta šeimoje, kur šeimos nariai tolerantiški vieni kitiems, gerbiantys vienas kito pasirinkimus, nevaržantys vienas kito laisvės. Šeimos ląstelė šiuo atveju – tai visuomenės atspindys.
M. Bellemaro pjesės viešai statomos Prancūzijoje, Kanadoje bei Vokietijoje. Dramaturgo kūrybinėje biografijoje – apie dešimt pjesių, „Laisvė“ – žinomiausia, pirmą kartą pristatyta Lietuvos teatro žiūrovams ir užsienio ekspertams 2021 m. tarptautinio teatro festivalio Sirenos metu.
Eugène Ionesco. RAGANOSIAI
Gruodžio 14 d. LNDT. „Raganosiai“ yra viena žinomiausių rumunų kilmės prancūzų dramaturgo Eugène Ionesco pjesių ir viena populiariausių XX a. komedijų. Nepaisant daugybės bruožų, būdingų absurdo teatrui, taip pat dramaturgo kūrybai, „Raganosiai“ laikomas vienu neįprasčiausių E. Ionesco kūrinių. Pjesėje vaizduojamas laipsniškas žmonijos virsmas raganosiais, taip metaforiškai perteikiant asmenybės žlugimą, žmogaus troškimą būti tokiu pat kaip visi, susilieti su mase. Dramaturgas dėmesį sutelkia į individą ir jo vietą visuomenėje, giliai žmoguje įsišaknijusį prasmės ilgesį.
„E. Ionesco pjesę matau kaip šiuolaikinio pasaulio studiją. Keturiuose jos paveiksluose telpa šiandieninio pasaulio situacija: nesusikalbėjimas, nemėgstamo darbo turėjimas, kartu ir auganti baimė jo netekti, skirtinga realybės samprata, svarstymai apie populistinių idėjų skaldomą, vis radikalėjančią bendruomenę ir bandymai suvokti, kas gi yra žmogus ir žmogiškumas. Ar žmogus nėra atgyvena?“ – svarsto režisierius. A. Obcarskas. Jis sako, kad statydamas šią pjesę ketina atskleisti ne tik aktualiausius, bet ir komiškiausius „Raganosių“ niuansus.
