Tai puiki proga suplanuoti vakarą sau, pasimatymą ar kultūringą laiką su šeima. Šios savaitės teatro programa siūlo ir gerai pažįstamus, publikos pamėgtus pastatymus, ir naujus atradimus, kurie gali tapti netikėta staigmena. Išsirinkite spektaklį pagal nuotaiką – o likusį darbą tegul atlieka teatras.
O galbūt metas atrasti baletą, operą ar operetę? Pasižvalgykite.
Baletas „Don Kichotas“
Sausio 22-25 d. LNOBT. Iš Austrijos į Rusiją 1850 m. atvykęs kapelmeisteris, kompozitorius Ludwigas Minkusas kūrė muziką baletams. Su choreografu Mariusu Petipa jie padovanojo žiūrovams du nemarius baletus – „Bajaderę“ ir „Don Kichotą“. Pastarojo premjera įvyko 1869 m., o Lietuvoje pirmą kartą pastatytas 1936 m., vėliau žiūrovai matė dar ne vieną „Don Kichoto“ versiją.
Šio Don Kichoto choreografas, peterburgietis Vasilijus Medvedevas užsibrėžė pastatyti baletą autentiškai, t. y., pagal pirminę M. Petipa versiją. Remdamasis 1871 m. Sankt Peterburge pastatyto „Don Kichoto“ pirmavaizdžiu, jis atsisakė daugelio vėliau šiame balete atsiradusių elementų. Kita vertus, choreografas sugrąžino Prologą, kuris buvo dingęs iš vėlesnių spektaklio variantų. Būtent Prologas, kuriame matome Liūdnojo Vaizdo riterį, pateisina baleto pavadinimą.
METAMORFOZĖ. Pagal Franzo Kafkos kūrybą
Sausio 20, 23 d. LNDT. Kaip, kada ir kodėl nustojame į Kitą žvelgti kaip į žmogų? Pačioje Franzo Kafkos kūrybos šerdyje visuomet galima užčiuopti nagrinėjamas skirtingas nužmoginimo formas. Istorija apie vabzdžiu pavirtusį Gregorą Zamzą kelia klausimą apie tai, kokios yra mūsų atjautos kitam ribos: kaip vyksta tapatinimosi procesas, kaip yra konstruojamas Kitas, ar sugebame priimti Kitą kaip žmonijos dalį. Šiame spektaklyje siekiama nagrinėti sudėtingą dialektinį ryšį tarp dviejų skirtingų politinių (plačiąja prasme) mechanizmų: empatiško susitapatinimo iš vienos pusės, ir nužmoginimo iš kitos.
Kafkos kūriniuose esantis prasmių laukas be galo platus, nepasiduodantis paprastoms, vienareikšmėms interpretacijoms. Siekiant atverti skirtingus jų lygmenis, spektaklyje svarbiausia vis dėlto megzti dialogą su realybe, kurioje gyvename.
1914 m. liepos 28 d. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir vos po kelių dienų F. Kafka pradėjo rašyti bene garsiausią savo romaną „Procesas“ (kuris liko nebaigtas, ir publikuotas be rašytojo leidimo tik po jos mirties). Ir nors šie du įvykiai nėra susiję abipusio priežastingumo ryšiais, karo patirtis yra akivaizdi tiek šiame, tiek kituose rašytojo kūriniuose. Kafkos kūrybos tyrinėtojai teigia, kad „Procese“ jis numatė totalitarines ideologijas, kurios netrukus apraizgė Europą, o taip pat išpranašavo to karo prigimtį.
Vasario 24 d. Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, prabilta apie tai, kad šis karas pradės kitą Europos istorijos etapą, įves naują pasaulio tvarką. Taigi gali būti, kad ir mes, XXI a. 3-ojo dešimt. europiečiai, kaip ir Kafka, tapęs Pirmojo pasaulinio karo amžininku, išgyvensime lūžio epochą, po kurios pasaulyje įsivyraus nauja tvarka.
Spektaklis. KAS NEBIJO VIRDŽINIJOS VULF
Sausio 20 d. LNDT. Tai nėra egzorcizmo seansas, nors labai panašu. Nes ką gi daryti, jei jautiesi tarsi apsėsta? Apsėsta kito žmogaus, jo gyvenimo, jo kūrybos? Tas žmogus – tai Virginia Woolf, garsioji rašytoja, į kurią vis bandai įsikūnyti, kad galų gale išsilaisvintum. Tačiau to nepakanka – tam, kad seansas įvyktų, būtina negailestinga akistata su savimi. Nebijoti Virginios? Pirmiausia reikia nebijoti savęs.
Virginia Woolf man svarbi, nes parodė savo lobius ir net davė raktą, kaip juos atverti ir jais naudotis. Sudėtinga skaityti Virginios Woolf kūrinius neturint žinių apie ją pačią: „Mano sielos paslaptys, patirtys surašytos mano darbuose.“ Man taip nutiko su jos dienoraščiais, užtiktais gastrolių metu. Tada ir prasidėjo kelionė link jos.
Virginia Woolf patenka į geriausių pasaulio rašytojų šimtuką. O jeigu jos skambantis it krištolas, nuoširdus, vibruojantis „sąmonės srautas“ surezonuos su skaitytojo ir žiūrovo sąmone – gali nutikti kaip man. Tiesiog bus sunku išsivaduoti.
August Strindberg. DIDYSIS KELIAS
Sausio 21 d. LNDT. „Didysis kelias“ (Stora landsvägen) – paskutinė Augusto Strindbergo pjesė. Pažodinis šios dramos pavadinimas nurodo paties Strindbergo vaikystės gatvę, kuri vedė tiesiai į kapines. Neatsitiktinai paskutinė jo drama lyginama su savotišku testamentu ar teatriniu autoriaus autoportretu.
Šią dramą Strindbergas vaizduoja lyg kelionę į savo atmintį, kai kiekvienoje „stotelėje“ dramos protagonistas regi savo paties personažą ir kitas alegorines pasakojimo figūras – Keleivį, Vaiką, Gundytoją ar Žudiką.
„Didysis kelias“ – tai alegorinis pasakojimas, viso dramaturgo gyvenimo minčių apibendrinimas. Strindbergo amžininkai jį kritikavo dėl kasdienės ir poetinės kalbos derinimo, nedramatiškumo. „Didysis kelias“ ryškiai išsiskyrė iš visos dramaturgo kūrybos, tačiau šis kūrinys daugelio šiandienos literatūrologų vertinamas kaip įtaigus būdas nedramatizuojant perteikti trapią emocinę ir psichologinę personažo būklę.
Laura Kutkaitė. TEIRESIJO KRŪTIS
Sausio 22 d. LNDT. Antrajame spektaklyje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (2022 m. už debiutinį darbą „Sirenų tyla“ apdovanota kaip geriausia jaunoji Europos režisierė festivalyje „Fast Forward“ Dresdene) Laura Kutkaitė atsispiria nuo prancūzų poeto, dramaturgo ir novelisto Guillaume‘o Apollinaire‘o (1880–1918) siurrealistinio kūrinio „Teiresijo krūtys“ ir kartu su aktoriais konstruoja naują tekstą, neįsipareigodami originaliai pjesei. Kartu su kūrybine komanda ir aktoriais kuriamas savas asociacijų principu paremtas siurrealistinis pasaulis, savo logika kartais daugiau nei norėtųsi primenantis tą, kuris mus supa.
G.Apollinaire‘o kūrinyje mėlynveidė figūra Tereza maištauja prieš savo vyrą. Jai užželia barzda, ūsai ir ji šaukia apie tai, kokia vyriška jaučiasi. Tereza tampa Teiresiju (graikų mituose – aklo pranašo figūra), todėl Terezos vyras nusprendžia pats gimdyti vaikus, o kūrinio pabaigoje Tereza grįžta pas tą, nuo kurio bėgo.
Alice Birch. SAVIŽUDYBĖS ANATOMIJA
Sausio 23 d. LNDT. Spektaklyje „Savižudybės anatomija“ susipina vienos giminės trijų kartų moterų istorijos: analizuojami močiutės, dukros ir anūkės gyvenimai ir likimai, fiksuojant kertinius, chrestomatinius ir savitus moters gyvenimo įvykius. Tiriamos temos, susijusios su šeimyninių ir romantinių draugysčių mezgimu, kartose atsikartojančių modelių ir santykių mechanizmais, netektimis, moterims primestais visuomenės lūkesčiais, savižudybės anatomija ir nuodėmės analize.
„Nuo tada, kai sužinojau, kad moteris gimsta su visais kiaušinėliais, kurie susiformuoja jai dar būnant įsčiose, daug fiziškiau pradėjau suvokti kartų klausimą. Šiandien jis man tampa labai aktualus – mūsų močiučių patirtys genetiškai gyvena mumyse, jų išgyventos istorinės traumos ir atsakas į jas yra gyvi. Tuomet susimąstau: kokius randus turės mano karta, kokie politiniai ir istoriniai ženklai bus užkoduoti vaikuose, kurie gyvens po šimto metų?“ – svarsto pirmąjį savo spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatanti režisierė Uršulė Bartoševičiūtė.
Martin Bellemare. LAISVĖ
Sausio 24 d. LNDT. Ar turime teisę pakeisti artimojo sprendimą, jei jis pasirenka mirtį? Šiuolaikinė kanadiečio Martin Bellemare pjesė pasakoja apie tvarkingą, ekologišką, struktūrizuotą visuomenę, kuri suteikia ir legalizuoja piliečių teisę nuspręsti kada, kokiu būdu jie nori nutraukti savo gyvenimą.
Pjesės veiksmas vyksta šeimoje, kur šeimos nariai tolerantiški vieni kitiems, gerbiantys vienas kito pasirinkimus, nevaržantys vienas kito laisvės. Šeimos ląstelė šiuo atveju – tai visuomenės atspindys.
M. Bellemaro pjesės viešai statomos Prancūzijoje, Kanadoje bei Vokietijoje. Dramaturgo kūrybinėje biografijoje – apie dešimt pjesių, „Laisvė“ – žinomiausia, pirmą kartą pristatyta Lietuvos teatro žiūrovams ir užsienio ekspertams 2021 m. tarptautinio teatro festivalio Sirenos metu.
Miuziklas. SUGAR. Džiaze tik merginos
Sausio 21-22 d. Kauno valstybinis muzikinis teatras. Gal menate, kaip pasaulis ėjo iš proto dėl dviejų moterimis persirengusių muzikantų? Mūsuose tas nespalvotas kino filmas išgarsėjo pavadinimu „Džiaze tik merginos“. Kitose šalyse šitą kino hitą žinojo, kaip „Some like it hot“. Penkios Oskarų nominacijos ir į visų laikų įsimintiniausių vaidmenų sąrašą pakliuvęs Merlin Monro vaidmuo….
Miuziklas SUGAR – tai šio kino filmo miuziklinis variantas. Jo, kaip ir kino filmo siužetas remiasi B. Wilderio ir I.A.L. Diamondo pjese „Kai kam patinka karštai“ (Some Like It Hot). Čia skamba geriausiomis šeštojo-septintojo dešimtmečių džiazo tradicijomis grįsta muzika, nostalgiškai perkelianti į retro koloritu spalvintą smagią prieškarinės Amerikos nusikaltėlių pasaulio satyrą.
Istorija atskleidžia kaip 1929 m. Šv. Valentino dieną, Čikagoje vyko gangsterių žudynės. Jų liudininkais atsitiktinai tapo du džiazo muzikantai. Kad pasislėptų nuo juos persekiojančios mafijos smogikų, muzikantai persirengia moterimis ir įsidarbina moterų džiazo orkestre. Čia jie sutinka žavingą dainininkę Sugar Kein, kuri svajoja ištekėti už milijonieriaus. Vaikinai pakliūva į moteriško gyvenimo sūkurį ir susiduria su dalykais, kurie šiaip jau vyrams neatskleidžiami. Kiek ilgai vaikinams pavyks slapstytis, kuomet aplink nuolat sukasi pusnuogės merginos, pasakojančios intymiausias paslaptis? Įvykiai pradeda klostytis ne visai planuota abiem muzikantams linkme.
Miuziklo „Cukrus“ premjera įvyko Brodvėjuje, Majestic Theatre 1972 m. balandžio 9 d., vaidino Robertas Morse‘as, Tony Robertsas ir Elaine Joyce. Per daugiau nei metus buvo parodyti 505 spektakliai. Miuziklo sėkmę liudija kas kelis dešimtmečius į Brodvėjų sugrįžtančios „Sugar“ versijos.
Operetė. Franz Lehár. Grafas Liuksemburgas
Sausio 23 d. Kauno valstybinis muzikinis teatras. Operetė „Grafas Liuksemburgas“ neprarado populiarumo ir prabėgus daugiau nei šimtui dešimt metų po pirmojo jos pastatymo, o kiekviena nauja interpretacija žavi vis naujas žiūrovų kartas. Pasaulinė premjera įvyko 1909 lapkričio 12 d. „Teatr an der Wien“ scenoje, Vienoje. Librete atsispindi pirmojo 20 a. dešimtmečio Paryžiaus atmosfera ir šiam laikui būdinga muzika. Spektaklis sulaukė stebinančio pasisekimo – publika prašė kartoti kiekvieną muzikinį numerį. Pirmasis pastatymas buvo parodytas 300 kartų.
Operetė greitai peržengė Austrijos sienas, sulaukė didžiulio susidomėjimo Europos teatrų scenose, o vėliau ir plačiai pasaulyje.
F. Leharas išplėtojo 19 a. pabaigoje išpopuliarėjusį operetės žanrą naujais ritmais, melodika, veikėjų charakteristikų traktuotę ir suformavo kiek kitokį – naujosios Vienos – operetės tipą. Jo pradėtą žanro reformą tęsė Imrė Kalmanas.
Opera. Giuseppe Verdi „Nabukas“
Sausio 24 d. Kauno valstybinis muzikinis teatras. Operos siužetas pasakoja kaip Nabukas (sutrumpintas Babilonijos karaliaus Nabuchodonosaro II vardas, valdė 605–562 m. pr. Kr. ) 587 m. pr. Kr. ir vėl 579 m. pr. Kr. užpuolė Jeruzalę, sugriovė Šventyklą, daugelį žydų išvarė į nelaisvę (Šv. Rašte aprašyta Babilonijos tremtis). 539 m. pr. Kr. Persijos valdovas Kyras II Didysis nukariavo Babiloniją ir leido žydams grįžti į tėvynę. Operoje skambantis vergų (t. y. tremtinių žydų) choras „Skrisk, svajone“ Italijoje tapo viena populiariausių melodijų, o ilgainiui pasmerktųjų, priespaudą kenčiančiųjų himnu. Jo žodžiai yra laisvai perkurta 137 psalmės teksto dalis. Operos premjera įvyko 1842 m. kovo 9 d. Milane.
Prieš operos premjerą IX forto muziejaus memorialiniame komplekse vyko eisena „Susitaikymo kelias“, tarsi savotiškas operos epilogas fiksavusi čia vykusios tragedijos istorinius ir emocinius lūžius. Susitelkimo, bendruomeniškumo, bendratautiškumo, atminties žadinimo ir įprasminimo, istorijos gyvasties, empatijos ir atjautos keliu eisenos dalyvius lydėjo aktorius Ramūnas Šimukauskas.
Nuo 2022 m. spalio 1 d. opera rodoma Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje.
