Ši savaitė – tarsi mažas kultūrinis nuotykis, kuriame telpa viskas: nuo lengvo humoro iki jautrių istorijų, nuo įkvepiančių pasakojimų iki paprastų, bet labai atpažįstamų gyvenimo situacijų. Kartais užtenka vos vieno vakaro, kad pakeistumėte nuotaiką – o gal net ir požiūrį.
Svarbiausia, kad ši savaitė turėtų savo sceną!
Opera „Pelėjas ir Melisanda“
Balandžio 21 d. LNOBT. Claude Debussy opera „Pelėjas ir Melisanda“ buvo sukurta pagal simbolisto, Nobelio premijos laureato Maurice Maeterlincko pjesę. Operos premjera įvyko 1902 m. Paryžiuje, ir tai yra vienintelė Debussy sukurta opera. Estijos nacionalinėje operoje šio kūrinio premjera įvyko 2023 metų rugsėjo 22 d., jos režisierius Albert-André Lheureux apie šį kūrinį sakė: „Pelėjas ir Melisanda “ – tai tarsi magiškas ritualas, pažadinantis slaptą pasaulį mumyse ir aplink mus.“
Nuostabus teksto ir muzikos derinys, muzikos šviesa ir šešėliai leidžia tik miglotai suvokti slaptą žmogaus būtį. Kokia mūsų gyvenimo prasmė, mūsų sielos kelionės, mūsų abejonių ir tiesos paieškų prasmė? Kur yra tiesa? Ar ją įmanoma rasti? Ši istorija parodo, ką mato nekaltos vaiko akys. Jis už rankos mus veda į pasaką, kur geros ar blogos dvasios, regis, pasirenka mūsų kelius.
Tai aistringa poetinės meilės istorija, prikaustyta prie pavydo, abejonių ir smurto kankinimų kėdės. Išskirtinis grožis mus žavi. Šiame išskirtiniame kūrinyje jis atsispindi emocijų sūkuryje, ieškodamas kelio per tankų mūsų prieštaringų minčių mišką.
Baletas „Pasaulio pabaigos šviesa“
Balandžio 23 d. LNOBT. „Pasaulio pabaigos šviesa“ – baletas, kurio pasaulinė premjera įvyko Estijos nacionalinėje operoje 2024 m. lapkričio 29 d., pasakoja apie pasaulio sukūrimą, žmonijos gimimą, harmonijos praradimą, godumą, senojo pasaulio sunaikinimą – ir naujojo pasaulio galimybę, prarastos harmonijos sugrįžimą. Susidūrę su apokalipse, žmonės atskleidžia savo tamsiausią pusę, bet ir slėptą švelnumą. Paviršutiniškumas nebeįmanomas, o aiški žmogaus egzistencijos realybė yra paskutinis dalykas, kurį mato senasis pasaulis. Tačiau apokalipsėje išaušta naujojo pasaulio gimimo galimybė. Įvairius šio virsmo etapus sujungia herojė, kuri gyvena pasaulio iškilimo ir žlugimo raidoje, tačiau kurios kelias atitolina ją nuo pagrindinės žmonijos gyvavimo srovės.
„Choreografas Jevgeni Griib kuria įspūdingus emocinių-atmosferinių peizažų pastatymus, kuriuose sklandžiai dera muzikalumas, judesys, scenografija ir idėjos. Emociškai niuansuota, įžvalgi choreografija ir gilus gyvenimo filosofijos pojūtis jo darbus paverčia meno šedevrais“, – rašė kritikė Marina Kesler.
Baleto kompozitorė, kūrusi spektaklį kartu su choreografu, Alisson Kruusmaa yra viena įdomiausių šių dienų jaunųjų Estijos kompozitorių. Alisson Kruusmaa kūryba apima kamerinę muziką, didžiules orkestrines drobes ir sceninę muziką, dažnai įkvėptą gamtos vaizdų. Kruusmaa kuriamas garsų pasaulis pasižymi platumu, šviesa ir švelnumu – lyrišką emocijų pojūtį subalansuoja švari, aiški forma ir niuansuotas išraiškos būdas. 2023/2024 m. sezone ji rezidavo Nyderlandų nacionaliniame operos ir baleto teatre Amsterdame.
Marius Ivaškevičius. IŠVARYMAS
Balandžio 21-22 d. LNDT. Oskaras Koršunovas: „Išvaryme“ paliesta labai aktuali tema – emigracija. Jos masto turbūt nesuvokiame net statistiškai: tik spėliojama, kiek žmonių išvažiavo, emigravo, bet ši situacija politinėje erdvėje neanalizuojama – o ką jau kalbėti apie kultūrinę ir meninę erdvę. Mene mes beveik neturime rimtos analizės, rimto požiūrio į tai, kas dabar vyksta su Lietuva, su tauta. Už to slypi ne tik tautos, valstybės interesai – už to slypi sulaužyti žmonių likimai, ištisos odisėjos – grįš tie žmonės ar negrįš… Jie palieka savo šalį, savo namus, savo šeimas. Emigracijos būna įvairios. Šiandien emigracija yra kitokia, tačiau buvo metas, kuomet žmonės vyko svetur su bilietu į vieną pusę, nemokėdami kalbos, nieko neturėdami, dažnai – apgauti… Tokią situaciją regime „Išvaryme“.
Kas yra emigracija? Kas slypi už šio žodžio? Slypi labai daug dalykų, kurių vienas svarbiausių yra tapatybės praradimas. O gal – atradimas kitoje šalyje? Juk individo tapatybės klausimas šiais laikais yra vienas aktualiausių. „Išvarymas“ atskleidžia daug šio klausimo atsakymo galimybių ir sprendinių. Iš esmės emigracija – tai horizontali dvasinė kelionė „į laimę“, dažnai virstanti vertikalia kelione žemyn, į nelaimę.“
Miranda Rose Hall. PJESĖ GYVENANTIEMS IŠNYKIMO LAIKAIS
Balandžio 22 d. LNDT. „Perskaičiau pjesę ir supratau: aš noriu dar pagyventi, nors laikas senka. Mane labiausiai sukrėtė tai, kokia ši tarptautinį pripažinimą pelniusi pjesė yra aktuali Lietuvoje ne tik ekologiniu, bet ir visuomeniniu požiūriu. Pagal Jungtinių tautų tyrimus, Lietuva yra antra sparčiausiai nykstanti tauta pasaulyje. Mes, kaip ir daugelis kitų reiškinių pasaulyje, esame ant išnykimo ribos. Ilgą laiką pirmavome, bet per ateinančius porą dešimtmečių išnykimo prognozė baisi – lietuvių bus beveik trisdešimčia procentų mažiau. Tai baisu. Aš noriu, kad geras gyvenimas tęstųsi. Bet mūsų likimas? Koks mūsų ateities scenarijus? Man svarbu kurti ateitį šiandien. Ir šis spektaklis yra mano manifestas gyvenimui“, – sako spektaklio režisierius Antanas Obcarskas
Tai kūrinys apie gyvenimo vertę, mirties neišvengiamybę, atsiradimo stebuklą ir išnykimo teorijas. Pagrindinis pjesės veikėjas pasakoja apie mūsų planetą – kaip ji pradėjo formuotis, kaip atsirado ir išnyko įvairios rūšys ir kaip gyvename šiais laikais. Ar gali būti, kad pramonės, žmogaus veiklos, įvairių verslo šakų sąlygota klimato krizė atvedė žmoniją prie šeštojo išnykimo ribos?
BALTIJOS ŠOKIO PLATFORMA: FREEDOM TO LOSE CONTROL TOGETHER WITH THE MANY | Laura Gorodko ir Rūta Ronja Pakalne
Balandžio 22 d. LNDT. Spektaklis – Baltijos šokio platformos programos dalis.
„Freedom to Lose Control Together with the Many“ – įtraukiantis performanso patyrimas, kviečiantis drauge čia ir dabar kurti saugią, visiems atvirą erdvę ir tapti jos dalimi. Tai neformalus šokių vakarėlis, meditatyvus reivo spektaklis, paremtas utopinėmis idėjomis apie tobulą visuomenę. Žiūrovai kviečiami drauge su visais pasiduoti elektroninės muzikos ritmams ir paleisti kontrolės vadžias.
Žiūrovai gali pasirinkti jiems patogiausią dalyvavimo būdą – būti aktyviais dalyviais, stebėtojais ar bet kada keisti vaidmenį. Kuriama saugi erdvė, kurioje sekdami atlikėjų kvietimais žiūrovai patys sprendžia, kaip ir kiek įsitraukti.
Rūta Ronja Pakalne – laisvai samdoma latvių-estų šokio ir kino menininkė, šiuo metu gyvenanti Estijoje. Jos tarpdisciplininė praktika, kurioje menininkė tyrinėja kūną, buvimą ir kasdienybės patirtis, apima choreografiją, performansą, filmų kūrimą ir pedagoginę veiklą.
Latvijos kultūros akademijoje baigusi choreografijos bakalauro studijas, toliau tęsė mokslus šiuolaikinio šokio mokykloje „P.A.R.T.S.“ Briuselyje, o Talino universiteto (TLU) Baltijos kino, medijų ir meno mokykloje (BFM) įgijo kino meno magistro laipsnį. Nuo 2019 m. dėsto TLU BFM, taip pat Talino muzikos ir baleto koledže (Talino baleto mokykloje) ir Estijos šokio agentūros (ETA) Šokio mokykloje. Kūryba ir žiniomis dalijasi įvairiose Baltijos šalių mokyklose.
Eugène Ionesco. RAGANOSIAI
Balandžio 23-24 d. LNDT. Ramią sekmadienio popietę tipiško prancūziško provincijos miestelio aikštėje įsikūrusioje kavinėje susirenka įvairių socialinių sluoksnių atstovai. Jie šnekasi apie savo gyvenimus ir apie politiką. Tos diskusijos padeda suvokti ne tik Prancūzijos, bet ir visos Europos problemas. Kavinės erdvėje veikėjai ne tik telkiasi, bet ir tolsta vienas nuo kito. Netikėtai miestelyje pasirodo raganosiai ir sugriauna įprastą gyvenimą, o haliucinacija tampa provokacija.
„Raganosiai“ yra viena žinomiausių rumunų kilmės prancūzų dramaturgo Eugène Ionesco pjesių ir viena populiariausių XX a. komedijų. Nepaisant daugybės bruožų, būdingų absurdo teatrui, taip pat dramaturgo kūrybai, „Raganosiai“ laikomas vienu neįprasčiausių E. Ionesco kūrinių. Pjesėje vaizduojamas laipsniškas žmonijos virsmas raganosiais, taip metaforiškai perteikiant asmenybės žlugimą, žmogaus troškimą būti tokiu pat kaip visi, susilieti su mase. Dramaturgas dėmesį sutelkia į individą ir jo vietą visuomenėje, giliai žmoguje įsišaknijusį prasmės ilgesį.
Birutė Kapustinskaitė. STAND-UP'AS PRASMEI IR BEPRASMYBEI
Balandžio 25 d. LNDT. Teatro scenoje pirmą kartą stand-up komedija – žanras, kuris per juoką apvalo ne tik pasakojantįjį, bet ir klausantįjį. Prajuokinti kitą žmogų yra išties nelengva užduotis. O dar sunkesnė užduotis, kuri rūpi teatrui naudojant humorą, kaip komunikavimo formą, – paliesti skaudžias, mums visiems artimas gedulo, netekties, savižudybės temas. Išjudinti žmoguje kažką netikėto, padėti pasijuokti iš savęs, pasižiūrėti į skausmingas patirtis iš šono, kad galėtum su jomis susitaikyti.
Pirmą kartą kartu kuriančios pjesės autorė Birutė Kapustinskaitė ir režisierė Eglė Švedkauskaitė kviečia žiūrovus kartu keliauti į naujas teatrines formas ir per vieną stand-up komedijos numerį tyrinėti netektį šeimoje.
Pjesės veikėjai: Mama – garsi laidų vedėja ir Sūnus – sėkmės lydimas stand-up atlikėjas – abu neieško žodžio kišenėje, tačiau susidūrus su Tėvo netektimi jiems susikalbėti vis dėlto tampa sudėtinga. Tai istorija apie pykčio, gėdos, kaltės paleidimą ir ieškojimą, kaip atsiverti pažeidžiamumui ir vienas kitam.
„Stand-up prasmei ir beprasmybei“ – komiška pjesė apie pagrindinių veikėjų bandymą susikalbėti po tėvo netekties. Juodasis humoras, saviironija ir pasakojamasis humoras (stand-up) čia derinami su drama, supinant pasakojimą apie praradimą, apie mamos ir sūnaus santykį su visuomenės požiūriu į gedulą ir iš to kylantį poreikį prisitaikyti“, – sako pjesės autorė Birutė Kapustinskaitė.
„Manau, jog teatras, kaip vieša ir plačią auditoriją turinti komunikacijos priemonė, turi kalbėti ne vien apie herojišką mirtį ir pasiaukojimą, bet ir apie elementarią, nemistifikuotą psichikos sveikatą, turi sekti, kas vyksta visuomenėje čia ir dabar, turi ugdyti empatiją žmonėms, susiduriantiems su depresija ir kitomis psichikos ligomis. Šis spektaklis yra būdas kalbėti apie viltį ir norą gyventi, net kai, atrodo, nežinai, kaip tai padaryti“, – režisierė Eglė Švedkauskaitė.
Molière. TARTIUFAS
Balandžio 25-26 d. LNDT. Režisierius Oskaras Koršunovas: „Tartiufas – tai šių dienų „herojus“. Tobulas prisitaikėlis, karjeristas, pragmatikas ir ištvirkėlis. Siekdamas savo tikslų šis personažas nesibaido jokių priemonių. Žinoma, spektaklyje jis neapsimetinėja šventuoliu; jis greičiau yra puikus viešųjų ryšių specialistas, gerai suprantantis, kad nėra geresnio įrankio mulkinti lengvatikius už moralę, kuria jis ciniškai manipuliuoja. Veidmainystė ir melas jam tėra įvaizdžio kūrimas, o praturtėjimas kitų sąskaita – stiprybės ir pranašumo įrodymas.
Tartiufai visada išpažįsta aktualiąją „religiją“. Molière’o laikais jie buvo sulindę į Bažnyčią, sovietmečiu – į partiją, o dabar jie ten, kur Mamona: bankuose, politikoje ir t. t. Jie visada ideologiškai korektiški ir blogiausius darbus sugeba įvilkti į gražiausių žodžių rūbą. Pasaulinė finansinė krizė – tartiufizmo pasekmė. Ši komedija šiandien ypač aktuali Lietuvoje, kur tiesiog klesti tartiufizmas.
Šiame pastatyme nesilaikau vien klasicistinių kanonų: čia yra ir tekstinių, ir veiksminių akibrokštų. Pats Molière’as diktuoja įdomias pastatymo sąlygas. Šis autorius aštrus, aktualus. Jokia pjesė pasaulyje iki šiol nėra sukėlusi tokio didelio skandalo kaip „Tartiufas“. Tai pirmas dramos kūrinys, tapęs tarptautiniu įvykiu: supriešinęs vieną iš didžiausių valstybių su įtakingiausia galia, megavalstybe – Popiežiaus rūmais. Lietuvoje tartiufizmą aš matau ne Bažnyčioje, o tarp šiuolaikinių valdininkų, šiuolaikinėje politikoje, šiuolaikiniame versle, kur labai daug kalbama gražiomis frazėmis, bet už viso to slypi korupcija. Kaip lengvai ir ciniškai manipuliuojama žmonėmis, pasitelkus propagandines viešųjų ryšių priemones...
Spektaklyje tai atpažįstama. Deja, ateinanti karta nėra sąžiningesnė. Ji tiesiog geriau pasiruošusi tai manipuliacijai, kuri ypač puikiai atsiskleidė liberalų skandale. Liberalai tiesiogiai kalbėjo apie tai, kad ateina sudaužyti korupcijos, o mums pasiūlė patį didžiausią korupcijos pyragą, kurį mes dabar raikom.“
