Platonas. DIALOGAI
Lapkričio 4 d. LNDT. Tai jauno režisieriaus Motiejaus Ivanausko spektaklis pagal Platono užrašytas jo mokytojo Sokrato mintis ir diskusijas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje aktorystę neseniai baigęs Motiejus Ivanauskas sako: „Daug kas liudija, kad gyvenime dažnai svarbus yra „aukso viduriukas“. Kitaip sakant – balansas tarp dviejų priešingų polių. Tai galioja ir psichologijoje, ir politikoje, ir naujo spektaklio struktūroje.
,,Dialoguose“ dėmesį traukia tai, kad Sokrato mokymai lyg ir akivaizdžiai ragina siekti „amžinųjų vertybių-dorybių“ – išminties, saiko, valios ugdymo – tačiau tuo pat metu jaučiama „laisva“ antikinės Graikijos atmosfera, ironiškas Sokrato požiūris į save, pašnekovus ir į paties pasiūlomus pamąstymus. Tai iš karto nuteikia palankiai, nes Sokratas nelaiko savęs visažiniu, o tiesiog iškelia į paviršių tam tikras problemas, kurios tada visiems pasidaro akivaizdžios.“
Raimondas Klezys. AVINAI (spektaklis jaunimui)
Lapkričio 5-6 d. LNDT. Aktorius Raimondas Klezys su jaunaisiais žiūrovais (spektaklis skirtas paaugliams nuo 14 metų) dalijasi istorijomis iš savo gyvenimo. Per pasakojimus apie vaikystę, žaidimus, žiūrėtas laidas ir pokalbius su močiute atsiskleidžia rimtesnės temos, kurios pateikiamos žaidybiškai ir su humoru.
Betarpiškame spektaklyje kiekvienas gali įsitraukti tiek, kiek nori, o žiūrovų atsakymai formuoja vis kitą spektaklio veidą. Kamuolys, naudojamas spektaklyje, tampa ne tik žaidimo elementu, bet ir kūrybiniu įrankiu, leidžiančiu per žaismę įtraukti žiūrovą į asmenišką pasakojimą – atvirą, jautrų ir kviečiantį atpažinti save.
Roger Vitrac. VIKTORAS, ARBA VAIKAI VALDŽIOJE
Lapkričio 6 d. LNDT. Spektakliu „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ režisierius Gintaras Varnas siekia tęsti seniai pradėtą siurrealistinio teatro ciklą (Federico García Lorca’os „Jei praeitų penkeri metai“, „Publika“, „Sombras“, Guillaume’o Apollinaire’o „Teiresijo krūtys“ ir kt.). Didžiausia režisūrine inspiracija tapo kūrinyje atsispindinti visuomenės kritika. Anot režisieriaus, tai galėtų būti lyg savotiška Aldouso Huxley „Puikaus naujo pasaulio“ kamerinė variacija.
Režisierius pasisako prieš primityvinimą ir sušiuolaikinimą teatre bei savo spektakliu kelia klausimą, ar mažas žmogus neturi teisės sugriauti vyraujančios stereotipinės nusistovėjusios visuomenės santvarkos. Jo teigimu, tai šmaikšti XX a. trečiojo dešimtmečio satyrinė parabolė apie šeimą ir tėvų sukurtą melagingą ir veidmainišką, bailų ir miesčionišką „gerovės“ pasaulį, kurį su malonumu griauna maištaujantys maži anarchistai, nihilistai, chuliganai vaikai, todėl reikia manyti, kad šiandien, XXI a. trečiajame dešimtmetyje, ji turėtų suskambėti naujai.
Baletas „Žizel“
Lapkričio 6-9 d. LNOBT. Romantiškojo baleto šedevras Žizel – vienas populiariausių baletų pasaulyje, klasikinis romantiškojo baleto pavyzdys, ypatingai mėgstamas ir Lietuvos publikos. Šį kartą baletą Žizel LNOBT scenoje pastatė žymi ispanų choreografė Lola de Avila. Tai išskirtinio talento choreografė, kuri yra dirbusi su San Francisko baleto trupe, Ženevos Didžiojo teatro baleto trupe, Paryžiaus operos baleto trupe ir kitomis garsiausiomis pasaulio trupėmis, ji yra apdovanota Ispanijos karaliaus skiriamu aukso medaliu už indėlį į šokio kultūros puoselėjimą. Choreografės sukurtas Žizel baletas remiasi Petipa, Coralli ir Perrot choreografijos pagrindu.
Pagal David Foster Wallace esė. APMĄSTANT OMARĄ
Lapkričio 7 d. LNDT. Pastaruoju metu retai Lietuvoje spektaklius statanti ir su septyniais kitais menininkais savo vadovavimo kadenciją Ciuricho teatrui (Schauspielhaus Zürich) baigusi Yana Ross spektakliui LNDT Mažojoje salėje pasirinko amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallace (1962–2008), iš esmės kvestionuojančio žmogiškąją prigimtį, esė „Apmąstant omarą“. Savo tekstuose D. F. Wallace imasi narstyti jautriausius ir nepatogiausius šiuolaikinės visuomenės klausimus – empatiją, vaikų auklėjimą, intymumą, nesusikalbėjimą ir antropocentrizmo pabaigą.
„Tikimės, kad pavyks paskatinti žiūrovus permąstyti savo etikos ir moralės kodeksus bei vertybes ir tuo pačiu atkreips dėmesį į socialiai priimtinas pilkąsias zonas, kurias ketiname kvestionuoti. Kuriant spektaklį labai pravertė ir svarbi Susan Sontag knyga „Regarding the Pain of Others“, – teigia Yana Ross.
KAS NEBIJO VIRDŽINIJOS VULF
Lapkričio 8 d. LNDT. Tai nėra egzorcizmo seansas, nors labai panašu. Nes ką gi daryti, jei jautiesi tarsi apsėsta? Apsėsta kito žmogaus, jo gyvenimo, jo kūrybos? Tas žmogus – tai Virginia Woolf, garsioji rašytoja, į kurią vis bandai įsikūnyti, kad galų gale išsilaisvintum. Tačiau to nepakanka – tam, kad seansas įvyktų, būtina negailestinga akistata su savimi. Nebijoti Virginios? Pirmiausia reikia nebijoti savęs.
Virginia Woolf man svarbi, nes parodė savo lobius ir net davė raktą, kaip juos atverti ir jais naudotis. Sudėtinga skaityti Virginios Woolf kūrinius neturint žinių apie ją pačią: „Mano sielos paslaptys, patirtys surašytos mano darbuose.“ Man taip nutiko su jos dienoraščiais, užtiktais gastrolių metu. Tada ir prasidėjo kelionė link jos.
Virginia Woolf patenka į geriausių pasaulio rašytojų šimtuką. O jeigu jos skambantis it krištolas, nuoširdus, vibruojantis „sąmonės srautas“ surezonuos su skaitytojo ir žiūrovo sąmone – gali nutikti kaip man. Tiesiog bus sunku išsivaduoti.
Molière. TARTIUFAS
Lapkričio 9 d. LNDT. Režisierius Oskaras Koršunovas: „Tartiufas – tai šių dienų „herojus“. Tobulas prisitaikėlis, karjeristas, pragmatikas ir ištvirkėlis. Siekdamas savo tikslų šis personažas nesibaido jokių priemonių. Žinoma, spektaklyje jis neapsimetinėja šventuoliu; jis greičiau yra puikus viešųjų ryšių specialistas, gerai suprantantis, kad nėra geresnio įrankio mulkinti lengvatikius už moralę, kuria jis ciniškai manipuliuoja. Veidmainystė ir melas jam tėra įvaizdžio kūrimas, o praturtėjimas kitų sąskaita – stiprybės ir pranašumo įrodymas. Tartiufai visada išpažįsta aktualiąją „religiją“. Molière’o laikais jie buvo sulindę į Bažnyčią, sovietmečiu – į partiją, o dabar jie ten, kur Mamona: bankuose, politikoje ir t. t. Jie visada ideologiškai korektiški ir blogiausius darbus sugeba įvilkti į gražiausių žodžių rūbą. Pasaulinė finansinė krizė – tartiufizmo pasekmė. Ši komedija šiandien ypač aktuali Lietuvoje, kur tiesiog klesti tartiufizmas.
Šiame pastatyme nesilaikau vien klasicistinių kanonų: čia yra ir tekstinių, ir veiksminių akibrokštų. Pats Molière’as diktuoja įdomias pastatymo sąlygas. Šis autorius aštrus, aktualus. Jokia pjesė pasaulyje iki šiol nėra sukėlusi tokio didelio skandalo kaip „Tartiufas“. Tai pirmas dramos kūrinys, tapęs tarptautiniu įvykiu: supriešinęs vieną iš didžiausių valstybių su įtakingiausia galia, megavalstybe – Popiežiaus rūmais. Lietuvoje tartiufizmą aš matau ne Bažnyčioje, o tarp šiuolaikinių valdininkų, šiuolaikinėje politikoje, šiuolaikiniame versle, kur labai daug kalbama gražiomis frazėmis, bet už viso to slypi korupcija. Kaip lengvai ir ciniškai manipuliuojama žmonėmis, pasitelkus propagandines viešųjų ryšių priemones...
Spektaklyje tai atpažįstama. Deja, ateinanti karta nėra sąžiningesnė. Ji tiesiog geriau pasiruošusi tai manipuliacijai, kuri ypač puikiai atsiskleidė liberalų skandale. Liberalai tiesiogiai kalbėjo apie tai, kad ateina sudaužyti korupcijos, o mums pasiūlė patį didžiausią korupcijos pyragą, kurį mes dabar raikom.“
AMŽINYBĖS BANGA. Renginys, skirtas M.K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms
Lapkričio 9 d. LNDT.
- M. K. Čiurlionio kūrybą ir laiškus skaito Šarūnas Rapolas Meliešius
- Idėjos autorė – Daiva Šabasevičienė
- Režisierius – Justinas Vinciūnas
- Pianistė – Neringa Valuntonytė
- Skambės M. K. Čiurlionio kūriniai fortepijonui
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) – ne tik kompozitorius bei dailininkas, bet ir filosofinio, poetinio žodžio meistras. Tai ypač ryškiai atskleidžia jo laiškai Sofijai Kymantaitei ir keli literatūriniai tekstai. Aktorius Šarūnas Rapolas Meliešius skaito šios menininko kūrybos srities fragmentus, savo balsu išryškindamas vaizdingą jų grožį, ypač jautrų ir gilų M. K. Čiurlionio santykį su pasauliu ir jam brangiausiu žmogumi.
Nuo rugsėjo pradžios Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė veiks paroda, skirta M. K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms. Paroda primins pirmąją dailininko kūrybos pomirtinę parodą, 1911 m. gegužės 6–21 d. veikusią draugijos „Liutnia“ salėje, kuri buvo tuometinio Šv. Jurgio prospekto name Nr. 6, dabartinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro vietoje. Joje eksponuojamos M. K. Čiurlionio atvirlaiškių ir smulkiųjų grafikos kūrinių faksimilės iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, kurias atgaivina dailininko pamėgtos Druskininkų pušies spygliai ir kankorėžiai.
