Birutė Kapustinskaitė. STAND-UP'AS PRASMEI IR BEPRASMYBEI
Lapkričio 18 d. LNDT. Teatro scenoje pirmą kartą stand-up komedija – žanras, kuris per juoką apvalo ne tik pasakojantįjį, bet ir klausantįjį. Prajuokinti kitą žmogų yra išties nelengva užduotis. O dar sunkesnė užduotis, kuri rūpi teatrui naudojant humorą, kaip komunikavimo formą, – paliesti skaudžias, mums visiems artimas gedulo, netekties, savižudybės temas. Išjudinti žmoguje kažką netikėto, padėti pasijuokti iš savęs, pasižiūrėti į skausmingas patirtis iš šono, kad galėtum su jomis susitaikyti.
Pirmą kartą kartu kuriančios pjesės autorė Birutė Kapustinskaitė ir režisierė Eglė Švedkauskaitė kviečia žiūrovus kartu keliauti į naujas teatrines formas ir per vieną stand-up komedijos numerį tyrinėti netektį šeimoje.
Laurynas Adomaitis. FERMENTACIJA
Lapkričio 19 d. LNDT. Nedidelėje gastrostudijoje, prekiaujančioje raugintais produktais, įvyksta biologinė revoliucija. Gerosios bakterijos nustoja dirbti ir jokie produktai nebeužrūgsta. Raugyklos vedėjas Danilas, praleidęs tarp bakterijų visą gyvenimą, netikėtai išgirsta jų balsą. Jos piktos. Bakterijoms gana išnaudojimo, jos nori lygių teisių ir grasina pasauliui: „Žmonėms reikia bakterijų, o mums žmonių nereikia.“
Fermentacijos procesas žmonėms yra gyvybiškai svarbus, tačiau bakterijų teisės skamba absurdiškai. Ar Danilas sugebės priversti žmones užjausti kitą – svetimą rūšį ir jos poreikius? Visų pirma jam teks įtikinti du raugyklos sindikato narius – Fatimą ir Jie, į krizę žiūrinčius daug pragmatiškiau. Ši istorija – empatijos testas žmonėms.
Opera „Don Žuanas“
Lapkričio 19-21 d. LNOBT. Don Žuaną galima laikyti kompozitoriaus Wolfgango Amadeus Mozarto vizitine kortele. Kaip rašė garsusis muzikos istorikas Hermannas Abertas, „Don Žuano charakterio esmė – ne gebėjimas suvilioti vieną ar kitą pasitaikiusią moterį, net jeigu jų ir būtų „mille e trè“, bet nevaldomas gyvenimo ir meilės troškimas, šėlstantis tarsi ištrūkusios į laisvę gamtos jėgos.“
LNOBT scenoje šią garsiausią Mozarto operą stato režisierius Johnas Fulljamesas, režisavęs didžiuosiuose pasaulio operos teatruose: Milano La Scala, Londono Covent Garden, Madrido Teatro Real, Barselonos Liceu ir Paryžiaus Théâtre du Châtelet.
Johnas Fulljamesas: „Mirtis nematomu siūlu driekiasi per visą Don Žuaną: akivaizdu, kad Komandoras miršta, kad Dona Ana svarsto atimti sau gyvybę, Don Otavijus teigia esantis pasirengęs paaukoti gyvybę, kad atkeršytų už sužadėtinę, Leporelas tik per plauką nenužudomas, Mazetas – beveik nužudytas, ir mes baiminamės dėl Cerlinos... Bet, žinoma, svarbiausia mirtis, kuri tampa ilgai laukta ir vilkinta operos kulminacija, yra paties Don Žuano mirtis – ji neišvengiama ir netgi trokštama, nes pagrindinis veikėjas sąmoningai pasirenka mirtį ir net pragarą, o ne eiti prieš savo prigimtį. Ir tai suprantama, nes individualistinę grėsmę visiškai, nevaržomai Don Žuano laisvei gali įveikti tik jo mirtis. Ši mirtis – tvarkos išraiška, vėl patvirtinanti save. Visi Don Žuano pėdsakai nušluojami, ir visuomenė toliau gyvena be jo.“
Martin Algus. SIEROS MAGNOLIJOS
Lapkričio 20 d. LNDT. Ralfas ir Marta – šiuolaikinė pora – susirūpinę savo karjeromis, sveika gyvensena, įvaizdžiu visuomenėje. Marta, metusi dėstytojos darbą nusprendžia kandidatuoti į instituto direktorės postą, kruopščiai ruošiasi konkursui, tačiau jos gyvenimą sujaukia žinia apie staiga atsiradusį tėvą, kuriam reikia globos. Tas vyras daugybę metų gyveno su kita moterimi, bet šiai mirus jos vaikai susirado Martą ir pareiškė, kad ji kaip biologinė dukra dabar privalo pasirūpinti seniu. Tai visiškai neįtelpa iš griežtą Martos darbotvarkę. Ką daryti? Kaip keisis jų gyvenimas? O gal jo nepriimti? Situacija paveikia ir Martos bei Ralfo santykius. Apie tą seną žmogų dukra neturi nė vieno gero prisiminimo. Kaip jis elgėsi su Marta vaikystėje ir kokio elgesio sulauks dabar?
Europa vis labiau sensta, bet kokia yra senų žmonių padėtis visuomenėje? Ar tai tik seni, nereikalingi kūnai? Koks vaikų ir tėvų santykis, skriaudos ir globos ryšys?
Spektaklio kūrėjai klausia, kaip atmintis formuoja mūsų dabartį? Prisiminimai, perrašydami praeitį ima kurti naują naratyvą. Prisiminti čia lyg sužinoti. Baimės nuojauta persmelkia ne tik „Sieros magnolijų“ turinį, bet ir pjesės formą – numesdamas po vieną padriką žodį į personažų lūpas, Martinas Algusas kelia įtampą, nepasitikėjimą, nerimą.
Ingmar Bergman. SCENOS IŠ VEDYBINIO GYVENIMO
Lapkričio 21 d. LNDT. Ingmaras Bergmanas: „Tik jausdami vienas kitą, mes jaučiamės gyvi, net jei sukeliam vienas kitam skausmą.“
„Smagu, kad viskas dar pusiau su velniu baigėsi. Man prireikė trijų mėnesių, kad parašyčiau šį opusą ir dar gerokos gyvenimo atkarpos, kol visą tai patyriau. Rašydamas apie tuodu žmones, gvildendamas jų bėdą, aš savotiškai prisirišau prie jų. Jie gana prieštaringi, kartais bauginančiai vaikiški, o kartais pakankamai subrendę. Jie čia prišnekėjo ir nesąmonių, tačiau pasakė ir šį tą išmintingą. Jie nugandę, patenkinti, egoistai, kvaili, mieli, protingi, besiaukojantys, atsidavę, pikti, švelnūs, sentimentalūs, nepakenčiami ir verti meilės. Visa tai kartu. Taigi pažiūrėkime, kaip ten viskas dėjosi.“
„Jaunystėje mane mirtis gąsdino. Dabar aš suprantu, gyvenimas – tai tik šviesa, kuri vieną kartą užges ir dėl to nereikia kelti triukšmo.“
Teklė Kavtaradze. SIRENŲ TYLA
Lapkričio 22 d. LNDT. Sirenos dainuoja gražiai, rašo Homeras. Jos tūno saloje, vilioja pro šalį plaukiančius vyrus ir juos pražudo. Išskyrus Orfėją, kuris dainuoja garsiau, ir Odisėją, kurio bendražygiai į ausis įsideda vaško ir pririša jį prie stiebo, kad jis galėtų klausytis sirenų ir nemirtų.
Europos mitologijoje vyrauja smurtas: tarp žmonių, dievų, mitinių būtybių ir lyčių. Nelygybės ir galios disbalansas gimdo baimės ir gynybos strategijas, o ne santykius. Kas verčia mus laikytis šių struktūrų?
Bendradarbiaudama su kolegomis, režisierė Laura Kutkaitė šiuolaikinę istoriją perkelia tiesiai į mito minų lauko vidurį: praėjus ketveriems metams po #MeToo judėjimo viršūnės Lietuvoje, ji piktnaudžiavimo galia meno pasaulyje problemą pristato scenoje. Pozuodamos ant uolos ir laukdamos „didžiojo Odisėjo“, keturios aktorės atidaro savo salos teatrą ir pasakoja tikras istorijas iš savo bei kitų Lietuvos menininkių moterų kūrybinių procesų. Jos nepraleidžia nė vienos tamsios smulkmenos – net tarpusavio konkurencijos – ir kartu vaidina teatrą: su kostiumais ir grimu, su garsu ir šviesa, su karčiu humoru, aistra, pažeidžiamumu ir dėl daugybės priežasčių. Taip jos tragikomiškai smūgiuoja į struktūras būtent ten, kur jos galėtų pasikeisti.
MES NEGALIME VIENAS BE KITO. KARTOS. Kalbasi V. Rumšas ir M. Repšys
Lapkričio 23 d. LNDT. Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristato naują pokalbių ciklą „Mes negalime vienas be kito. Kartos“. Šio ciklo tikslas – bendram pokalbiui pakviesti skirtingų kartų LNDT trupės aktorius. Dažnai skirtingos kartos yra priešinamos ir lyginamos, jaunesnė kritikuojama, kad yra kitokia, negerbianti vyresnių, ne tokia darbšti, uoli, atsidavusi. Visgi užuot ryškinus skirtybes, galima ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Užuot kritikavus, galima išklausyti ir suprasti. Būtent toks ir yra šių susitikimų tikslas – skirtumuose ieškoti buvimo kartu vardiklių. Renginyje susitiks savo kūrybinį kelią neseniai pradėję ir jau daug patirties sukaupę kūrėjai.
