Teatras yra ta vieta, kur sustoja laikas: vos užgęsus šviesoms, prasideda pasaulis, kuriame gali būti bet kas – žiūrovas, stebėtojas, svajotojas ar pats istorijos dalyvis. O geras spektaklis, kaip žinia, prilygsta kelionei: kartais į tolimą praeitį, kartais – į vidinius išgyvenimus, o kartais tiesiog leidžia pasijuokti iš kasdienybės.
Todėl jei ieškote, kuo praturtinti savo savaitę, kur pasisemti įkvėpimo ar tiesiog gerai praleisti laiką – šis gidas kaip tik jums!
VERSMĖ 2025. Festivalio atidarymas „Prarastos Versmės“
Lapkričio 25 d. LNDT. Atidarymo renginys „Prarastos Versmės“ yra skirtas dramaturgijos festivalio „Versmė“ 20-mečiui. Tai įvairių žanrų kūrinių – pjesių ar prozos ištraukų, poezijos, dienoraščių, kt. – skaitymas ir kartu naujos dramaturgijos kūrimas iš visų jų skambesio, lydimo ritualinio vyksmo scenoje. Renginio autorių noras yra po efemeriška versmės srove apgaubti tekstus, kurie dėl įvairių priežasčių per tuos kelis festivalio dešimtmečius netapo festivalio programos dalimi, nebuvo perskaityti ir išgirsti. Tai renginys, kuriame svarbus žodis, tačiau nemažiau svarbus vaizdas ir jo kuriamos prasmės. Čia nesitikėkite išvysti asketiško pjesės skaitymo scenovaizdžio, o leiskite sau nustebti ir tapkite ritualo dalimi.
Alice Birch. SAVIŽUDYBĖS ANATOMIJA
Lapkričio 25 d. LNDT. Spektaklyje „Savižudybės anatomija“ susipina vienos giminės trijų kartų moterų istorijos: analizuojami močiutės, dukros ir anūkės gyvenimai ir likimai, fiksuojant kertinius, chrestomatinius ir savitus moters gyvenimo įvykius. Tiriamos temos, susijusios su šeimyninių ir romantinių draugysčių mezgimu, kartose atsikartojančių modelių ir santykių mechanizmais, netektimis, moterims primestais visuomenės lūkesčiais, savižudybės anatomija ir nuodėmės analize.
„Nuo tada, kai sužinojau, kad moteris gimsta su visais kiaušinėliais, kurie susiformuoja jai dar būnant įsčiose, daug fiziškiau pradėjau suvokti kartų klausimą. Šiandien jis man tampa labai aktualus – mūsų močiučių patirtys genetiškai gyvena mumyse, jų išgyventos istorinės traumos ir atsakas į jas yra gyvi. Tuomet susimąstau: kokius randus turės mano karta, kokie politiniai ir istoriniai ženklai bus užkoduoti vaikuose, kurie gyvens po šimto metų?“ – svarsto pirmąjį savo spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatanti režisierė Uršulė Bartoševičiūtė.
Jo Strømgren. RULETĖ
Lapkričio 26 d. LNDT. „Ruletę“ kuria Lietuvoje jau puikiai žinomas režisierius ir choreografas Jo Strømgren. LNDT 2018 m. jo sukurtas spektaklis „Durys“ pelnė net keturis Auksinių scenos kryžių apdovanojimus ir yra iki šiol mėgstamas žiūrovų. Minėtu spektakliu režisierius įrodė, kad refleksijai reikalinga distancija, – ten analizavęs lietuvių tautinio charakterio bruožus ir ydas, šįkart Jo Strømgrenas imasi tyrinėti, kokias svajones ir troškimus savyje užspaudžiame, siekdami būti saugūs ir tokie kaip visi. Tarsi ruletė besisukančios scenos režisieriaus ir aktorių pateikiamos kaip situacijų komedija, kur kiekvienas personažas bando pabėgti nuo užgniaužimo, tikėdamasis patirti bent laikiną laimės jausmą.
Komiškame spektaklyje klausiama, kas mus gali paskatinti vartoti svaigalus, smurtauti, patirti lyčių painiavą ir ieškoti religinių atsakymų. „Ruletė“ yra ir apie pasirinkimo laisvę bei atsakomybę, apie tikrovės ir iliuzinio pasaulio vaidmenį, o galiausiai kelia labai universalius pasvarstymus apie laikmetį, kuriame gyvename.
„Ruletės“ veiksmas prasideda mažame nereikšmingame biure, viena mažytė klaida įsuka veikėjus į netikėčiausių įvykių karuselę. Niekas nežino, ką atneš kitas apsisukimas.
Jo Strømgren. DURYS
Lapkričio 27 d. LNDT. Jo Strømgren: Durys skiria „čia“ ir „kitur“. Yra labai stiprus įsitikinimas, kad toje kitoje pusėje visad bus kažkas geresnio. Šis tikėjimas verčia žmones judėti. Kažkur Europoje, šalių sienų, kalbų, religijų ir geografinių barjerų padalintoje žemėje, visuomet egzistavo migracijos fenomenas. Tai būdas išgyventi ir būdas priešintis, galimybė pradėti gyvenimą iš naujo, taip pat ir sudeginti tiltus, viską palikti užnugaryje. Spektaklyje „Durys“, pasitelkiant judėjimą ir šokį, keliaujama per skirtingus istorinius periodus ir regionus, kad pamatytume visad egzistavusius modelius, migracijos priežastis ir kaip ji kinta skirtingose tautose.
Žmones visad riboja aplinka – namai, mokykla, darbovietė, šalis, restoranas, kuriame išgalime lankytis, asmuo, kurį mylime ar apsimetame mylį.
Priklausyti tam tikrai aplinkai yra nuostabu, ypač jei tavo kaimynas restoranuose lankytis neišgali. Tokie dalykai mus priverčia šypsotis. Tačiau kai vieną dieną kitas kaimynas grįžta namo su kanoja ant mašinos stogo, mes pradedame jaustis apgailėtini. Ir kai kaimyno veide atpažįstame tą šypseną, mes, be abejonės, užsinorime kanojos. Net jei ir labai nemėgstame būti gamtoje.
Spektaklis „Durys“ per naivų ir asociatyvų žvilgsnį į grupę žmonių, atskirtų sienos, siekia atskleisti labiausiai nuviliančius ir destruktyvius žmonių bruožus. Kadangi kitoje pusėje viskas visuomet atrodo įdomiau, siauros durys tampa svarbiu slenksčiu į pokyčius. Tačiau kadangi niekas nėra patenkintas tuo, ką turi, geresnio paieškos tampa nesibaigiančiu procesu. Ar esame laisvi žmonės, galbūt net žavingi ir kūrybingi, ar visgi beviltiškai prisirakinę prie savo įpročių, kaip Pavlovo šunys?
Rimantas Kmita. ŠOK, EDITA, ŠOK
Lapkričio 28 d. Valstybinis Šiaulių dramos teatras. Ar kada nors jautėtės taip, lyg staiga nebesuprantate, pagal kokį scenarijų vyksta jūsų gyvenimas, kokio žanro istorijoje atsidūrėte? Ar jūs – pagrindinis herojus, ar tik antraplanis veikėjas kažkieno kito filme? Būtent taip jaučiasi Edita.
„Šok, Edita, šok“ – tai tragikomiškas pasakojimas apie jauną merginą Editą, kuri Nepriklausomybės pradžioje dirba vaizdo įrašų nuomoje ir žiūrėdama filmus bando suprasti, kokia jos vieta pasaulyje. Editos vaizduotėje gyvenimas – tai kino filmas, tik ji dar nežino, kokio žanro. Kartais jame ji – kovotoja, kartais – romantiška herojė, kartais – vieniša paauglė, pasiklydusi tarp Holivudo svajonių ir Šiaulių realybės.
Nikolajus Gogolis. REVIZORIUS
Lapkričio 29 d. Valstybinis Šiaulių dramos teatras. Į Valstybinį Šiaulių dramos teatrą pagaliau atvyko „Revizorius“! Atlydėtas šmaikščių improvizacijų meistro Aido Giniočio, „Revizorius“ kviečia pasijuokti iš mūsų prigimtinio noro būti bent truputį gudresniais ir lygesniais už kitus.
Įsibėgėjus XXI a., įsivaizduojame, kad jau daugmaž „perkandome“ manipuliatorių žaidimus ir įmanomas korupcines schemas. Bet ar tikrai? O gal tik išmokome jų nepastebėti? Ar šiandien atsirastų tikrai žinančių, kuris yra korumpuotas, o kuris – tik jo auka.
O kas, jei didžiausių manipuliatorių ir „pilkųjų kardinolų“ mes apskritai net nežinome? Nesibaigiančių manipuliacijų, kyšių, „ranka ranką plauna“ sistemų apraizgytame pasaulyje, atrodo, nebeįmanoma išnarplioti korupcijos mazgo į tiesų siūlą. O tai jau visai nejuokinga mintis.
Paskui baleto batelį: prieš šimtą metų ir dabar
Lapkričio 29 d. LNOBT. Kviečiame į patyriminę ekskursiją, skirtą Lietuvos baleto šimtmečiui! Vedini baleto batelio – puanto – praversime paslaptingas duris, jungiančias du pasaulius: baleto artistų ir teatro žiūrovų. Kartu stebėsime, kaip šokėjai pradeda savo darbo dieną, kalbėsime apie baleto pamokas tarpukariu.
Neaplenksime ne tik charizmatiškų asmenybių, nutiesusių kelią profesionaliajam Lietuvos baletui, bet ir spalvingos Kauno tarpukario bohemos, su jausmų audromis ir to laikmečio madomis. Pasidomėsime, kaip šiais laikais pasikeitė baleto artistų darbo sąlygos ir kas padeda jiems patirti mažiau traumų. Prisiminsime ilgametę baleto ir operos draugystę, o atsisveikindami pasidalinsime mielais prisiminimais.
