J.Semčenkaitė pasakojo, jog savo tyrimais siekia atskleisti tai, kaip drabužiai ir aksesuarai veikia kaip politinės raiškos įrankiai. Vis dėlto, anot tyrėjos, apie tyrimus žmonėms pasakoti dažnai būna sunku dėl išankstinių žmonių nuostatų apie madą.
„Arba žmonės sako, kad mada įdomi, bet „nešioja tik džinsus“, todėl neturi, ką apie ją pasakyti, arba ją mato kaip paviršutinišką dalyką, kuriame nėra, ką analizuoti“, – pasakojo ji.
Tyrėją mada žavi tuo, kad ji yra ne tik universali, bet ir itin asmeniška. Kiekvienas, anot jos, madą suprantame skirtingai, ja atspindime savo asmenybę ir vietą viešojoje erdvėje.
„Nė vienas mūsų nuogas nesėdime, net jei salėje būtų koks nuogas žmogus, vistiek sugalvotume, kaip jį įpaišyti į mados sistemą“, – juokėsi mados dizainerė.
Kaip pasakojo J.Semčenkaitė, ji madą pradėjo suvokti maždaug tuo pat metu, kai pajuto, jog jai patinka feminizmas. Visgi, tuomet feminizmas jai buvo daug sunkiau suprantamas dalykas, nes tyrėjos aplinkoje jo tiesiog nebuvo.
„Ilgainiui pradėjau mąstyti, kaip suderinti šias dvi savo meiles, bet susidūriau su pasipriešinimu – mados bendruomenė vartė akis ir klausė, kam tie feminizmai, o feministės klausė, kam ta mada, jos gi džinsus nešioja, joms nerūpi“, – vietos savo tyrimams paieškas prisiminė ji.
Anot dizainerės, net pradėjus doktorantūrą dažnai teko ginti savo tyrimo svarbą. Ji pasakojo, jog žmonės, ypač vyresni vyrai, ją vis bandė įtikinti, kad mada ir aktyvizmas yra nesuderinami dalykai.
„Kuo labiau bandžiau eiti prieš srovę, tuo daugiau pasipriešinimo sulaukiau“, – teigė J.Semčenkaitė.
Pasipriešinti kylančioms abejonėms doktorantei padėjo mados dizaino priemonių pritaikymas aktyvizmo kontekste. Dizainerė pasakojo, jog konspektus pradėjo rašyti iškarpų knygos formatu, kuris itin dažnai naudojamas mados dizaineriams ruošiant naujas kolekcijas. Knygoje klijuojama visa naudinga literatūra, žiūrėti filmai, kitų dizainerių kūriniai, iškarpos iš įvairių leidinių.
„Kai tik pradėjau taip konspektuoti, nuvažiavau į sodybą su viena savo draugių, kuri savęs nelaiko feministe, bent jau viešai. Jai daviau pavartyti savo konspektą ir ji, vos perskaičiusi, bėgo vyrui aiškinti, kiek ji daug išmoko apie feminizmą“, – pasakojo ji.
J.Semčenkaitės tyrimui didelę įtaką padarė istorikės Lucy Delap knygoje „Feminizmo istorija“ aprašyti moterų emancipacijos momentai. Šį įkvėpimo šaltinį ji teigia radusi knygyne už vos 3 eurus. Nors dizainerė džiaugėsi, kad taip pigiai pavyko nusipirkti knygą, jos teigimu, daug ką pasako, jei „Feminizmo istorija“ tekainuoja 3 eurus.
Remdamasi literatūroje pateikiamais istoriniais pavyzdžiais, tyrėja atskleidžia, kaip išvaizda dažnai tapo strategine priemone priešintis lyčių normoms ir įsitvirtinti viešojoje erdvėje. Tyrime analizuojama, kaip mada – nuo rūbų funkcionalumo iki simbolinių aksesuarų ar kūno reprezentacijos – tapo reikšminga politikos formavimo dalimi.
Kitas J.Semčenkaitės tyrimo įrankis – siuvinėjimas, anot jos, leidžiantis reflektuoti kaip objektas tampa naratyvu ar politine struktūra. Kaip pasakoja dizainerė, siuvinėjimo ji ėmėsi, kai kolegė jai atidavė savo siūlus.
„Siūlai – tai tokia tarp moterų cirkuliuojanti žaliava. Dažnai kolegų prašau medžiagų ir puikiai prisimenu, kai kolegė man atidavė savo siūlus ir reikalavo, kad aš su jais ką nors nuveikčiau, nes tai – jos neįgyvendintos svajonės“, – prisiminė ji.
Doktorantė pradėjo siuvinėti ten, kur rasdavo kokį nors aktyvizmo ir mados santykį. Dažniausiai tai vyko laikinose vietose – laukimo salėse, tarp paskaitų, kai tekdavo kaip nors užpildyti erdvę.
„Kai gyveni iš mados, tai turi daryti efektyviai. Turi visada kurti, visada kepti naujas kolekcijas, kitaip tu esi niekas“, – teigė J.Semčenkaitė.
Anot dizainerės, siuvinėjimas ją nuvedė nuo parodų Vilniuje iki balkono Nepale. Amatas jai tapo būdu netikėčiausiose vietose kalbėti apie feminizmą. Kaip pasakoja ji, kai viešoje vietoje užsiimi rankdarbiais, žmonėms yra lengviau prieiti ir paklausti, ką darai. Tokie pokalbiai, jos teigimu, kartais gali nuvesti labai toli.
„Siuvinėdama bandau referuoti į autores, kurios mane įkvėpė. Ko gero, pats mėgstamiausias epizodas – australių Merle Thornton ir Rosalie Bognar atvejis. Kai moterys dar savarankiškai negalėjo pirkti alkoholio, jos prisirakino prie baro ir pasakė, kad neišeis tol, kol joms neįpils alaus. Jei dar galiu suvokti, kad moterys kažkada negalėjo balsuoti, tai pasaulis, kuriame man reikėtų bare laukti, kol kažkoks vyriškis nupirktų alaus, yra visiškai nesuvokiamas“, – juokėsi ji.
Būtent viešnagė Nepale stipriausiai paveikė dizainerės tyrimų kryptį. Ji pasakojo, jog į šalį atvyko su nuostata, kad vietinės moterys visiškai skiriasi nuo jos. Visgi, apsilankius galerijoje ir pamačius moters skulptūrą, ji suprato, kad joje vaizduojamas kūnas yra toks pats kaip jos, kad ji nuo Nepalo moterų niekuo nesiskiria. Ši mintis padėjo į tyrimus pažvelgti iš kitos pusės – ieškoti solidarume, o ne priešpriešoje.
Konferencija „Audra prieš tylą“ buvo skirta paminėti Nacionalinę emancipacijos dieną, skatinančią diskusijas apie demokratiją ir moterų įsitraukimą į valstybės kūrimą, kovą už lygias teises. Konferencija vyko Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose.
-
Viktorija Kuodytė – apie sudėtingus vaidmenis, Kostą Smoriginą ir profesiją, kuria užsiimtų, jei nebūtų aktorė
-
Julius Sasnauskas apie susipriešinimą visuomenėje: prisiminkime, kad neįmanomomis sąlygomis atkūrėme valstybę
-
Gediminas Kukta. Berlinalės dienoraštis: vėjavaikis, mįslingas karys ir verkianti žmona
