Tačiau kaip valstybei užtikrinti sistemingą mažųjų miestelių kultūrinės gyvasties palaikymą? Ar kultūros politikos teisės aktai atsispindi realiame regionų gyvenime? Ir kiek valstybės institucijos iš tikrųjų bendrauja su savivaldybėmis?
Apie tai Salako kultūros namuose diskutavo savivaldos ir kultūros atstovai – Zarasų rajono savivaldybės vicemerė Giedrė Gerda Šeirė, Ignalinos rajono savivaldybės vicemeras Imantas Umbražiūnas bei Visagino kultūros centro vadovė Jurgita Skiotytė-Norvaišienė. Diskusiją moderavo Vilniaus senojo teatro vadovas, buvęs Kultūros ministerijos viceministras Audronis Imbrasas.
Diskusija „Regioninės kultūros politika: vizija, sprendimai, ateitis“ yra visą vasarą Salake veikusios fotografijų parodos „Antano Sutkaus Salakas“ dalis. Šiame tekste pateikiamas diskusijos turinys, kuris buvo redaguotas dėl trumpumo ir aiškumo. Teksto autorė Monika Augustaitytė-Mickūnienė.
Kultūros politika – tarp vizijų ir realybės
Lietuvoje kas dešimtmetį priimami esminiai kultūros politikos dokumentai. 2001-aisiais buvo priimtas Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos kultūros politikos nuostatų“, 2010 metais – Seimo nutarimas „Dėl Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių patvirtinimo“, o pats naujausias – 2024 metais įsigaliojęs Kultūros politikos pagrindų įstatymas. Nors jame numatytas bendradarbiavimas su savivaldybėmis, pasak regionų atstovų, strateginiai dokumentai neretai prasilenkia realybe ir nebūtinai tampa įrankiu pokyčiams.
„Kultūros politikos pagrindų įstatymas surašytas gražiai, teisiškai – beveik nepriekaištingai. Bet, kaip dažnai būna su teisės aktais, tai yra labai deklaratyvaus pobūdžio dokumentas. Gyvenime būna šiek tiek kitaip“, – sakė Ignalinos rajono savivaldybės vicemeras Imantas Umbražiūnas.
Anot diskusijos dalyvių, dokumentai ir įvairios ataskaitos dažnai atspindi funkcinį, pragmatinį požiūrį į kultūrą. Problema ta, kad kultūros vertė bandoma matuoti remiantis jai nebūdinga logika – kiekybiniais parametrais. Pavyzdžiui, skaičiuojant, kiek regione yra kultūros įstaigų, paveldo objektų, kiek per metus įvyko renginių.
„Skaičius neparodo kokybės. Mes pasimetame teisiniame reguliavime, nes nežiūrime į kiekvienos savivaldybės niuansus. Galime turėti tris renginius iš Jurginų, bet ar tai kuria kultūrinę vertę?“, – retoriškai klausė I.Umbražiūnas.
Jam antrino Vilniaus senojo teatro vadovas Audronis Imbrasas: „Visaginui, Elektrėnams yra tik penkiasdešimt metų. Tai koks kultūros paveldas? Negali jo būti“.
Lietuvos kultūros taryba 2022 metais inicijavo Lietuvos savivaldybių kultūros indekso tyrimą, kurio tikslas buvo objektyviai ir visapusiškai reprezentuoti kultūros situaciją kiekvienoje savivaldybėje. Ignalinos vicemeras ragino į tokius vertinimus žiūrėti atsargiai, nes jie gali neatspindėti tikrosios padėties.
„Ignalina, pagal kultūros lygį ir finansavimą, tapo keturiolikta Lietuvoje. Galėtume džiaugtis, bet velnias slypi detalėse, – sakė I.Umbražiūnas. – Šiame tyrime vienu svarbiu vertinimo kriterijumi buvo kultūros įstaigų skaičius savivaldybėje. Tuo metu realus skaičius Ignalinoje buvo trys įstaigos: kultūros centras, biblioteka ir muziejus. Bet kultūros centras turėjo, berods, trylika padalinių. Todėl tokioje mažoje savivaldybėje, kaip Ignalina, gavosi nežmoniškas kiekis kultūros įstaigų.“
Bendruomenė – kultūros varomoji jėga
Visi diskusijos dalyviai sutiko, kad kultūros gyvybė kyla iš apačios – iš žmonių ir bendruomenių. Zarasų rajono savivaldybės vicemerė Giedrė Gerda Šeirė, anksčiau dirbusi nevyriausybiniame sektoriuje, pabrėžė, kad dažnu atveju būtent NVO tampa tikrąja varomąja jėga.
Anot jos, to pavyzdys yra Salakas, sugebėjęs sukurti mažąjį pasaulio centrą: „Matome unikalų pavyzdį, kuris galėjo atsitikti tik čia. Bendruomenė yra ta gyvoji jėga, kuri sukūrė projektą „Antano Sutkaus Salakas“. Abejoju, ar Salake jis būtų įvykęs, jei būtų nuleistas iš viršaus“.
A.Imbrasas pažymėjo, kad ir Visagine atsiranda vis daugiau naujų viešųjų įstaigų, nes jauni žmonės ten pradeda savo veiklas.
G.G.Šeirė pasidalijo idėja, kad valstybė galėtų padėti regionams formuoti savo tapatybę per Lietuvos kultūros sostinės programas: „Kultūros sostinės turėtų tapti laboratorijomis. Šalia galėtų atsirasti programa, kuri padėtų konkrečiai savivaldybei, jos nevyriausybinėms organizacijoms, institucijoms ir bendruomenėms siekti pokyčio. Taip mes perkrautume regioną“.
Trūksta sisteminio mąstymo
Pasak savivaldos atstovų, Lietuvos kultūros tarybos regionams skirta „Tolygios kultūrinės raidos“ finansavimo programa bei kiti projektai yra geri įrankiai vietos kultūros įstaigoms pretenduoti į gana reikšmingas finansines lėšas. Vis dėlto, ne finansavimo klausimas yra svarbiausias.
Nors regionuose daug kas priklauso nuo asmenybių ir pastangų, valstybėje labiausiai trūksta sisteminio mąstymo. Visagino kultūros centro vadovė Jurgita Skiotytė-Norvaišienė pažymėjo, kad mūsų šalyje nėra išvystyto kultūrinio švietimo tinklo.
Akivaizdu, kad Lietuvoje ne visi gali mėgautis įvairiomis aukštos kokybės kultūrinėmis patirtimis. Tyrimai rodo, kad turime kultūros pasiekiamumo, netolygaus prieinamumo, ritmiškumo problemų. Jas lemia kompetencijos, žmonių ir valstybės įstaigų koncentracija didžiuosiuose miestuose, o tokią padėtį išspręsti gali tik politinė valia.
Buvęs Kultūros ministerijos viceministras kultūros pasiekiamumą regionuose lygino su švietimu. „Lietuvoje identiškas bazinis išsilavinimas yra pasiekiamas visos šalies mokiniams, tačiau kultūros srityje yra kitaip. Nacionalinės profesionaliosios (aukštosios) kultūros institucijos yra vos penkiuose didmiesčiuose. O regionuose – tik kultūros centrai, kuriuose vyrauja vietinių liaudies kolektyvų tendencija“, – sakė A.Imbrasas.
Jis pateikė pavyzdį, kaip tai yra sprendžiama kitur: „Prancūzijoje nacionalinės muzikos, teatro, šokio ar cirko įstaigos yra išdėstytos visoje šalyje. Tarkime, cirko srityje, žmonės kai kuriuose miestuose mato daugiau negu paryžiečiai. Kodėl pas mus valstybinės institucijos turi būti tik penkiuose miestuose?“
A.Imbrasas atkreipė dėmesį į tai, kad dabartinis Lietuvos kultūros centrų tinklas suformuotas dar sovietų valdžios ir nuo senų laikų nėra pakitęs: „Tai yra rėmas, kuriame mes turime veikti“.
Trūksta ryšio tarp nacionalinio ir regioninio lygmenų
Regionų kultūros atstovai atvirai pripažįsta, kad realus savivaldybių dialogas su nacionalinėmis įstaigomis – fragmentiškas, jo trūksta.
„Mūsų kultūros centro direktorė su Kultūros ministerija nebendrauja. Ministerijos atstovai pakviečiami į metinį asociacijos renginį – tik tiek“, – sakė I.Umbražiūnas pridurdamas, kad sunkiai įsivaizduoja, kaip tą bendradarbiavimą galima būtų paskatinti.
Visagino atstovė J.Skiotytė-Norvaišienė, kuri prieš tai dirbo nacionalinėse kultūros įstaigose, sakė jaučianti atskirtį tarp centro ir regionų. Ji prisiminė patirtį, kuomet regionai atsisakydavo pasiūlymų jiems atvežti profesionaliosios kultūros renginių.
„Kultūros ministerija diskutuodavo apie tai, ko reikia regionams ir skirdavo pinigų visoms nacionalinėms ir valstybinėms įstaigoms išvažiavimui į regionus, – pasakojo J. Skiotytė-Norvaišienė. – Kai dirbau Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, mūsų skyrius buvo atsakingas už profesionalaus meno sklaidą regionuose. Skambindavome į kiekvieną kultūros centrą ir siūlydavome atvežti Čiurlionio kvartetą. Sakydavome, kad žmonės galės ateiti nemokamai, kad atsiųsime ir afišas. Vienur iš karto sutikdavo, o kitur savivaldybės kultūros skyriaus vedėjos ar kultūros centro vadovai sakydavo: „Oi, ne, mes tokios muzikos nesuprantam, nieks neateis. Dėl penkių žiūrovų man pačiam bus gėda.“
J.Skiotytė-Norvaišienė dalijosi, kad ir valstybinių įstaigų noras važiuoti į regionus būdavo ribotas: „Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare turėdavome numatyti pastatyti spektaklį, kurį galėtume išvežti į Ignaliną, Zarasus ar Plungę. Reikėdavo sukurti tokį spektaklį, kurį galėtume sumažinti ir važiuoti su viena dekoracijų fūra, o ne devyniomis, kaip paprastai būna. Ar mes tą darydavome? Tai, aišku, kad ne. Mums patiems būdavo neįdomu. Išvažiuodavome į tuos penkis didžiuosius miestus“.
Atotrūkis – mentalinis
Kalbant apie kultūros prieinamumą, diskusijoje išryškėjo, kad atskirtis egzistuoja ne tiek tarp didžiųjų miestų ir periferijos, kiek tarp mentalitetų.
„Nors Klaipėda yra didmiestis, dirbdama Klaipėdos muzikiniame teatre jutau, kad net ten jaučiasi kultūrinė atskirtis, – sakė J.Skiotytė-Norvaišienė. – Su kolegomis diskutuodavome, kad tuos žmones, kurie mėgsta profesionalų akademinį meną, Klaipėdoje po metų ištinka kultūrinė degradacija. Atrodo, ten yra dramos teatras, muzikinis teatras, koncertų salė ir profesionalūs kolektyvai, bet surinkti profesionalų orkestrą būdavo neįmanoma. Muzikantai važiuodavo iš Latvijos, Kaliningrado, Ukrainos, Baltarusijos.“
A.Imbrasas pažymėjo, kad Lietuvos kultūros politikai įtakos turi ir atgyvenusios ydingos sąvokos: „Lietuvoje yra tokia sąvoka kaip „pavaldi įstaiga“. Ši sąvoka egzistuoja tik buvusiame sovietiniame sektoriuje nuo Kinijos, Šiaurės Korėjos iki Lietuvos. Vakaruose niekur tokios nėra“.
Diskusijos dalyviai sutarė: kultūros politika regionuose turi remtis į tvarų bendradarbiavimą tarp valstybės, savivaldybių ir bendruomenių. Tačiau tam reikia ne tik pinigų ar dokumentų – reikia sistemingos, nuoseklios valstybės politikos. Naujos sistemos, kuri užtikrintų tolygų kokybiškos kultūros pasiskirstymą visoje šalyje, sukūrimas galėtų tapti kultūros prieinamumo ir įvairovės garantu.
Projekto ir fotografijų parodos „Antano Sutkaus Salakas“ organizatoriai: Zarasų kultūros centro Salako teritorinis padalinys, Salako bendruomenė „Sakalas“ ir Antano Sutkaus fotografijų archyvas. Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.
