Telmo Piresas, tris dešimtmečius gyvenęs Vokietijoje ir padaręs karjerą ne tik savo šalyje, bet ir už jos ribų, vienas iš nedaugelio vyriškų balsų, užkariavusių fado horizontus.
„Telmo apdovanotas tokiu balsu, kuris apgobs jūsų pečius it šiltas, lengvas vasaros vėjelis, dvelkiantis nuo jūros“, – taip atlikėją, užkariavusį „portugališko bliuzo“ pasaulį, liaupsina muzikos kritikai
– Telmo, 2016 m. vasarą pirmą (ir iki šiol vienintelį) kartą lankeisi Lietuvoje. Kas labiausiai įsirėžė į atmintį per tavo koncertinį turą?
– Mane pakvietė Šv. Kristupo festivalio organizatoriai. Ko gera, originalus nebūsiu, sakydamas, kad likau pakerėtas lietuvių šilumos ir svetingumo. Jūs – it kokie Šiaurės portugalai... Mes su grupe jautėmės kaip namie. O apie publiką nė nekalbu: klausanti atvirom širdim ir užgniaužus kvapą. Esat nuostabi šalis. Susidariau įspūdį, tarsi išgyventumėt amžiną euforiją. (Gal dėl to, kad lankiausi vasarą?). Atviri, smalsūs, norintys daug sužinoti ir nemažai parodyti. Per patį pirmąjį koncertą išmokau tarti „Ačiū!“
– Vilniuje pasirodei Kairėnų botanikos sode. Po atviru dangumi. Vasara, +17 laipsnių vėsa, lietus ir vėjas. Žmonės nepabūgo gamtos išdaigų (įprastų Lietuvoje) ir, apsiginklavę lietsargiais bei apsiaustais, atidžiai klausėsi tavo atliekamų dainų, plojo į taktą...
– Buvau tiesiog šoke! Negalėjau patikėti savo akimis, kad virš 700 žmonių pliaupiant lietui, vėjui plėšiant lietsargius iš rankų, sėdi sau kantriai, klausosi kažkokio portugalo, kurio net kalbos nesupranta! Prieš koncertą žvalgiausi į dangų ir galvą guldžiau, kad teks pasirodyti prieš jūrą tuščių kėdžių... ir visai nebūčiau nustebęs. Portugalijoje tokiu oru koncertas turbūt išvis neįvyktų.
Tai buvo nepakartojama šio koncertinio turo pabaiga. Vilnius „nunešė“ viską! Publika mane ne tik kad sužavėjo. Ji mane sujaudino iki ašarų. Todėl nekantrauju su ja susitikti ir vėl.
– Tavo kūrybai darė įtaką gimtosios Portugalijos, Vokietijos ir Prancūzijos kultūros. Kaip nutiko, kad vaikystėje atsidūrei Vokietijoje ir kaip į Tavo gyvenimą įsisuko Paryžius?
– Septintame dešimtmetyje gana daug mano tėvynainių, ieškodami gardesnio gyvenimo kąsnio, kėlėsi iš Portugalijos į Vokietiją. Mano šeima nebuvo išimtis. Kalbu laisvai vokiškai, mat lankiau vokišką mokyklą ir keliskart per savaitę ėjau į portugalų mokyklėlę. Esu labai dėkingas tėvams, kad neleido užmiršti portugalų kalbos. Tiesa, gyvendamas Vokietijoje, dažnai lankydavau giminaičius Paryžiuje ir įsimylejau prancūzų kalbą, vėliau jos mokiausi ir mokykloje. Beje, savo muzikinės karjeros pradžioje dainavau ir porą šansonų prancūziškai.
– Kas paskatino grįžti į Portugaliją?
Taigi 2011 m. nusprendžiau būti ne imigrantu, o Europos piliečiu, besinešiojančiu sieloje dvi šalis. Dabar daugiausiai gyvenu Portugalijoje ir nė sekundei nesigailiu grįžęs.
– Tėvai negalvojo, kad Vokietija daugiau nei trims dešimtmečiams taps antraisiais namais. Ketinome, kaip ir dauguma emigrantų, čia likti kelerius metus. Kasmet lankydavomės Portugalijoje ir kasmet –vis tie ašarom paplūdę artimųjų, kaimynų ir draugų veidai. Būdamas mažas, žinojau, kad nepakęsiu gyvenimo, kupino išsiskyrimo skausmo ir ilgesio. Sakydavau „sudie“, nė nežinodamas, ar dar kada pamatysiu senelius. Jei nebūtume grįžę, tai tektų kęsti amžinai. Dievinu Lisaboną, jos istoriją, savo šalį ir, žinoma, muziką – fado. Taigi 2011 m. nusprendžiau būti ne imigrantu, o Europos piliečiu, besinešiojančiu sieloje dvi šalis. Dabar daugiausiai gyvenu Portugalijoje ir nė sekundei nesigailiu grįžęs.
– Gana sparčiai išgarsėjai. Kaip tai nutiko? Stebuklas? Likimas?
– Galbūt. Tčiau pirmas pusmetis grįžus buvo ypač sunkus. Viską turėjau pradėti nuo nulio. Niekas manęs nepažinojo. Bergdžiai beldžiaus į daugybę durų.Tuomet pradėjau lankytis „fado namuose“, klubuose ir restoranėliuose, kur buvo atliekama fado muzika. Neilgtrukus pradėjau irgi ten dainuoti. Vėliau mane kažkas supažindino su mano pirmuoju prodiuseriu ir, dievaži, tai buvo laimingiausia mano gyvenimo diena! Tada ledai pajudėjo: pradėjau ieškoti dainų, tradicinių fado melodijų, sukūriau joms tekstus, subūriau grupę šaunių gitaristų ir 2012 m. pasirodė pirmasis albumas „Fado Promessa“. Kartu koncertuojame po šiai dienai.
– Kas pasikeitė grįžus į tėvynę? Neapakino šlovės ir populiarumo spinduliai?
– Nesakyčiau, kad kažkas pasikeitė. Jaučiuosi laisvas, laisvas daryti tai, nuo ko daugiausia kaifuoju, laisvas būti ten, kur man gera. Esu laimingas, kad surizikavau gyventi Lisabonoje. Šis fantastiškas miestas alsuoja energija, alsuoja meile. Tai vienintelė vieta, kur galima išgirsti autentišką fado. Čia gyvena fado garsenybės, kurios vieną dieną dainuoja tūkstantinei miniai prabangiuose teatruose, o kitą vakarą, žiūrėk, pasirodo bare dešimčiai žmonių! Tai vieta, kur gali įkvėpti fado melodijų ir istorjų pilnais plaučiais... Manote, galėčiau gyventi kitur?
– Sakyk, ar tavo dainose atsispindi Tavo jausmai ir patirtys?
– Tiktai tai daro tave, kaip atlikėją, išskirtiniu. Jausmas yra meno variklis ir kas tai bebūtų – meilė, skausmas, išsiskyrimas, baimė, aistra, atgaila – dainuodamas išgyvenu tai. Netgi kitų poetų eilėse aš stengiuos atpažinti dalelę savęs. Tarsi įpūsti jiems savo sielos, savo gyvenimo. Mėgstu dainuoti ne nuvalkiotus fado hitus, bet mažiau žinomas dainas. Lietuvos publikai pristatysiu dainas iš dviejų savo albumų. Tai ir mano kurti, ir kitų poetų, ir tradiciniai fado kūriniai.
– Visokių žanrų ragavai, bet kodėl pasirinkai būtent fado?
– Kaip portugalas be fado? Nuo pat vaikystės fado skambėjo namuose. Ausis įprato prie didžiųjų Amália Rodrigues, Carlos do Carmo balsų. Būdamas devyniolikos naujai atradau patį gražiausią ir galingiausią kada mano girdėtų fado balsų Dulce Pontes. Supratau, kad portugalų kalbos ir fado jungtis yra tobuliausias kelias į saviraišką.
Fado – grynas ir tyras muzikos žanras, įprastai vokalas tėra lydimas dviejų gitarų, kartais dar kontraboso. Tiesiausias kelias į klausytojo sielos namus.
Fado gimė Lisabonoje. Tai vadinamoji gatvės muzika. Muzika, gyvenanti savo gyvenimą. Užsukit į Lisaboną šiandien, išgirsite fado dainų „Fado namuose“ – „Casas de Fado“.
– Ko tikiesi atvykdamas į Lietuvą antrą kartą?
– Kadangi pirmąsyk patyriau nuostabių akimirkų, esu labai dėkingas, jog manęs ir vėl laukiate. Visur, kur dainuoju, palieku gabalėlį savo širdies, energijos ir sielos. Taigi jaučiuos tarsi šiek tiek grįždamas namo...
Portugalas savo koncertinį turą startuos kovo 2 d. Palangos muzikos klube „Ramybė“. Vilniui jis padovanos net du portugališka autentika pulsuojančius koncertus: kovo 3 d. Telmo lauks intymioje muzikos klubo „Jazz cellar 11“ aplinkoje, o kovo 4 d. – po ištaigingais Šv. Kotrynos bažnyčios skliautais.
