Sekite 15min Google
Rugsėjo 20 d. VCO kvies susipažinti su rekordinį žiūrovų skaičių pritraukusio spektaklio priešistore, o jau 19 val. didžiuliame ekrane įsižiebs amžinoji drama. Maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras čia griaudės kaip niekad jausmingai, o emocijoms scenoje vadovaus Dalios Ibelhauptaitės režisūra.
„Man asmeniškai G. Verdi muzika yra artimiausia iš visų – temperamentu, nenumaldoma emocijų lavina ir savo vidine dramatine jėga. „Trubadūro“ turėjau laukti net dešimt metų nuo savo paskutinio Verdi pastatymo, – juk savo repertuarą visada kūrėme pagal solistų balsus ir jų galimybes, ir būtent praėjus dešimtmečiui nuo mūsų susikūrimo, jie buvo subrendę tiek, kad galėtų laisvai atlikti Verdi muziką, reikalaujančią stiprių dramatinių balsų.
Šiuose spektakliuose publika galėjo išgirsti ir nemažai užsienio solistų, galinčių imtis tokio kalibro partijų, tai buvo ryškūs, didžiausias pasaulio scenas aplankę talentai. „Trubadūras“ žymėjo ir žymi tų jaunųjų „bohemiečių“ atvykimą į ten, kur daugelis šių solistų yra šiandien: pasaulinę A klasę, didžiausias scenas, skambant griausmingiausioms publikos ir kritikų ovacijoms“, – mintimis dalinasi režisierė D. Ibelhauptaitė.
Apie šią G. Verdi operą sakoma, jog „Trubadūras“ – tai keturi geriausi balsai vienoje scenoje. Tuo tarpu po VCO premjeros kritika drąsiai teigė, jog: „VCO „Trubadūras“ – tai ne keturi, o penki galingi balsai koncertinėje Kongresų rūmų scenoje.“
Visų pirma ši opera tapo didžiuliu žingsniu bendroje VCO ir Asmik Grigorian istorijoje, – čia ji pirmą kartą atliko didžiulę Verdi sukurtą partiją sopranui. Leonoros vaidmeniu ji ne tik atskleidė naujas savo balso spalvas, bet ir kartu su režisiere ieškojo savito šio personažo portreto. Čia joms atidžiai talkino Jono Morrellio kostiumai, pagrindinę heroję vaizdavę nuo jaunatviškos ir laisvos svajoklės, iki gyvenimo užgrūdintos kovotojos, kurios kūnas pamažu dengėsi vis daugiau šarvų.
„Trubadūre“ įsimintinas roles kūrė ne tik VCO trupės senbuviai, kaip Laimonas Pautienius, Jovita Vaškevičiūtė, Tadas Girininkas, bet ir ryškūs svečiai iš tarptautinio operos pasaulio. Verdi muzika, ypatinga stiprių balsų reikalaujanti opera atvėrė naujas galimybes bendradarbiavimas su užsienio solistais.
Kiekvieną kartą rodant šiuos spektaklius, LVSO koncertų salėje prabildavo balsai, anksčiau skambėję Niujorko Metropoliteno, Hiustono ir San Francisko operose, Karališkojoje Londono operoje, Bastilijos operoje Paryžiuje, Teatro Real Madride, Deutsche operoje Berlyne, Stokholmo Karališkojoje operoje, Vienos operoje ir dar daugelyje kitų.
Netikėti „Trubadūro“ scenografijos sprendimai priklauso puikiai žinomam scenos meistrui Marijui Jacovskiui. Jis, pakeitęs dažnai hiperrealistinius britų dailininko Dicko Birdo sumanymus, tuometinę Kongresų sceną pavertė abstrakčia, Islandijos kalnų įkvėpta erdve, kurios šaltis ir statika kontrastavo bei leido išsiveržti ne žemės, o emocijų vulkanams. Š
iame spektaklyje viduramžių istorija buvo interpretuota XXI a. priemonėmis, o išradingus, laikmečius ir skirtingas kultūras jungusius kostiumus kūrė prestižinio Olivier apdovanojimo savininkas Jonas Morrellis (Didžioji Britanija). Pastarojo išmonė jungė gotikinį stilių su skirtingų tautų, kultūrų ženklais ir šiuolaikine mada, taikliai atspindint operos temų universalumą bet kuriam laikmečiui. Dviejų dailininkų darbus ir scenos vyksmą į nedalomą visumą apjungė vieno pagrindinių Lietuvos šviesų dizainerio, Eugenijaus Sabaliausko išmonė.
„Trubadūro“ istorija pasakoja apie tai, kaip kerštas ir neapykanta naikina žmogaus sielą. Ji panardina žiūrovą į meilės ir pavydo, pykčio ir karo sūkurį. Kilmingųjų šeima ir romų klajokliai buvo pasirinkti operos libreto autoriaus.
Kaip ir prieš dešimtmetį vykus premjerai, taip ir šiandien skirtybės ir bendrumas tampa jautriomis ir itin svarbiomis temomis, kartu su kiekvieno iš mūsų identiteto, tapatybė ir jų vertės klausimais. Tai laikas, kuomet vieni yra priversti palikti savo namus ir šalį, bėgti vos su keliais vertingiausiais daiktais, o kiti į kelis lagaminus negali sutalpinti atostogoms svetur reikalingų drabužių. Kai tėvai ir jų vaikai žengia į mirtimi galinčias pasibaigti keliones, vardan menkos geresnio rytojaus galimybės, o jų kaimynai statosi aukščiausias tvoras, saugodamiesi silpnesnių už juos pačius. Kai religija laikoma kovos įrankiu, o ginklas paauglio rankoje kasdien sėja mirtį ten, kur klega vaikų balsai. Taip, palengva, mitiniu atrodantis operos siužeto pasaulis, kupinas neapykantos svetimam ir nepažįstamam, toliau skausmingai duria į šiandieną. Ar tikrai mes esame tokie skirtingi, ir ar tikrai mokame atpažinti artimiausią žmogų?
„Trubadūras“ užbaigs keturių nemokamų „Bohemiečiams 20“ vakarų ciklą Vilniaus Rotušės aikštėje. Rugsėjo 17–20 d. čia didžiuliame ekrane bus galima iš naujo išgyventi legendinius Vilnius City Opera spektaklius: rugsėjo 17 d. 20 val. – „Bohemą“, rugsėjo 18 d. 20 val. – „Verterį“, rugsėjo 19 d. 19val. – „Svynį Todą – demoną kirpėją“, o rugsėjo 20 d. 19val. – „Trubadūrą“. Valandą prieš kiekvieną rodymą vyks diskusijos ir muzikologų pasisakymai, todėl žiūrovus kviečiame atvykti anksčiau. Visi renginiai nemokami, tačiau sėdimų vietų skaičius Rotušės aikštėje ribotas.
Daugiau informacijos rasite ČIA
Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė