Sekite 15min Google
„Verteris“ tapo išskirtiniu „bohemiečių“ darbu, – psichologiniu kūriniu su didžiuliu emociniu krūviu ir giliu vidiniu turiniu. Tai buvo aukštoji opera, aukštoji muzika, aukštasis menas aiškiai ir paprastai artikuliuotas dramine teatro kalba. „Bohemiečiams“ tai buvo labai neįprastas pastatymas, nes iki tol visi jų darbai būdavo įspūdingų, plačių mastelių. Tuo tarpu „Verteris“ minimalistiniu, bet ypatingai skvarbiu žvilgsniu tardė, stebėjo žmogaus vidų, jo psichologiją.
Būtent šis prancūzų operos klasikos kūrinys įkvėpė atskirą „bohemiečių“ kūrybos kryptį – „Gurmanų“ seriją. Joje skambėjo atidžiai atrinkti kūriniai, kurių Lietuvoje niekas iki tol nebuvo ėmęsis perkelti į sceną, ar darė tai labai seniai, kaip: Leošo Janáčeko „Katia Kabanova“, Claude‘o Debussy „Pelėjas ir Melisanda“ ar Camille‘o Saint-Saënso „Samsonas ir Dalila“.
Spektaklis, kurio premjera vyko 2008 metais, buvo apgyvendintas sąlyginėse britų scenografo Jono Morrelio dekoracijose, kurios ne tik išryškino pagrindinių veikėjų dramą, bet ir talentingų solistų galią. Čia atsiskleidė ne tik E. Montvidas. Įspūdingą Šarlotės vaidmenį sukūrė Londone gyvenanti Liora Grodnikaitė, o vėliau ir Asmik Grigorian.
Pirmieji Verterio ir Šarlotės vaidmenis kūrę Edgaras ir Liora atvyko į repeticijas ne tik puikiai pasiruošę vokalines partijas, bet ir giliai išsianalizavę kūrinį, turėdami begalę kūrybinių idėjų. Jų darbas kartu su režisiere Dalia Ibelhauptaite iš tiesų priartėjo prie dramos teatro kūrybinio proceso, kur mintis ir kūrinio tema tapo pagrindinės reikšmės herojais.
Praktiškai nepakeičiamu Alberu šiame spektaklyje tapo Laimonas Pautienius, savo pasirodymą nuspalvinęs neįtikėtinai plačia emocine palete, įtikindavusia kiekvieną. Tuomet dar tik debiutuojančiu sopranu vadinta Lauryna Bendžiūnaitė tapo tobula mažąja Šarlotės seserimi.
Atskiro paminėjimo čia vertas maestro Vladimiras Prudnikovas, kurio netikėtai šiltas tėvo Bailli portretas džiugino publiką tiek pat, kiek ir jo repeticijų metu čia pat scenoje piešti portretai. Pasirodo ryškiausias Lietuvos bosas turi dar vieną – dailininko talentą. Repetuojant sudėtingesnes scenas su gausiu mišriu vaikų choru, ilsėdamasis ant suolo V. Prudnikovas sukūrė ne vieną eskizą, kurį pamatyti visuomet nekantraudavo labai arti scenos grojęs Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras su maestro Gintaru Rinkevičiumi priešakyje. Vėliau savo mokytojo V. Prudnikovo vietą šiame vaidmenyje užėmė Tadas Girininkas, scenoje taip pat buvo galima išvysti trupės senbuvius Kęstutį Alčiauskį ir Rafailą Karpį.
„Verteryje“ pasirodė ir išskirtiniai, sudėtingas prancūzų muzikos vingrybes įvaldę solistai. Tikra dovana žiūrovams tapo tenoro Andrew Richards pasirodymas. Amerikiečių solistui tuometinis „bohemiečių“ kolektyvas padarė tokį didžiulį įspūdį, jog jis net įsiamžino vienoje iš legendinių Linos Fisheye fotosesijų, skirtų tuometinei trupės veikai apibendrinti.
Vilniaus publika taip pat turėjo progų susitikti su įspūdingu Larso Møllerio baritonu (Danija) ir iš tolimosios Naujosios Zelandijos kilusia Wendy Dawn Thompson.
Iš pirmo žvilgsnio nuoseklius ir neišsiskiriančius pilkų tonų kostiumus kūręs Juozas Statkevičius pranoko pats save. Kiekvienas kostiumas pasižymėjo įmantriomis detalėmis, aplikacijomis, karpiniais, tekstūromis. Sunku patikėti, kokia turtinga ir įvairiapusė gali būti pilka spalva! Ekspresionistinę emocijų paletę vizualiojoje spektaklio dalyje ryškiai perteikė Peterio Mumfordo kurtos šviesos, jomis menininkas sceną tapė lyg paveikslą.
Tokiame, iš pažiūros (ir net apgaulingai) minimalistiniame spektaklyje, jo pilkuose tonuose dominuoja dar vienas, lyg ekspresionistiniais potėpiais kurtas, paveikslas: J. W. Goethes ir J. Massenet nutapyta Verterio vidinių emocijų drobė. Vos sukurta Verterio istorija („Jaunojo Verterio kančios“ (1774 m.) sukrėtė visuomenę, tapo elgesio etalonu daugeliui jaunuolių, kurie taip pat buvo pasiruošę mirti dėl meilės. Jie rengėsi „verteriška“ apranga – žydru apsiaustu ir geltonais bridžais, rašė ilgus jausmingus laiškus, kūrė eiles ir čia pat jas deklamavo. Goethe’s romanas kėlė tikrą sąjūdį, o nusižudyti iš meilės tapo, deja, jaudinančiai madinga.
D. Ibelhauptaitės režisuotas „Verteris“ buvo labai mylimas žiūrovų, kolektyvas gavo labai daug laiškų, didžiules emocijas talpinusių įspūdžių. Ir tai nestebina, – juk šiuolaikinis žmogus taip pat nori būti romantiškas, jis jaučia XIX a. būdingą tikrų jausmų, aistringos meilės ir pasiaukojimo ilgesį. Verterio meilė besąlygiška, jis eina iki pat galo, atiduoda visą save ir susinaikina vardan meilės.
Šios aistros nepaprastai traukia ir XXI amžiuje, kuomet šiuolaikinis žmogus jaučia labai mažai tiesos ir tikrų jausmų, nes jo gyvenimo ritmas ir bendravimo kultūra, vis bandoma simuliuoti jos skaitmeniniais pakaitalais, ženkliai skiriasi. Žiūrėdami į svajotoją Verterį, kiekvienas norime matyti dalelę savęs, tikime, kad galėtume taip mylėti ir aukotis. Stebėdami Šarlotės dvejones, tikriausiai prisimename save jaunystėje, kai reikėjo rinktis tarp geismo, aistros ir saugaus, patogaus gyvenimo.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus tiesto savivaldybė
