Režisierė iš pasakos pasiskolino personažus – brolius ir merginą, taip pat kelionės, skrydžio, virsmo etiudus, kuriuos interpretavo visiškai savaip. Autorė ir šokėjai žiūrovui suteikia progos paskęsti judesio ir garso skrydyje, patirti juodvarnių virsmą paukščiu-žmogumi, kuris yra kiekvienam artimas ir primena mūsų pačių kaitą.
Spektaklis parodo tai, kuo ši pasaka svarbi kiekvienam asmeniškai, telkia dėmesį į kelionę kaip augimo, kaitos procesą, parodydamas šioje kelionėje vykstančias asmenines transformacijas.
Kūrybinės idėjos įgyvendinimą scenoje Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė patikėjo M.K.Čiurlionio menų mokyklos šiuolaikinio šokio specialybės mokiniams. Drąsi lietuvių liaudies pasakos interpretacija padės žiūrovui atsisakyti stereotipinio mąstymo ir giliau pažvelgti į gerai žinomos pasakos prasmę, pamatyti ją kitu kampu nei buvo įprasta vaikystėje.
– Kodėl savo spektakliui pasirinkote pasakos „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ motyvus?
– Ši pasaka buvo kaip pirminis impulsas, kuris įkvėpė imtis šio spektaklio įgyvendinimo. Galbūt dar ir todėl, kad man labai patinka gretinti žmogų su paukščiu. Ji graži savo deklaruojamomis vertybėmis.
Gyvenimo kaita, netikėti postūmiai suteikia mums naujų patirčių, o tuo pačiu atveria naujų galimybių. Viskas išties yra mūsų pačių rankose. O jei mūsų vidinis poreikis augti ar keistis laiku nepabunda, tada tai padaro kažkas kitas už mus. Ir gerai, nes kitaip ir liktumėme savo pirmapradėje būtyje, nepažinę savojo gyvenimo stebuklo.“
– Kokia yra pagrindinė spektaklio „Juodvarniai“ mintis?
– Gyvenimas – tai savotiška kova už išlikimą, už artimą, už patį save. Kaip tą gyvenimą pradėti, gyventi ir pabaigti? Vieno atsakymo ir neginčijamos tiesos nėra. Ir nėra vieno teisingo kelio.
Todėl ir pasakos interpretacijų gali būti daug. Net jei labai norėčiau pabrėžti vieną tiesą, kiekvienas žiūrovas priims ją savitai. Kiekvienas žmogus išgyvens spektaklį skirtingai.
„Juodvarniai“ kalba apie kaitą, virsmą, kuris anksčiau ar vėliau būdingas kiekvienam. Kokiais keliais eisime, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Pradžią ir kryptį gaudami šeimoje, artimiausioje aplinkoje, vieno lizdo vaikai dažnai nueina labai skirtingais gyvenimo keliais.
Jų skrydį lemia ne vien aplinka, bet ir kiekvieno individuali prigimtis, atsitiktinumai, vedantys margais keliais, formuojantys naujus pojūčius, suteikiantys naujos patirties.
– Spektaklio pavadinime yra palikti tik juodvarniai. Ar jie yra pagrindiniai spektaklio personažai?
– Mane visada žavėjo paukščiai. Man patinka juos stebėti. Pasirinkau paukščius kaip skrydžio, permainų ir net monotonijos simbolį. Garsus mosavimas ilgais sparnais, iš to sklindantis vienodas ritmas ramina ir užburia. Gyvenime ramybė dažnai žada permainas. Niekas nesitęsia amžinai. „Juodvarnių“ scenoje kiekvienas personažas taip pat po truputį ritmiškai artėja link naujų erdvių.
Esu vizualaus meno atstovė. Šokyje man ypač svarbi kaita. Paukščiai labai tiko mano pačios pasaulio supratimui išreikšti – jie plastiški, jie gali jausti žemę po kojomis, bet prireikus gali pakilti ir atvirkščiai. Tai puikiai atspindi mūsų, žemės gyventojų, dvasią.
Kai pavargstame vaikščioti žeme, imame ir pakylame. Mintimis skrendame ten kažkur toli, kur tik gali nunešti mūsų vaizduotė. Bet gražiausia ir svarbiausia yra tai, kad, ilgai svajoję, ir realiame gyvenime galime pasiekti kažkada tik vaizduotėje regėto skrydžio tolius.
– Spektaklio neatsiejama dalis yra muzika. Kodėl pasirinkot būtent Steve'o Reicho muziką?
– Steve'o Reicho kūrinys aštuoniolikai instrumentų labai tinka paukščio skrydžiui ir atitinka mano, kaip žmogaus, virsmo, augimo, atitrūkimo, pakilimo ir vėl nusileidimo suvokimą. Regis ji visą laiką vienodai liūliuoja, ir tik po truputį imi suprasti, kad ji užpildo erdvę garso spalvomis. Tokia ir yra skrydžio prasmė.
Kol nėra ryžto pokyčiui, kol esame liūliuojami inercinio judėjimo, monotonijos kitų spalvų ir neišvysim. Regis, kad ta ramuma yra tik pradžia, bet kartais ji užsitęsia, o mes liekame judėti tuo pačiu ritmu į niekur, o galbūt po truputį tolyn.
Spektaklio muzika lyg ir nusako kryptį, bet kartu sąmoningai klaidina, lyg ir įkvepia, bet nuramina, nugesina. O po to vis tiek viskas ima kisti mumyse...
Mes keičiamės, keičiasi mus supanti aplinka. Ramybės jausmas judėjime – tai, man rodos, yra pakankamas iššūkis kiekvienam iš mūsų. Klausydama Steve'o Reich'o muzikos aštuoniolikai instrumentų būtent tai aš ir jaučiu – sielą užpildančią ramybę, kuri įkvepia keistis. Žinoma, kiekvienas šią muziką jaučia ir supranta individualiai. Taip pat yra ir su pasaka, ji yra ne kas kita, kaip kiekvieno mūsų gyvenimo atspindys.
Viso kūrybinio rezultato spektaklio režisierė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė nepriskiria sau vienai. Ji didžiuojasi visa šaunia choreografų ir augančių Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos šiuolaikinio šokio artistų būriu, kurie, pasak jos, yra šio spektaklio lygiaverčiai kūrėjai.
Spektaklis „Juodvarniai“ Šokio teatro scenoje bus parodytas tik du kartus – kovo 28 d. ir balandžio 18 d.
