– Iki spektaklio premjeros liko nedaug. Kaip sekasi?
– Labai gerai – aktoriai labai disciplinuoti ir darbštūs, lengvai įsisavino tekstą. Gerai sekėsi analizuoti pjesę, komanda suprato medžiagą, bet turi ir savo idėjų, savarankišką požiūrį. Procesas efektyvus, nes aktoriai dirba ir namuose.
Šiame spektaklyje nebus įspūdingų techninių efektų ar komplikuotos scenografijos. Tai kūrinys, 100 procentų sutelktas į aktorius — jų vidinį darbą, psichologiją, fizines galimybes. Dėl to čia reikalinga labai didelė koncentracija: aktoriai turi būti puikiai pasirengę. Jie dirba tikrai gerai, esu pozityviai nusiteikęs.
– Ar ši Henriko Ibseno pjesė šiandien vis dar aktuali? Juk tai 1894 m. parašytas tekstas.
– Čia ir slypi tokių autorių, kaip Ibsenas, magija. Be abejo, su tekstu reikia dirbti: vengti anachronizmų, prisiminti, kad anuomet teatras buvo kitoks. Šių dienų žiūrovas geriau skaito tarp eilučių, jam įdomios nutylimos prasmės. Ibseno laikais daugiau reikėjo pasakyti tiesiai šviesiai, todėl personažai daug kalbėdavo. Mūsų aktoriai kalba mažiau, susitelkia į kitą, psichologinį sluoksnį.
Kalbant apie turinį, mane traukia ano meto moterų personažai, juk moterų padėtis visuomenėje tada buvo kitokia. Radome būdą, kaip tai priimtinai pateikti dabar, praėjus 150 metų. Pagrindinė kūrinio tema — šeimos gyvenimas. Čia kyla klausimas, ką darome su meile, jei po dešimties metų ji nebe tokia stipri? Kas vyksta su vaiku, jei tėvas yra labai ambicingas ir susitelkęs į karjerą, o motina nenori susitaikyti vien su mamos vaidmeniu, kai nyksta jos asmeninė tapatybė. Šio kūrinio atveju, vaikas dar turi ir negalią, tai papildomas iššūkis. Tėvus graužia kaltė dėl praeityje įvykusios nelaimės. Vaikas čia nėra tik „Dievo dovana“, jis ir problema. O jei vaikas miršta? Kaip išgyventi netektį, ar išvis esame tam pajėgūs? Spektaklyje keliame net gedulo klausimą: o kas, jei nieko nejaučiu?
Ar moteris tėra motina? Ar ji privalo gimdyti? Kiek ji gali pasirinkti? Ką daryti su ambicijomis ir dėl jų kylančia kalte? Ką daryti vyrui, kai jis suvokia, kad nebuvo geras tėvas ir turi keisti gyvenimą? Tai labai šiuolaikiški klausimai apie šeimą ir gyvenimą poroje. Ambicijos, kaltė, gyvenimas kartu sudėtingomis aplinkybėmis, priėmimas, skyrybos ar kova dėl santykio – kas geriausia? Kaip ištarti vienas kitam, kad meilė išblėso? Visa tai atspindi mūsų pačių gyvenimą.
Čia aktuali ir praeityje padarytų sprendimų tema. Ką darome, kai jau per vėlu? Atgal negrįši, reikia priimti pasekmes. Tai jausmas, labai pažįstamas vyresniems, nei 35 metų žmonėms. Tai trikdantys, bet mūsų realybei artimi klausimai: šiandienos visuomenė daug žino apie psichologiją ir psichiką, drąsiau kalbame apie temas, kurios anksčiau buvo tabu.
Iš bendravimo su lietuviais, ypač su aktorėmis, matau, kaip svarbu scenoje rodyti sudėtingus moterų personažus, kalbėti apie dalykus, kurie tradiciškai gražiai supakuojami: šeima, vaikai, meilė. Pamatyti, kas vyksta už uždarų durų. Galbūt tai padės žiūrovams suvokti, kad jie su savo problemomis nėra vieni.
– Dabar dirbate su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais, daugelis jų neturi vaikų, nepatyrė skyrybų. Tuo tarpu pjesės veikėjai yra brandesnio amžiaus. Ar tai ne kliūtis siekiant rezultato?
– Mūsų spektaklyje veikėjams yra apie 35 metus, jie turi dešimtmetį vaiką. Taip, aktoriai šiek tiek jaunesni, bet aš tuo džiaugiuosi: jie labai atsakingi, disciplinuoti, atsidavę, rimtai žiūri į darbą. Manau, jie jau pasiruošę sudėtingiems vaidmenims. Nuo jų darbo kokybės priklausys, ar publika priims juos kaip tikrus profesionalus. Bet jaučiu, kad komanda yra teisingame kelyje. Žinoma, aktoriai, turintys vaikų, organiškiau jaučia tėvystės temą, tačiau visi jie jau yra to amžiaus, kai gali tai įsivaizduoti.
– Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete vadovaujate režisierių kursui. Jūsų studentai padeda statant šį spektaklį. Ką jie daro?
– Taip, jie jau ne kartą prašė prisidėti prie mano projektų. Tai į naudą visiems: jie susipažįsta su aktoriais, o aktoriai – su jais. Studentų dalyvavimas svarbus ir praktiškai: vienas rūpinasi kostiumais ir rekvizitu, kitas – garso dizainu, trečias padeda apšvietime, o ketvirtas dirba su tekstu. Jie lanko repeticijas ir seka procesą, mato, kokie sunkumai kyla ir kaip juos sprendžiu, kaip įkvėpti aktorius, kaip sudėlioti repeticijų struktūrą. Tai jų edukacijos dalis, bet kartu jie realiai kuria ir jaučia atsakomybę.
Be to, jie jau po dvejų metų baigs studijas ir gali tapti potencialiais režisieriais šiame teatre. Kuo geriau visi pažins vieni kitus, tuo daugiau šansų dirbti kartu ateityje. Mieste visi skundžiasi, kad jauni menininkai baigę studijas išvyksta. Tinklas ir ryšiai – būdas juos išlaikyti.
– Ko tikėtis žiūrovams? Žinau, kad scenografijos sprendimai labai nestandartiški, dalis publikos sėdės scenoje.
Svarbiausia žinoti, kad tai ne „išsijungimo“ šou, o įtraukiančio teatro patirtis. Tai nebus lengva pramoga. Reikės sutelkti dėmesį, sekti istoriją. Kai kuriems tai gali būti iššūkis, bet jeigu žiūrovas atpažįsta temas, apie kurias kalbėjau, jei vertina aukštą aktorystės standartą, atsidavimą ir preciziškas detales, toks žiūrovas gaus daug.
Šis spektaklis man yra aktorystės triumfas. Trupės darbas labai stiprus. Kūrinys patiks tiems, kam patinka tyrinėti ir lėtai išnarplioti siužeto mazgus.
Čia tikrai nėra muzikinio užvedimo ir šokių, komedijos. Vietoje to siūlome esminį teatrą apie kertinius mūsų gyvenimo klausimus. Jei mėgstate psichologinius trilerius ir žmogiškų būsenų tyrinėjimą, jausitės suprasti. Galbūt spektaklis suteiks atramą ieškantiems bendrystės ir priežasčių, kodėl verta kovoti dėl šeimos, nors tai ir sunku.
Tai tam tikra mąstymo ir meno kokybė su aiškia kryptimi, ji lengvai nepasiduoda. Norime kreiptis į suaugusią auditorijos dalį, rasti kiekviename tą suaugusį žmogų. Kalbėti apie sunkesnius dalykus, kuriuos dažnai slepiame iš gėdos. Eiti į tamsesnę teritoriją, kad atsivertume ir pajustume bendrystę — ne tautinę, o žmogišką, suaugusiųjų, šeimas turinčių ar apie jas galvojančių žmonių bendruomenę. Suprasti, kaip sudėtinga turėti vaiką, ir kad reikia tam pasirengti.
Kviečiu žiūrovus žengti pirmą žingsnį. Jei to nepadarysite, bus sunku. Bus neaišku, kas vyksta – praėjo dešimt minučių, jie kalba, verkia, jaučiu įtampą, bet nesuprantu kodėl. Tai tikrai nebus priimtina visiems, bet tuos, kuriuos palies, paveiks giliai. Tokia mūsų kryptis.
