Sekite 15min Google
Ekrane, kaip ir scenoje, nematysim vieno dalyko – juodo repeticinio darbo ir žmonių užkulisiuose, kurių rankomis gimsta teatro stebuklai. Žmonių, kurie gamina, surenka ir išrenka dekoracijas.
Prieš dvidešimtąjį „Vilnius City Opera“ jubiliejų kalbėjomės su dviem iš jų: dekoracijų meistru Romu Pupkevičiumi, be kurio rankų nebūtų buvę nė vieno „bohemiečių“ spektaklio, ir Valdu Stasiūnu, kuris „bohemiečių“ technikų komandoje praleido dešimtmetį.
2006-ieji. „Jokių šansų“
Viskas prasidėjo nuo žodžio „ne“. 2006-ųjų pavasarį Romas Pupkevičius su dviem kolegomis buvo ką tik palikęs Nacionalinį operos ir baleto teatrą. Po trylikos metų jo darbo teatre pasikeitė apmokėjimo tvarka: valstybė uždraudė mokėti algas pagal išdirbį ir visiems paskyrė atlyginimą, artimą minimaliam. Prisidėjo 2005-ųjų krizė, spektaklių mažėjo ir iš viso cecho liko trys žmonės. „Turėjau gerą užsakymą, kurį reikėjo padaryti, – prisimena Romas. – Pasiūliau kolegoms: gal susiburkime? Ir viskas, sutiko.“ Sutaupytus pinigus išleido įrangai ir įrankiams.
Susitikimas su Dalia Ibelhauptaite ir britų scenografu Dicku Birdu tapo pirmuoju dideliu bendru darbu. „Spektaklio „Bohema“ dekoracija buvo nematytai sudėtinga, – pasakoja režisierė. – Daroma ne teatrui, o Kongresų rūmams: dviejų aukštų, turėjusi žiūrovų akivaizdoje užsidaryti ir atsidaryti, o iš visų pusių atrodyti kaip meno kūrinys – be išvirkščios, blogosios pusės.
Romas ir jo kolegos pažiūrėjo į maketą, sužinojo premjeros datą ir pasakė: „Ne, jokių šansų“. Šitą dekorą reikėjo gaminti pusę metų, o mums buvo duoti, man atrodo, trys mėnesiai. Jis atsisakinėjo, nesutiko, sakė, kad neturi tiek darbuotojų. O aš juos įkalbinėjau, spaudžiau, kaip tik galėjau.“
Romas ir jo kolegos pažiūrėjo į maketą, sužinojo premjeros datą ir pasakė: „Ne, jokių šansų“.
Pats Romas tą laiką prisimena dar trumpesnį: „Jau gerai neatsimenu – praėjo tiek metų, bet, rodos, per kokį pusantro mėnesio suvyniojome visą tą „Bohemą“. „Jie dirbo juodai, – sako Dalia Ibelhauptaitė. – Prieš premjerą gal kokias penkiasdešimt valandų iš eilės, be miego. Paskutines kopėčias atnešė likus dviem valandoms iki premjeros. Bet tai buvo mūsų nerealus laikas ir jų vizitinė kortelė.
Po „Bohemos“ Romas padarė visų mūsų kitų spektaklių dekoracijas. Visų iki vieno.“
Iš tos pirmosios „Bohemos“ Romas išsinešė principą, kuriuo vadovaujasi iki šiol: „Neįmanomų dalykų nebūna. Būna tik per mažai pinigų. Jeigu finansavimas geras, gali padaryti praktiškai viską – klausimas tik, ar tai apsimokės, nes tikrų dalykų pagaminimas gali kainuoti milžiniškus pinigus, kurių niekas net nepastebės.“ Iš ten pat kilo ir kita pamoka.
Dickas Birdas buvo pirmas scenografas jo praktikoje, pareikalavęs, kad dekoracija būtų padaryta kaip kinui – iki paskutinės smulkmenos, nors žiūrovas sėdi už dvidešimties metrų ir jos visos niekada nepamatys. „Mes niekaip negalėjome suprasti, kodėl. Sakome: palauk, juk niekas tos detalės nematys. O jis atsako: „Aš matysiu.“ Šiandien, sako Romas, taip elgiasi jau daugelis scenografų. Tuomet tai buvo naujiena.
Staliaus keliai
Kad taptų tuo žmogumi, kuris po dvidešimties metų vis dar gamina operų dekoracijas, Romui teko nueiti ilgą kelią. Užaugo Žvėryne, o 1985-aisiais jų namą nugriovė ir šeima persikėlė į tuomet statomas Justiniškes. Artimiausia mokymo įstaiga ten buvo profesinė mokykla. Kadangi medis jam patiko nuo vaikystės, įstojo į staliaus specialybę. Po jos – dveji metai sovietų armijoje, o grįžus, 1990-aisiais, darbo nebuvo. Pusmetį mokėsi profesionalaus vairuotojo amato, už mokslus dar ir stipendiją gaudavo. Paskui dvejus metus autobusu vežiojo žmones po miestą.
Į teatrą jį atvedė draugas, dirbęs dizaino institute: jo vadovas pažinojo teatro vadovą, o teatrui kaip tik prireikė staliaus. Iki tol jokio ryšio su teatru neturėjo, tik pomėgius, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, buvo ta pati meistrystė kitu vardu: restauravimas, senų ginklų kolekcionavimas. Tačiau Romas neabejoja, kad teatras buvo vieta, į kurią jis ir turėjo pakliūti.
Aštuoniolikmetis iš pankroko
Virtuvės šefas, profesijos mokytojas Valdas Stasiūnas į tą pačią bendruomenę atėjo iš kitos pusės – pankroko scenos. Studentui reikėjo kišenpinigių, o draugas Mindaugas dirbo su garso technika teatre. „Kartas nuo karto jis mane paimdavo į technikų būrį. Rakinėjau, rakinėjau – ir prisirakinėjau.“ O paskui paskambino kolega, iki tol statydavęs operų dekoracijas: „Sako, Valdai, gal nori prisidėti? O aš toks jaunas studentas avantiūristas, pasakiau, kad padarysiu viską, ką galiu“.
Valdas prisimena, kad tuomet jo, aštuoniolikmečio, surinktą komandą pamačiusi Dalia Ibelhauptaitė pavadino juos intelektualais ir suabejojo, kaip jiems pavyks dirbti tikrai sunkų fizinį darbą.
Padarė. „Mano komanda buvo nuostabus pankrokas: visi turėjo super galių, – juokiasi Valdas. – Vienas buvo labai geras technikas, kitas – dar geresnis. Trečias – žiauriai stiprus fiziškai, ketvirtas nerealiai juokingas. Kompanijoje netgi buvo du diplomuoti pianistai.“ Iš to gimė ritualas, apie kurį nežinojo niekas salėje: per demontažus du kolegos, vienas iš jų – inžinierius Julius Grigelionis (šiandien – Sidabrine gerve apdovanotas garso režisierius), ardydavo dekoraciją iš priešingų scenos pusių tarsi lenktyniaudami. Vienas varydavo „modernų“ stilių, kitas – „klasikinį“. Likusieji sėsdavo į žiūrovų kėdes ir stebėdavo. Mes tiesiog plaukdavome.“
Pirmoji jo opera irgi buvo „Bohema“. Ir pirmas kartas, kai technikams teko veikti pačiame spektaklyje, žiūrovų akivaizdoje, o ne tik prieš jį ar po jo.
„Ten yra toks didelis restoranas scenoje, kuris kartais užsidengia tvora ir imituoja gatvę. Atsimenu, mums teko tą milžinišką tvorą prikabinti karabinais. Man būdavo didelis stresas: o jeigu nepataikysiu ten, kur reikia? Juk niekas nelauks. Treniruodavomės, darydavome pratybas, kad pataikytume tiksliai, nes įtampa spektaklio metu visai kitokia negu per techninę repeticiją.“
Šachmatai per pertrauką
Kai spektaklis eina savo eiga, technikų darbas dar nesibaigia – jis tik pereina į kitą fazę. „Techninėje repeticijoje viską pastatome, o veiksmo metu turime intervalus, per kuriuos reikia pakeisti dekoracijas, – aiškina Valdas. – Bet, tarkime, per trisdešimties minučių pertrauką visko nepakeisi. Tai mes įsigudrinome užsiimti dar kuo nors.“ Tas kas nors buvo šachmatai. Iš pradžių žaidė prastai, kolegos vadino jį „antruoju IBM“. Tad namie ėmėsi šachmatų knygos. „Rafailas Karpis buvo rimtas šachmatininkas – su juo sužaidžiau gražiausią savo gyvenimo partiją“, – prisimena Valdas.
Rafailas Karpis buvo rimtas šachmatininkas – su juo sužaidžiau gražiausią savo gyvenimo partiją.
Būta ir pokerio vakarų su solistu Kostu Smoriginu, ir draugystės su spektaklių vadove Sigita Ivaškaite, kuri, Valdo žodžiais, visada sugalvodavo tai, kas niekam kitam nebūtų atėję į galvą.
O svarbiausia – Asmik Grigorian. „Iki šiol, kai sutinku ką nors iš tų laikų, pirmiausia klausiu: kaip Asmik? Mes turėjome su ja labai gerą ryšį, ji visą laiką buvo šalia mūsų ir, man atrodo, mylimiausia mūsų visų solistė.“
Paklaustas, kiek toje „Bohemoje“ iš tikrųjų buvo bohemos, Valdas atsako klausimu: „O ką mes vadiname bohema? Aš nežinau to tradicinio apibrėžimo.
Man bohema buvo tiesiog mano technikų kompanija – tai, ką mes veikėme, kaip būdavome kartu, vienas kitą jausdavome. Nereikėdavo ieškoti žodžių, nesijautėme įsitempę, visą sunkų darbą lydėjo ir didžiulis lengvumas. Tačiau darbo atžvilgiu buvome labai griežtai susikaupę: kas ką turėjo padaryti, tas tą ir darė, nepriklausomai nuo to, kas kam kada nutiko“.
Kaip keitėsi amatas
Romas prisimena ir kitokį laiką – kai jis pradėjo dirbti teatre, dekoracijos dar buvo medinės. „Pakliuvau į 90-ųjų epochą, kai spektakliai atrodė labai realistiniai, o dekoracijos – gana primityvios. Medinis rėmas, ant jo ištemptas audinys, kurį moterys nutapydavo pagal scenografo pateiktą vaizdą.“
Po to viskas ėmė keistis: atsirado gipso kartonas, Lietuvos scenografai pradėjo dažniau vykti į užsienį, parsiveždavo naujų technikų, idėjų. Medį pamažu keitė plastikas, paskui – metalas, tada – aliuminio suvirinimas, kas tuo metu atrodė sunkiai protu suvokiama. Šiandien Romo komanda scenografo maketą (jis visada daromas labai mažas) nuskenuoja ir, padidinusi iki reikiamo mastelio, spausdina iš plastiko.
Operos ir baleto pasaulyje išmoktus standartus jo komanda vėliau paskleidė po visą Lietuvą: jungtis su kaiščiais, kad per pertrauką viską būtų galima pakeisti akimirksniu, konkrečius jungčių sprendimus, taikytus operoje. Iš trijų vyrų su savomis staklėmis išaugo komanda, kurių rankoms patikimos didžiausios teatrų, muziejų, renginių dekoracijos.
„Svynis Todas“ ir naktys be miego
Paklausti apie sunkiausias akimirkas, abu vyrai be dvejonių prisimena tą patį spektaklį. S.Sondheimo „Svynis Todas – demonas kirpėjas“, kurį rugsėjo 19-ąją vėl bus galima pamatyti Rotušės aikštėje, technikams reiškė savaitę be normalaus miego: pastatyti, atbūti visus spektaklius, per naktį išardyti ir kitą dieną jau statyti visai kitą, minimalistinę dekoraciją.
„Būdavo sesijų, kai dvi paras iš viso nemiegodavome“, – prisimena Valdas. Iš vieno tokio gastrolinio išvažiavimo tarp Kauno ir Klaipėdos grįžo naktį, pats sėdėdamas prie vairo: „Reikėjo paskambinti technikams, kad trečią valandą nakties subėgtų prie Žaliojo tilto, viską išrinktų ir sudėtų į sunkvežimį. Skambinu ir sakau: Viliau, palaikyk vairą, man reikia paskambinti.
Būdavo sesijų, kai dvi paras iš viso nemiegodavome.
Nežinau, kiek laiko miegojau, kol Vilius vairavo iš keleivio sėdynės.“ Kitą kartą užsnūdo grįždamas namo degant raudonam šviesoforo signalui – atsimerkė, o šalia jau stovėjo policijos pareigūnas su švyturėliu, klausdamas, kodėl automobilis nejuda. „Sakau: aš čia tiesiog profilaktiškai sustojau...“
Romui tos naktys niekada iki galo nesibaigia. „Net žmona barasi, kad nemoku atsipalaiduoti, gyvenu darbe. Atsiguli ir vis tiek galvoji, ką reikės daryti rytoj, ką po savaitės.
Terminas yra pats bjauriausias dalykas šitame darbe – niekam neįdomu, ar šventė, ar poilsio diena. Dekoras turi būti pagamintas tą dieną ir tą valandą.“ Iš patirties žino ir kitą, ne tokį akivaizdų sunkumą – kai scenografas pats neapsisprendžia, ko nori, ir bando „išlipdyti“ galutinį variantą tiesiog meistrų rankomis.
Kartą toks neapsisprendimas jam kainavo visą savaitę: scenografas vis atidėliojo maketo atidavimą ir kaskart pridėdavo dar vieną pieštuku brėžtą liniją. „Sakau – galiu jau pasiimti maketą, o jis duodamas pamatė maketą iš naujo kampo. Toks perdavimas mums visiems kainavo dar savaitę scenografo apmąstymų“.
O sudėtingiausią dekoracijos keitimą Valdas sieja su kita opera – „Oneginu“. „Kai prasidėdavo pertrauka, ateidavo mūsų laikas, patys didžiausi keitimai. Repetuodavome juos su chronometru rankose, klausinėdami, kiek dar sekundžių galima pratęsti pertrauką. „Laikydavome žemą startą – viskas jau sudėta, varžtai burnoj, įrankiai kišenėse. Baigdavome šlapi nuo prakaito.“ Net technikų judesius Dalia prašydavo atlikti poetiškai – kad nebūtų kampuoti, kad viskas vyktų sinchroniškai.
Nusilenkimas
Yra kelios akimirkos, kurių publika, sėdinti salėje ar aikštėje, niekada nepamato. Viena jų – likus dviem valandoms iki spektaklio. „Stovi ant dekoracijos Kongresų rūmuose ir žiūri į tuščią, visiškai tuščią salę. Supranti, kad netrukus čia bus pilna žmonių, o dabar tik vienas orkestrantas kažką derina. Unikalus jausmas – turėjome galimybę tokias akimirkas patirti dažnai, o žmonės apie jas net nesusimąsto“, – pasakoja Valdas Stasiūnas.
Kartą per „Svynio Todo“ premjerą Sigita Ivaškaitė sumanė kažką, ko nebuvo programoje: „Po premjeros, kai visi nusilenkia, sako: „Technikai, pasilikite, įeikite“. Aš klausiau: „Kaip mes, technikai? Mes einam ten?“. Ji, atrodo, suplanavo, kad viena technikų pusė išeitų iš vienos scenos pusės, kita – iš kitos. Lenkėmės kartu su artistais, mums plojo visa salė.“ Tam jausmui nusakyti Valdas iki šiol sunkiai randa žodžių: „Tai buvo vienintelis kartas, kai pajutau, kad publika tave laiko viso to dalimi – kartu su režisiere, su solistais. Buvo neapsakoma. Tiesą sakant, to ir užteko – daugiau nereikalavome. Mes tiesiog mėgavomės kūrybiniu procesu, kurio žmonės paprastai nemato.“
Romas savo vietą šioje hierarchijoje apibrėžia be jokių iliuzijų: „Mes esame vykdytojai, o kūrėjas – scenografas. Jis mūsų rankomis bando padaryti tai, ką įsivaizduoja.“ Jo pasitenkinimas ateina anksčiau ir tyliau: generalinėje repeticijoje ar premjeros vakarą, kai pagaliau gali pažiūrėti į baigtą darbą iš žiūrovų salės pusės.
Randai
Amatas palieka ir kitokius pėdsakus – tokius, kurių po marškiniais niekas nemato. Romas prisimena vieną vasarą, kai dirbtuvėse buvo taip karšta, kad dirbo vien su šortais. „Kolektyvas susirinko pasitarti, aš prieinu, įsitraukiu į diskusiją ir netyčia atsiremiu į spaustuvą. Kolega tuo metu su degikliu buvo įkaitinęs metalą iki raudonumo, tad ir spaustuvo kraštai degino.
„Buvo taip karšta, kad prisilietęs prie ko nors tiesiog nebeatskiri. Kol pajutau svylančios mėsos kvapą, nespėjau net suprasti, kas vyksta.“ Nudegimas liko per visą šlaunį. Pasakoja apie tai be patoso: šiame amate, sako, tokių atvejų netrūksta, o laikui bėgant net priprantama.
Kas liko
Paklaustas, ką iš tų dešimties ar dvidešimties metų išsineša, Valdas ilgai ieško žodžių: „Man labai sunku tai pasverti. Kultūriškai praturtino be galo: ne tik kūriniais, bet ir žmonėmis iš Lietuvos ir iš užsienio, bendravimu. Ir sunkiai pasveriamų praktinių dalykų prisirinkau – žinau, kaip vielą atsukti, kaip veržlę prisukti, visokių smulkmenų. Manau, tuo, kuo esu dabar, didele dalimi tapau būtent būdamas „bohemiečiuose.”.
„BOHEMIEČIAMS“ – 20. Rugsėjo 17–20 d., Vilniaus rotušės aikštė, nemokamai. Rugsėjo 17 d. 20 val. – „Bohema“; rugsėjo 18 d. 20 val. – „Verteris“; rugsėjo 19 d. 19 val. – „Svynis Todas – demonas kirpėjas“; rugsėjo 20 d. 19 val. – „Trubadūras“.
Valandą prieš kiekvieną rodymą – diskusijos ir susitikimai, likus 15 min. – muzikologų refleksijos. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.