Lietuvos frankofonų klubas CLEF, įkurtas 2002 metų rudenį, šiuo metu vienija daug įvairaus amžiaus ir profesijų prancūzakalbių žmonių. Jo pagrindinis tikslas – suburti žmones, kurie nori kurti dirbti ir įgyvendinti savo siekius frankofoniškoje aplinkoje.
Mintis kurti CLEF Teatrą gimė 2009 metais. Atsiradus idėjai, pradėjo burtis žmonės, mylintys ne tik prancūzų kalbą bet ir sceną. Iš pradžių tai buvo tik bandymas, trumpalaikis projektas ir niekas negalėjo numatyti, kuo visa tai baigsis. Tačiau šiandien jau galima drąsiai pasakyti, kad teatras tapo visos trupės gyvenimo dalimi. Nors CLEF teatro aktoriai nėra profesionalai šioje srityje, tačiau jie noriai ir su dideliu entuziazmu patys ne tik vaidina, bet ir kuria personažus bei istorijas teatro scenai.
CLEF teatro tikslas – per teatrinę kultūrą skatinti įvairaus amžiaus žmonių domėjimąsi prancūzų kalba bei literatūra, todėl visi CLEF teatro spektakliai statomi prancūzų kalba, o spektaklių pastatymus remia Prancūzijos Respublikos ambasada Lietuvoje bei Prancūzijos Institutas. Jau tampa tradicija, jog po spektaklio žiūrovai kviečiami pabendrauti su aktoriais ir mielai įsitraukia į diskusijas. Taip pat vertėtų pridurti, jog spektakliai rodomi ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose – Alytuje, Kaune, Panevėžyje.
CLEF trupė 2010 metų birželį pristatė pirmąjį spektaklį prancūzų kalba „Madame KA“. Tai moderni absurdo komedija pagal Noëlle Renaude knygą „Žiemos fikcija Madam Ką“. Čia žiūrovai buvo kviečiami įžengti į Madame Ka įsivaizduojamą pasaulį, kuriame susilieja realybė su vaizduote.
Antrojo spektaklio „Ça, c’est Paris!“ premjera dienos šviesą išvydo 2011 m. birželį. Šios pjesės dėka žiūrovai nukeliauja į romantiškąjį Paryžių. Kur Paryžiaus kavinėje nuo pat ryto verda gyvenimas: kavos kvapas persipina su flirto nuojautom, užklydęs naujas lankytojas iškart tampa savas, čia plėšomi ir perrašomi prisipažinimai meilėje, chaosą kelia kabareto šokėjai, anglai nesupranta prancūzų, vyrai nesupranta moterų…
Džiaugiamės ir skubame pranešti, jog CLEF teatras stato jau trečią spektaklį prancūzų kalba. Visų laukiama premjera įvyks kovo mėnesį Frankofonijos dienos proga. Naujasis CLEF teatro spektaklis garantuoja šypseną, gerą nuotaką, bei žiupsnelį prancūziškos dvasios kiekvienam!
Spektaklių režisierė – Paryžiuje gimusi Karolina Masiulis-Paliulis – rašytoja, aktorė, vertėja. Pirmaisiais Nepriklausomybės atgavimo metais su šeima į Vilnių gyventi grįžusi žinomo Lietuvos knygnešio Juozo Masiulio anūkė – aktyvi frankofonijos puoselėtoja, savo plačios literatūrinės ir kultūrinės veiklos kontekste save subtiliai įvardijanti „tiltu tarp dviejų kultūrų“.
Karolina Masiulis pasidalino savo mintimis apie CLEF teatrą.
– Kas Jums yra CLEF teatras, kuo jis ypatingas? Kaip atradote šį teatrą?
– CLEF teatras yra ypatingas tuo, kad visi aktoriai vaidina savanoriškai ir neatlygintinai. Jie savo laisvą laiką po darbo ar studijų skiria teatrui, kad visi kartu pastatytume spektaklį prancūzų kalba, kuri nėra jiems gimtoji. Tiesa, šiuo metu mūsų trupėje vaidina ir du prancūzai.
Prie CLEF teatro mane pakvietė prisijungti tuometinė CLEF prezidentė Gintarė Grambaitė, kurios idėja ir buvo suburti mėgėjų frankofonų teatro trupę. Ji sužinojo, jog yra tokia Caroline, ilgą laiką Prancūzijoje dirbusi aktore. Iš pradžių jaunas prancūzas aktorius Timothée Poissonnet buvo pasirinkęs pjesę „Madame Ka“ ir pradėjęs dirbti su trupe. Vėliau jis išvažiavo vaidinti į Prancūziją ir aš perėmiau jo darbą.
– Spektaklyje vaidina neprofesionalūs aktoriai. Ar tai nesukelia papildomų problemų? O gal yra ir kažkokių privalumų?
– Žinoma, didžiausias iššūkis yra padėti aktoriams suprasti, jog viskas, ką jie sako scenoje, turi turėti stiprų emocijų ir jausmų atspindį. Pradedantis aktorius, kuris nori tapti profesionalu, šios technikos mokosi ne vienerius metus ir įgyja įgūdžių, kurie scenoje yra būtini. O aktorius mėgėjas, niekuomet nesimokęs šio amato, kiekvieną kartą turi kruopščiai dirbti, kad tinkamai išreikštų emocijas scenoje. Tačiau mūsų trupėje aktoriai labai stengiasi, greitai perpranta reikiamą mintį ir tinkamai ją išreiškia, kadangi jiems patinka tai, ką daro.
Kita vertus, jie turi įdėti nemažai pastangų, kad kalbėtų taisyklinga prancūzų kalba. Pavyzdžiui, du aktoriai pernai dėl kalbos trūkumo beveik neturėjo teksto scenoje, o šiais metais jau kalba scenoje prancūziškai kartu su visais. Yra buvę ir įtemptų momentų repeticijose, tačiau visada stengiamės rasti teisingą sprendimą. Didžiausias aktorių pliusas – jų entuziazmas, dosnumas, juk jie dirba be jokio atlygio. Repeticijos yra didelis bendras kūrinys. Visi trupės nariai yra labai skirtingi, tačiau kiekvienam yra suteikiama galimybė save išreikšti ir atsiskleisti.
– Ar netrūksta bendraminčių, kurie puoselėtų ir gerbtų prancūzišką kultūrą?
– Nemanau, kad trūksta. Vilniuje yra tiek daug galimybių gilinti prancūzų kalbos žinias per kultūros pažinimą. Prancūzijos Institutas yra tikras perlas Vilniuje. Čia vyksta labai daug įvairių literatūrinių, sinematografinių renginių, yra moderni biblioteka, organizuojami kalbų kursai. Institutas atviras visiems, netgi tiems, kurie dar nekalba prancūziškai, nes viskas paaiškinta ir lietuviškai.
Be to, yra nemažai asociacijų Lietuva-Prancūzija. Vienos iš jų Vilniaus skyriui pirmininkauju aš pati. Asociacija kiekvieną mėnesį organizuoja įvairias konferencijas skirtingomis temomis, šios konferencijos yra taip pat atviros visiems. Nereiktų pamiršti ir prancūziškų mokyklų. Ir galima pakartoti dar kartą, kad visi renginiai yra atviri plačiajai visuomenei.
– Statote jau trečiąjį spektaklį. Kuo šis spektaklis skirsis nuo ankstesnių?
– Šis spektaklis taip pat yra komedija. Mes išlaikėme taisyklę į spektaklį įterpti prancūziškas dainas, nes trupėje turime puikią dainininkę, kuri jas nuostabiai atlieka. Šeši trupės nariai yra išlikę tie patys, o keturi prisijungė šiais metais. Spektaklio tema yra nauja – tai daugiabučio namo gyventojų kasdienybė, tačiau šis daugiabutis nepaprastas… Kadangi trupę sudaro net 10 aktorių, rasti pjesę, kurioje būtų 10 skirtingų ir įdomių personažų yra beveik neįmanoma, nebuvo kitos išeities, tik patiems parašyti pjesę. Esu įpratusi rašyti trumpus etiudus, o šį įprotį gavau, dirbdama Prancūzijos televizijoje. Idėjų semiuosi iš bendrų išgyventų akimirkų.