Sekite 15min Google
R.Bugavičute-Pēce nė neslepia, jog pagrindinio herojaus prototipas yra jos vyras, latvių aktorius Sandis Pēcis, o visi personažai turi atitikmenis realiame gyvenime, jie gyveno Latvijoje, Cėsyje, neregių bendrabutyje. Kalbėjomės ne tik apie knygos genezę, neregių pasaulį, bet ir visuotinį triukšmą, viltį. Beje, Rasa patikino: „Kol gėris nelaimėjo, istorija paprasčiausiai dar nesibaigė“.
R.Bugavičute-Pēce – dramaturgė, prozininkė, kino filmų ir televizijos serialų scenarijų autorė. Knyga „Berniukas, kuris matė tamsoje“ (2019) buvo įtraukta į 2020-ųjų tarptautinį literatūros katalogą „White Ravens“, 2021-ųjų Europos Sąjungos literatūros premijos trumpąjį sąrašą. Latvijos nacionaliniame teatre pastatytas spektaklis „Berniukas, kuris matė tamsoje“ (rež. Valters Sīlis) pripažintas geriausiu 2019–2020 m. sezono spektakliu.
– Gyvenate tarp Lietuvos ir Latvijos, tarp dviejų kalbų, kultūrų. Kokia jūsų gyvenimo istorija, kaip tai nutiko, kokius matote to privalumus, o gal trūkumus?
– Gimiau Latvijoje, mokiausi Latvijoje, čia dirbu, čia sukūriau šeimą, čia mano namai. Lietuvoje – mano senelių šaknys, kurios man labai brangios. Didžiuojuosi savo lietuvių kalbos žiniomis (kad ir kokios jos bebūtų), faktu, kad šią vasarą pirmą kartą pati išviriau cepelinus (iširo tik vienas) ir keliomis charakterio savybėmis, kurios, manau, labiau dera būtent lietuviams. Tam tikra prasme esu įsitikinusi, kad dėl visko, ką iki šiol pasiekiau profesinėje srityje, kalta lietuviška bebaimystė.
Latviai pasyvesni. Gaila, neužteko užsispyrimo, jog lietuvių kalbos išmokyčiau ir savo vaikus. Nors suprasti – jie supranta! Kai giminės vasarą atvažiuoja pas mus į svečius, jie neturi kito pasirinkimo – tik bandyti suprasti, tačiau kalbėti dar sunku. Galbūt su laiku! Mano atveju lietuvių kalbos žinios studijų metais man padėjo išgyventi 2008-ųjų ekonominę krizę, nes dirbau laisvai samdoma lietuvių-latvių kalbų vertėja. Naktimis versdavau medicinos istorijas ir teisinius dokumentus. Tai buvo nuostabiai ekstremalu.
– Esu sau priėjęs gal ir kiek sofistikuotą išvadą, jog gimtinė yra tam, kad turėtum, kur numirti. Kur jūsų gimtinė?
– Gyvenu Liepojoje, kur bent jau vasarą lietuvių tikrai netrūksta – tad netyčia strategiškai viskas sugulė sėkmingai... Taip aš ir jaučiuosi – kaip medis, pasodintas Latvijoje, tačiau medžių šaknys driekiasi gana plačiai, o iki Lietuvos visai netoli. Mano žemė yra Latvija, bet Lietuvoje jaučiuosi labai gerai, patogiai. Saugiai. Svarbiausia būtų numirti laisvoje žemėje.
– Literatūros pasaulyje esate nei naujokė, nei pradedančioji. Kodėl pasukote tuo keliu? Kas jums yra kalba, koks literatūros žanras jums artimiausias?
– Visada patiko skaityti. Už tai ačiū mamai! Vaikystėje man atrodė, kad skaityti prieš miegą yra lygiai taip pat normalu, kaip išsivalyti dantis ir apsivilkti pižamą. Vidurinėje mokykloje mokiausi Europos klasėje, kurioje buvo sustiprinta prancūzų kalba, galvojau apie diplomatinę karjerą, bet greitai supratau, kad man reikia laisvės daryti tai, ką noriu.
O po vidurinės jau labai sąmoningai stojau į Latvijos kultūros akademiją studijuoti TV, kino ir teatro dramaturgijos. Nė akimirkos nesigailėjau šio pasirinkimo! O po to viską, ką tik įmanoma, pajungiau būtent dramaturgijos įgūdžių ugdymui. Sąmoningai ieškojau darbo teatre, sutikau dėstyti dramaturgiją Liepojos universitete ir galiausiai dramaturgijos įgūdžius naudojau, kad kartkartėmis rašyčiau grožinę literatūrą, tekstus dainoms, scenarijus ir visa kita.
– Kokie autoriai, reiškiniai jus formavo, daro didžiausią įtaką, stebina?
– Man visada buvo miela vaikų literatūra. Astrida Lindgren ir jos „Mes Varnų saloje“. Tikrai esu ir iš tų, kuriuos vadina „poteriagalviais“ – visas J.K.Rowling Hario Poterio knygas skaičiau ne kartą. Suaugusiųjų literatūroje visada linkstu į magiškąjį realizmą, kur esama galimybės rinktis – skaitau realistinę-psichologinę istoriją ar vis dėlto seku ją kaip pasaką. Viena iš mano visų laikų mėgstamiausių knygų yra Narinės Abgaryan „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“. Skaitau daug. Tai savotiška meditacija ir padeda atgauti ramybę. Šiais laikais, kai kažkas iš visų pusių be paliovos iš tavęs kažko reikalauja.
Savo ruožtu, kalbant apie dramaturgiją, būtinai turiu paminėti Federico Garcíos Lorcos „Bernardos Albos namus“, Friedricho Dürrenmatto „Senosios damos vizitą“, Martino McDonagho „Lineino grožio karalienę“, Adamo Rappo „Inertiškas dujas“, žinoma, ir Čechovą, ir latvį Blaumanį. Daug visko! Bet iš esmės tai atšiaurios istorijos apie įvairius šeimų fenomenus, kurie mane traukia.
– „Berniukas, kuris matė tamsoje“ yra iš esmės apie aklumą. Literatūroje aklumo tema yra gana gausiai eksploatuojama, naudojama, gana universali... José Saramago, Jorge Luisas Borgesas, Johnas Miltonas... Jūsų santykis su aklumu, kiek žinau, labai subtilus...
– Kai susipažinau su savo vyru, Liepojos teatro aktoriumi Sandžiu Pēciu, ir sužinojau, kad abu jo tėvai yra neregiai, likau be žado. Anksčiau nebuvau pagalvojusi, kad tokios šeimos apskritai egzistuoja, niekur nebuvau mačiusi, todėl teko savęs paklausti: kas gi čia galiausiai aklas – aš ar jie? Tai ir buvo pagrindinis motyvas apie tai kalbėti. Taip pat ir visi mano ir mano vyro žmogiškųjų vertybių skirtumai, kuriuos neabejotinai lėmė specifinės jo vaikystės patirtys.
Esu ir mama, todėl man svarbu tyrinėti ir mamos bei vaiko santykius – suprasti, kaip juos puoselėti, ko iš jų tikėtis. Rezultatas? Knygos ir pjesės epicentre – motinos ir sūnaus, su kuriais galime susitapatinti, santykiai. Neregystė ir aklumas tapo papildoma aplinkybe, kuri visas situacijas užaštrina, paverčia skaudesnėmis, nes nukirpti bambagyslę su vaiku, kuris yra ne tik tavo sūnus, bet ir tavo akys, kur kas sunkiau.
– Su aklaisiais aš ir pats turėjau tam tikrą sąlytį, mane visada stebino jų klausa, lietimo jautrumas. Lyg ir logiška – visi kiti pojūčiai paaštrėja. Pažinojau aklą fleitininką Remį, kuris žuvo baisiame gaisre Vilniuje. Jis iš skambesio net atskirdavo monetų nominalus, monetai nukritus ant, tarkim, betono... Esate mačiusi ir iš arti matote aklųjų pasaulį, kas jus jame stebina, su kokiomis problemomis jie susiduria?
– Taip, mane irgi absoliučiai žavi neregių gebėjimas regėjimą kompensuoti kitais pojūčiais. Pavyzdžiui, mano vyro tėvų namuose visą laiką vyrauja pedantiška tvarka – ant grindų nėra nė dulkelės. Visi daiktai griežtai yra savo vietose. Logiška, nes jei jų nėra ten, kur turėtų būti, jie yra tiesiog dingę. Aš, atvirkščiai, raktus galiu pamesti tris kartus per dieną. Mano anyta niekada neprisvilina pyragų. Mano vyro tėvas groja neregių ansamblyje. Jie yra neįtikėtinai ryžtingi žmonės!
Ir man labai gaila, kad reginčiųjų visuomenė dažnai nesugeba žengti to menko pusžingsnio, kurio reikėtų, kad jų kasdienybė taptų šiek tiek lengvesnė. Pavyzdžiui, „Bolt“ paspirtukai, kurie ant šaligatvių paliekami bet kur, neregiui yra didelė kliūtis. Arba remonto darbai miesto gatvėse, apie kuriuos neregių bendruomenė neįspėta – tai kliūtis. Man gaila, kad mokyklose vaikų nemoko, kaip elgtis gatvėje pamačius neregį, kuriam reikia pagalbos.
Pati atsidūriau situacijoje, kai Liepojoje gatvėje pamačiau moterį, kuri tiesiog sukosi vietoje ir atrodė keistai. Pagalvojau – turbūt girta, reikia apeiti aplink. Bet, ačiū Dievui, tuo metu šalia manęs buvo mano vyras, kuris iš karto pasakė, kad ji yra neregė ir jai reikia pagalbos. Priėjome, pasikalbėjome, išsiaiškinome, kas nutiko. Ji iš tramvajaus išlipo ne toje stotelėje ir pasiklydo. Palydėjome ją namo. Jei būčiau buvusi viena, ji ten būtų likusi stovėti dar nežinia kiek laiko! Ir viskas tik todėl, kad man trūko žinių, kaip atpažinti, kad žmogus nemato. Absurdas!
– Aklumas ar regėjimas tamsoje knygoje, o ir spektaklyje nori nenori virsta metafora. Gyvename, sakyčiau, prietemos, rūko, gal net tamsos laikais: karas Ukrainoje ir kituose regionuose, nestabili geopolitinė situacija, visuomenių poliarizacija etc. Kaip jūs žiūrite į šiandienos pasaulį, kodėl stojo prietema ir kokia lempelė jį galėtų apšviesti, teikti vilties?
– Manau, turime išmokti įjungti vidinę tylą, kad visoje toje maišatyje gebėtume išgirsti savo mintis ir širdies balsą. Aplinkinis triukšmas yra toks didžiulis, jog jame pasiklysti be galo lengva. Negana to – kažkam būtų labai naudinga, kad mes paklystume. Ir mus išgelbėti gali tik gebėjimas išlaikyti savo pozicijas, nesvyruoti, apginti savo vertybes, savo nuomonę, požiūrį į tai, kas vyksta. Žinau, kad esu naivi, bet nuoširdžiai tikiu, jog tol, kol gėris nelaimėjo, istorija paprasčiausiai dar nesibaigė! O po tamsos visada ateina šviesa, pasaulyje visuose lygmenyse visada reikalingas tolygus vystymasis – įkvėpimas ir iškvėpimas, turi nuvysti, kad ir pražystų...
– Ką pati veikiate dabar, kur link žiūri jūsų akys?
– Ką tik baigiau rašyti naują pjesę, kuri vadinasi „Kokonas“. Ji labai susijusi būtent su atsakymu į ankstesnį klausimą. Ji apie gebėjimą išjungti aplinkinį triukšmą siekiant išgirsti savo vidinį balsą. Man pačiai kartais atrodo, kad visko aplinkui yra pernelyg daug, jog norisi susisukti į kokoną ir įsitikinti, ar tarp viso to aš vis dar esu.
Kalbėjosi Gytis Norvilas.
