Sekite 15min Google
Spektaklyje atsisakoma realistinio vabzdžio vaizdavimo, o Gregoro transformacija tampa būdu kalbėti apie mūsų tapatybę, visuomenės normas ir tai, ką slepiame po išoriniu apvalkalu. Spalio 24–25 dienomis spektaklis atvyksta į Vilniaus teatrą „Lėlė“ jo gimtadienio proga.
Apie spektaklio kūrybinius sprendimus, šiuolaikišką Kafkos interpretaciją ir lėlių teatro galimybes su režisieriumi kalbėjosi teatro kritikė Greta Vilnelė.
– Prisimindamas savo kelio lėlių teatre pradžią, kokiais įsitikinimais apie šią meno formą tuomet vadovavotės, kuriais dabar jau nebetikite?
– Tai turbūt stereotipinis ir banalus atsakymas, bet iš pradžių tiesiog norėjau būti dramos aktoriumi. 2015 m. įstojau į Latvijos kultūros akademiją, kur studijų programa apėmė dramos aktorystę ir lėlių teatrą. Pasirinkimo nebuvo – arba studijuoji abi kryptis, arba nė vienos. Todėl pagalvojau: gerai, studijuosiu ketverius metus, susitelksiu į dramos aktorystę, o lėlių teatrą tiesiog paliksiu nuošalyje. Toks buvo mano planas.
Iki tol niekada nebuvau apsilankęs Latvijos lėlių teatre Rygoje – pirmą kartą ten nuėjau jau įstojęs į akademiją. Kaip ir daugelis, maniau, kad lėlių teatras skirtas tik vaikams.
Tačiau jau pirmaisiais studijų metais mane pribloškė lėlių ir vizualiojo teatro galimybės. Mano įsitikinimas, kad lėlių teatras skirtas tik vaikams ir yra labai tradicinė meno forma, visiškai sugriuvo. Pradėjau suprasti, kokia plati šios srities raiška ir kiek daug joje kūrybinių galimybių. Supratau, kad lėlių teatras yra savarankiška, visavertė meno forma.
Mano įsitikinimas, kad lėlių teatras skirtas tik vaikams ir yra labai tradicinė meno forma, visiškai sugriuvo.
– Spektaklio aprašyme cituojamas Kafka, teigiantis, kad negali priversti kitų suprasti, kas vyksta jo viduje, ir negali to paaiškinti net pats sau. Jūsų spektaklis siūlo nebylų, išorinį žvilgsnį į Gregoro vidinį pasaulį. Ką jums suteikė žodžių atsisakymas ir ką dėl to teko paaukoti? Kaip apskritai priėmėte šį sprendimą?
– Pagrindinė priežastis, kodėl nusprendėme kurti spektaklį be žodžių, buvo noras pasiekti kuo platesnę auditoriją – jaunesnius ir vyresnius žiūrovus, taip pat žiūrovus kitose šalyse. Beje, tai pirmas kartas, kai „Metamorfozė“ iškeliauja į užsienį – į kaimyninę Lietuvą.
Studijuodamas ir gilindamasis į lėlių teatrą supratau, kad man labiau patinka spektakliai, kuriuose mažai žodžių, o ne tie, kuriuose daug kalbama. Tai paskatino susimąstyti: ar lėlei reikia daug žodžių? O gal aktorius gali kalbėti pats už save? Latvijos lėlių teatro direktorius kiekvieno menininko, ateinančio pas jį su spektaklio idėja, klausia: kodėl šis kūrinys turėtų būti statomas būtent lėlių teatre?
Beje, tai pirmas kartas, kai „Metamorfozė“ iškeliauja į užsienį – į kaimyninę Lietuvą.
Apie „Metamorfozę“ pradėjau galvoti dar pirmuosiuose kurse, kai studijavome klasikų, tarp jų ir Kafkos, kūrinius. Tiesą sakant, tuo metu dar nebuvau perskaitęs šios novelės, bet nujaučiau, kad ji puikiai tiktų lėlių teatrui. Novelė pasakojama trečiuoju asmeniu, o vabalu virtęs Gregoras praranda kalbos dovaną.
Ką dėl to teko paaukoti? Netekome kasdieniškų scenų, lakoniškų pokalbių. Kiekviena scena ir judesys turi būti reikšmingi. Jau buvau numatęs, kokiu stiliumi vaidins aktoriai, tačiau prasidėjus repeticijoms paaiškėjo, kad rasti kelią be žodžių – tikras iššūkis. Taigi labiausiai tai man kainavo laiko.
– Kafka prašė savo leidėjo ant „Metamorfozės“ viršelio nevaizduoti vabzdžio, tarsi norėdamas palikti erdvės skaitytojo vaizduotei. Jūsų spektaklyje Gregoro transformacija taip pat perteikiama savitai, atsisakant realistinio vabzdžio vaizdavimo. Kaip ieškojote vizualios šios transformacijos išraiškos ir kaip nusprendėte, ką parodyti žiūrovams, o ką palikti jų vaizduotei?
– Man atrodė, kad nėra prasmės kurti realistiškos kokio nors vabzdžio kopijos. Daugelyje šios novelės sceninių adaptacijų Gregoras vaizduojamas kaip tarakonas, voras ar koks nors kitas vabzdys, tačiau mes norėjome pažvelgti į jo transformaciją kitaip.
Spektaklio scenografė Signija Joce daug laiko skyrė tyrimams, ieškodama, kaip galėtų atrodyti ši transformacija. Pagrindinė idėja buvo ne nutolti nuo žmogaus, o kaip tik prie jo priartėti. Štai kodėl gimimo tema taip ryškiai persmelkia visą spektaklį. Tai atsispindi ir scenografijoje – Gregoro kambario erdvė primena gimdą.
Kurdami Gregoro kūną, įkvėpimo sėmėmės iš mikroskopinių būtybių – dulkių erkučių, gyvenančių ant žmogaus odos. Net ir dabar, kol kalbamės, šie mažyčiai padarėliai vaikšto mūsų oda ir minta negyvomis odos ląstelėmis. Būtent jie tapo įkvėpimo šaltiniu kuriant Gregoro kūną.
Tačiau jo veidą sukūrėme žmogišką, nes norėjome parodyti, kad Gregoras iš tikrųjų netampa kažkokiu svetimu padaru. Jis tampa tikruoju savimi. Todėl nusprendėme akcentuoti ne patį virsmą iš žmogaus į vabzdį, o išsilaisvinimą iš apvalkalo. Didžioji Gregoro lėlė tėra kaukė, su kuria jis pasirodo pasauliui.
Kurdami Gregoro kūną, įkvėpimo sėmėmės iš mikroskopinių būtybių – dulkių erkučių, gyvenančių ant žmogaus odos.
Manau, kad tai susiję ir su tuo, kad gyvename visuomenėje, kurioje kiekvienas esame kitoks, tačiau mūsų elgesį reguliuoja rašytos ir nerašytos taisyklės. Jos apibrėžia, kaip turėtume elgtis, kas laikoma normalu, ką galime parodyti kitiems, o kas lieka tabu. Norėjome, kad žiūrovai ne tik stebėtų Gregoro transformaciją, bet ir patys susimąstytų, kas slypi po jų išoriniu apvalkalu.
– Norėčiau paklausti apie sapnų scenas, nes, kiek pamenu, Kafkos kūrinyje nieko panašaus nėra. Kas paskatino jas įtraukti į spektaklį ir ką jos suteikia pasakojimui?
Sapnų scenos – mūsų pačių sugalvotas elementas. Skaitant novelę susidaro įspūdis, kad Gregoras didžiąją laiko dalį tiesiog miega ir laukia, kol kas nors įvyks: kol ateis kuris nors šeimos narys, pasirūpins juo ar bent skirs jam dėmesio. Šį laukimą pavertėme sapnų scenomis, kurios tampa savotiškomis užuominomis apie būsimus įvykius.
Be to, pati istorija prasideda nuo miego: Gregoras miega, o paskui pabunda. Todėl miegas ir sapnai natūraliai įsiliejo į spektaklio pasakojimą.
– Gregoras, nors ir yra lėlė, atrodo pažeidžiamiausias iš visų spektaklio veikėjų. Kam čia tenka moralinė atsakomybė – kenčiančiam Gregorui ar nuo jo nusigręžiantiems žmonėms? Kaip dirbote su aktoriais, kad šeima netaptų vien piktadariais, nors kartais būtent tokį įspūdį ir palieka?
– Man rūpėjo atskleisti šeimos narių žmogiškumą, jų gebėjimą mylėti ir jausti užuojautą net ir tokioje sudėtingoje situacijoje. Tik jiems sunkiai sekasi tai parodyti. Tėvas nuo pat pradžių iki pabaigos neigia Gregoro pasikeitimą.
Motina bijo ir bando susitaikyti su situacija, tačiau nežino, kaip priimti naują Gregoro tapatybę. Sesuo nuoširdžiai stengiasi jam padėti, jį suprasti ir priimti, tačiau galiausiai ir ji nusigręžia, nes neberanda būdo, kaip jam padėti.
Nė vienas iš jų nežino, kaip elgtis. Apimti bejėgiškumo, jie pamažu atsitraukia nuo Gregoro, kol galiausiai pabėgimas tampa vienintele išeitimi. Štai kodėl norėjau, kad aktoriai ne tik vaidintų Gregoro šeimos narius, bet ir valdytų jo lėlę. Juk šeima – tai žmonės, kurie yra su tavimi nuo pat pradžių ir tam tikra prasme formuoja tai, kuo tampi.
– Spektaklis skirtas žiūrovams nuo 14 metų, visų pirma paaugliams, kurie galbūt jau yra patyrę atstūmimą šeimoje. Kokį jausmą norėjote jiems sukelti: gailestį Gregorui, gėdą dėl jo šeimos elgesio, o gal paguodą atpažinus save? Ar pavyko tai pasiekti?
– Paauglystėje pats susidūriau su psichologiniais sunkumais. Jaučiausi vienišas, tarsi ateivis, nepriklausantis nei mokyklos klasei, nei savo šeimai. Nežinojau, kaip kalbėtis su artimaisiais, kaip rasti su jais bendrą kalbą. Todėl tikėjausi, kad jauni žiūrovai atpažins šioje istorijoje savo pačių išgyvenimus ir pasijus ne tokie vieniši.
Prieš premjerą surengėme bandomuosius rodymus – spektaklį pamatė kelios moksleivių klasės. Nerimavau ir stengiausi suprasti, kaip jie reaguos. Mano nuostabai, per visą spektaklį salėje tvyrojo visiška tyla. Žiūrovai buvo labai įsitraukę. Po spektaklio pasikalbėjome su kai kuriais iš jų, ir jie pasidalijo, kad patys išgyvena panašius jausmus. Tuomet supratau, kad, regis, pavyko užmegzti ryšį su šia auditorija.
– Pastaruoju metu lėlių teatre gana dažnai statomi suaugusiesiems ir paaugliams skirti literatūros klasikos kūriniai. Kaip manote, ką lėlių teatro raiška leidžia juose atskleisti kitaip, nei tai būtų galima padaryti dramos teatre?
– Manau, kad šiuolaikinis lėlių, vizualusis ar objektų teatras tiesiog pasiūlo kitą perspektyvą. Mūsų „Metamorfozės“ interpretacija taip pat yra kitoks požiūris į šią istoriją, galbūt išryškinantis mažiau akivaizdžius jos aspektus.
Kafka pasitelkia įvairius personažus – gyvūnus, atstumtuosius, vienišus ar iš pirmo žvilgsnio sunkiai suprantamus žmones, – kad atskleistų kai ką svarbaus apie žmogiškąją patirtį. Mes tam pasirinkome lėlę. Manau, kad tai pasiteisino: užuot aprengę aktorių tarakono kostiumu ir pateikę jį kaip kitokį žmogų, sukūrėme lėlę, kuria patikime kaip gyva būtybe. Aktoriams ją valdant, lėlė atgyja žiūrovų akyse. Tačiau vos tik aktoriai ją palieka vieną, ji vėl tampa negyvu objektu scenoje.
Manau, kad toks lėlės panaudojimas leidžia kitaip kalbėti apie žmones su negalia, psichikos sveikatos sunkumų patiriančius asmenis ir visus, kurių visuomenė nelaiko „normaliais“. Norėjome, kad kitokia būtų ir žiūrovų patirtis. Todėl spektaklyje vartojame mažiau žodžių – tarsi ir žiūrovai prarastų galimybę kalbėti ar suprasti personažus. Taip jie gali ne tik stebėti Gregoro patirtį, bet ir patys bent iš dalies išgyventi jo izoliaciją.
– Jei galėtumėte uždrausti vieną lėlių teatro bruožą – koks jis būtų?
– Jei būtumėte manęs paklausę prieš penkerius metus, būčiau atsakęs, kad norėčiau uždrausti viską, kas susiję su tradiciniu vaikams skirtu lėlių teatru. Dabar į tai žiūriu atviriau. Galiu kurti savitus spektaklius, tačiau suprantu, kad lėlių teatre vietos yra ir tradiciniams kūriniams.
Vis dėlto man nepatinka klišės. Pavyzdžiui, kai manoma, kad spektaklio viduryje būtinai turi nuskambėti daina ar įvykti muzikinis numeris, kad veikėjai turi kalbėti cypiančiais, nenatūraliai aukštais balsais arba kad piktadario lėlė privalo visą laiką kalbėti piktu balsu, kad žiūrovai suprastų, koks jis blogas.
Tas pats pasakytina ir apie tekstą. Nemanau, kad lėlių teatre įtaigiai veikia spektakliai, kuriuose veikėjai tik kalba. Perteklinis tekstas gali veikiau trukdyti, jei neišnaudojamos lėlės galimybės eksperimentuoti ir laužyti taisykles. Žmogus negali nepaisyti fizikos dėsnių, o lėlė gali – ir tuo būtina pasinaudoti.
Perteklinis tekstas gali veikiau trukdyti, jei neišnaudojamos lėlės galimybės eksperimentuoti ir laužyti taisykles.
Dar vienas dalykas, kurio tikrai nemėgstu, – kai veikėjas pasako, ką ketina daryti, ir tuoj pat tai padaro. Pavyzdžiui: „Išeisiu iš namų“, ir kitą akimirką jis jau išeina. Kai tai matau scenoje, man darosi gėda.
