Sekite 15min Google
Oliveris Frljićas studijavo filosofiją ir teatro režisūrą. Eidamas Kroatijos nacionalinio teatro Rijekoje direktoriaus pareigas, O.Frljićas yra sulaukęs grasinimų nužudyti, dėl to galiausiai buvo priverstas išvykti iš Kroatijos.
Jo spektakliai buvo rodomi kai kuriuose svarbiausiuose Europos ir tarptautiniuose teatro festivaliuose, tarp jų „Wiener Festwochen“, „Kunstenfestivaldesarts“, „Festival TransAmériques“ ir „Festival Iberoamericano de Teatro de Bogotá“.
O.Frljićo kūryba apima platų temų spektrą – nuo socialinių ir politinių traumų iki intymių tapatybės, šeimos ir atminties klausimų. Jo kūrybai būdingas nuolatinis teatro išraiškos ribų tyrinėjimas, vyraujančių socialinių naratyvų kvestionavimas ir intensyvus ryšys su publika. Dėl savo meninio nuoseklumo ir išskirtinio autorinio balso jis įsitvirtino kaip vienas iš žymiausių savo kartos režisierių ir vienas iš tarptautiniu mastu labiausiai pripažintų teatro menininkų iš Balkanų.
O.Frljićo ankstyvuosiuose kūriniuose daug dėmesio buvo skiriama trauminiam Jugoslavijos karų palikimui. Pastaraisiais metais jo kūryboje vis daugiau dėmesio skiriama teatro kalbos trapumui ir teatro vaizdavimo politikai.
Lietuvos žiūrovai turėjo progą susipažinti su O.Frljićo kūryba tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programoje. Prieš trejus metus jis sukūrė pirmą spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – „Metamorfozė“ pagal Franzo Kafkos kūrinį.
Šį sezoną jis grįžta į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą su nauju spektakliu, įkvėptu Gustave’o Flauberto romano „Madam Bovari“.
Nuo 2022 m. O.Frljićas yra Maksimo Gorkio teatro Berlyne vienas iš meno vadovų.
2027 m. jis planuoja užbaigti teatro režisieriaus karjerą. Jo paties žodžiais tariant, „Pasaulyje, kuriame realybės hiperteatralizacija pačią realybę daro vis labiau teatrališką, teatras prarado gebėjimą vaizduoti realybę.“
Kviečiame skaityti Daivos Šabasevičienės pokalbį su režisieriumi.
– Visų pirma norėčiau padėkoti už tai, kad sugrįžote į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą. Po spektaklio „Metamorfozė“ Jus pamilo ne tik LNDT aktoriai, bet ir žiūrovai. Ką Jums reiškia šis teatras, ypač lyginant su plačia Jūsų spektaklių geografija?
– Ačiū už kvietimą vėl čia apsilankyti! Manau, LNDT ir jo aktoriai yra labai atviri įvairiems meniniams požiūriams, ir tai labai vertinu. Tai ypač svarbu šiais laikais, kai teatras tampa vis konservatyvesnis, dažnai pamiršdamas savo istoriją ir galimybes, kurias vis dar turi. Šį atvirumą matau Lietuvos turtingos teatro tradicijos kontekste ir įvairių kartų bei meninių stilių iškilių režisierių kūryboje. Taip pat džiaugiuosi galėdamas susipažinti su naujais teatro kūrėjais.
– Gustave’as Flaubert’as Prancūzijoje vis dar laikomas didžiausiu kalbos meistru. Akivaizdu, kad tai susiję ne tik su jo rašymo stiliumi, bet ir su vidine kūrinio logika. Kadangi romaną „Ponia Bovari“ renkatės jau ne pirmą kartą, suprantama, kad jo temos taip lengvai neišsemiamos ir norisi jas pratęsti naujajame pastatyme. Moterų portretams yra skirta daug literatūros kūrinių, o kodėl pasirinkote šį 1857 metais parašytą romaną?
– Flaubert’as kartą apie Shakespeare’ą pasakė: „Jis buvo ne žmogus, o žemynas.“ Tada pridūrė: „Tokie rašytojai kaip jis neturi jaudintis dėl stiliaus; jie galingi nepaisant visų savo trūkumų ir būtent dėl jų. Bet mūsų, paprastų žmonių, vertė priklauso nuo tobulai atlikto darbo.“ Man Flaubert’as taip pat yra žemynas – kraštovaizdis, kuriuo keliauju nuo mokyklos laikų, tačiau kurio horizontai vis tolsta, kai prie jų priartėju. Mane labiausiai žavi jo naudojamas indirect libre stilius, dėl kurio sunku nustatyti, kas iš tikrųjų kalba, kas slepiasi už balso, pasakojančio istoriją.
Šia prasme Flaubert’as atrodo nepaprastai šiuolaikiškas. Mes gyvename pasaulyje, kuriame gausu balsų, visame tame „triukšme ir įniršyje“, kur teiginiai sklinda vis greičiau, o jų tikrumas vis mažėja.
Flaubert’as mums primena, kad kiekvienas balsas savyje turi kitą balsą, o supratimas prasideda nuo klausimo, kas kalba ir iš kur. Be to, yra ir Flaubert’o paradoksali ambicija parašyti „Ponia Bovari“ kaip knygą apie nieką. Retai kada meniniai iššūkiai būna radikalesni. Pastatyti katedrą aplink tuštumą; priversti kasdienybę virpėti likimo intensyvumu. Bandydamas nieko nepasakyti, Flaubert’as kažkaip sugebėjo pasakyti beveik viską.
Bandydamas nieko nepasakyti, Flaubert’as kažkaip sugebėjo pasakyti beveik viską.
– Iš pradžių romanas atrodo lėtas, ne teatrinis, bet įsibėgėjus nesinori jo pabaigti. Jūs pats adaptuosite šį kūrinį. Kokias pagrindines užduotis keliate, pasirinkdamas šį kelią?
– „Ponia Bovari“ turi kitokį draminį potencialą nei daugelis to laikotarpio romanų, kuriuos mes linkę sterilizuoti ir suvienodinti po realizmo etikete. Flaubert’o pasakojimo strategija nuolat griauna pačias prielaidas, kuriomis tariamai grindžiamas realizmas. Jo kalba atrodo aprašanti objektyvią tikrovę, bet iš tiesų ją konstruoja. Tuo pačiu metu romane nagrinėjamas kalbos ribotumas ir jos nesugebėjimas visapusiškai perteikti tikrovės. Flaubert’o realizmas nepriklauso nuo tikslių detalių perteikimo.
Romanas sukuria tikrovės įspūdį, kartu keldamas klausimą apie mechanizmus, kuriais tikrovė vaizduojama. Flaubert’o realizmas kupinas išdavysčių. Romanas sukuria objektyvaus pasaulio iliuziją tik tam, kad atskleistų, koks trapus yra tas objektyvumas. Kuo labiau atrodo, kad jis priartėja prie tikrovės, tuo labiau tikrovė įslysta į kalbą.
– Spektakliui rinktis dramaturgiją visomis prasmėmis paprasčiau, bet Jūsų režisūriniam braižui – anaiptol, prozos kūriniai „patogesni“. Kodėl?
– Pjesė jau turi teatrinę struktūrą, o romanas – ne. Prozai adaptuoti reikia kitokio darbo. Tai reiškia skaitymą ir perskaitymą, įsiklausymą į teksto ritmą, jo įtampų ir prieštaravimų atpažinimą bei laipsnišką atradimą, kokia teatrinė forma iš jų galėtų iškilti.
Romano adaptavimas suteikia man galimybę itin lėtai ir atidžiai skaityti – tai, ką retai galima sau leisti šiame pasaulyje, kur kultūra virsta greituoju maistu, paruoštu greitai vartoti ir dar greičiau virškinti. Kas gali žinoti, kokias pasekmes tai turi mūsų virškinimo sistemai.
Romanui skaityti reikia kitokio metabolizmo. Tam reikia lėtumo, kartojimo ir dėmesio. Šia prasme skaitymas man tapo pasipriešinimo forma, popieriniu skydu, kuris apsaugo mane nuo visos nepageidaujamos informacijos, kuria mane nuolat bombarduoja.
– Sudėtingos moters portretas, akivaizdu, pasiduoda šiuolaikinei interpretacijai, bet norėtųsi, kad Jūs praskleistumėte savo pagrindinę idėją, dėl kurios statomas šis kūrinys.
– Žinoma, „Ponią Bovari“ galima skaityti kaip vidinio patriarchato istoriją, ir ši perspektyva šiandien tebėra labai aktuali. Tačiau yra ir ta garsi frazė, teisingai ar neteisingai priskiriama Flaubert’ui: Madame Bovary, c’est moi („Madam Bovari – tai aš“). Dėl jos kiekviena tvirta interpretacija pradeda byrėti. Ribos tarp autoriaus ir personažo, stebėtojo ir stebimojo, vyro ir moters tampa ne tokios aiškios, kaip norėtume.
Būtent tai mane labiausiai domina šiame romane. Užuot patvirtinęs vienintelį aiškinimą, jis nuolat komplikuoja mūsų interpretacijas. Kiekviena interpretacija ką nors apšviečia, bet tuo pačiu metu kažką palieka šešėlyje. Repeticijų salėje jaučiuosi geriausiai, kai tiksliai nežinau, kuria linkme vystosi kūrinys.
Repeticijų salėje jaučiuosi geriausiai, kai tiksliai nežinau, kuria linkme vystosi kūrinys.
Ne todėl, kad atmetu interpretaciją, o todėl, kad teatras man yra atradimo, o ne iliustravimo procesas. Įdomiausi momentai atsiranda tada, kai kūrinys pradeda priešintis koncepcijoms, kurias paruošėme.
– Esate akyliausias socialinio lauko tyrinėtojas, kritikas, analitikas. Kokius procesus matote šiandien?
– Gyvename vis labiau beprecedentės socialinės ir psichologinės kontrolės amžiuje. Ši kontrolė nėra represyvi tradicine prasme. Ji yra subtili, išsklaidyta ir dažnai savanoriška. Ji veikia per platformas, kurios sukuriamos taip, kad būtų patrauklios, patogios ir iš pažiūros nemokamos, o iš tiesų paverčia dėmesį, emocijas ir elgesį išmatuojamais bei prekybai tinkamais ištekliais.
Šių platformų logika dažnai traktuoja žmogaus dėmesį kaip išgautiną išteklių. Tuo pačiu metu technologijų įmonės turi beprecedentes galimybes nustatyti mūsų psichologines būsenas: nuotaiką, nerimą, vienatvę, susijaudinimą ar nuovargį. Jos stebi ne tik tai, ką mes darome, bet ir kaip mes dvejojame, ką pasirenkame, kiek laiko užsibūname prie vieno informacijos fragmento.
Mane neramina ne tik stebėjimas klasikine prasme, bet ir nuolatinio buvimo prie ekrano ilgalaikis poveikis suvokimui ir dėmesiui. Kai kurie tyrėjai net apibūdina tokius reiškinius kaip „virtualusis autizmas“, nurodydami pasikeitusius dėmesio ir socialinės sąveikos modelius aplinkoje, kurioje dominuoja ekranai.
Mane neramina ne tik stebėjimas klasikine prasme, bet ir nuolatinio buvimo prie ekrano ilgalaikis poveikis suvokimui ir dėmesiui.
Elgesio tyrimai, susiję su priklausomybe, rodo, kad staiga atėmus galimybę naudotis tokiomis sistemomis kai kurie asmenys gali patirti į abstinenciją panašias reakcijas, įskaitant susijaudinimą ir labai dažnai agresyvų elgesį.
– Kaip suformavote spektaklio „Madam Bovari“ trupę? Atrinkote pagal įsivaizduojamas veikėjų charakteristikas ar daugiau lėmė pačių aktorių savybės?
– Stengiausi suburti aktorius, kuriuos Flaubert’as galėtų sudominti ne tik įprasta, tradicine jo interpretacija. Susitikdamas su žmonėmis labiau pasikliauju intuicija nei racionaliais skaičiavimais. Labai dažnai įdomiausias meninis potencialas atsiskleidžia būtent tada, kai nėra akivaizdaus „suderinamumo“, kai tarp aktoriaus ir personažo nėra aiškios atitikties.
Daugelis dalykų, kuriuos bandau tyrinėti teatre, egzistuoja už racionalaus kategorizavimo ribų, už reikalavimo iš anksto paaiškinti ar pagrįsti kiekvieną meninį sprendimą.
– Kokias užduotis keliate vaizdą kuriantiems žmonėms – dailininkams ir muzikos dizaineriui?
– Turiu pasakyti, kad šįkart mane labai įkvėpė tai, ką pasiūlė mano kolegos, atsakingi už scenografiją ir kostiumus. Kai Christophas Marthaleris dirbdavo su Anna Viebrock, jie pradėdavo nuo scenografijos ir bandydavo išsiaiškinti, kokie žmonės (arba personažai) galėtų apgyvendinti tą erdvę. Tai visiškai kitoks procesas nei tas, kuriame tekstas lieka spektaklio centre.
– Kaip Jūs suderinate ypač intensyvų savo darbą prie įvairių pastatymų, dirbamas be atvangos? Iš kur semiatės jėgų?
– Laikui bėgant mano darbas palaipsniui pakeitė beveik viską – socialinį gyvenimą, poilsį, atstumus, netgi mintis jį palikti. Nors teatras ir išsiurbia mano energiją, jis taip pat mane maitina, leidžia pamatyti tikrovę už jos suprogramuoto pavidalo ribų. Vis dažniau pastebiu, kad mano sapnai, kai jie mane aplanko (o tai vyksta vis rečiau), yra geriausias teatras, kokį pažįstu.
Jie nesilaiko jokios logikos, nepaisant mūsų nuolatinių bandymų juos įtraukti į įvairius psichoanalitinius, psichopolitinius ar kitus interpretacinius rėmus. Vaidmenys, kuriuos sapnuose priskiriame į juos įsiskverbiantiems realybės fragmentams, yra nepanašūs į nieką kitą. Man lieka klausimas, kodėl mes labiau vertiname realybę, kurioje pabundame, nei tą, kurią patiriame sapnuose.
– Dirbdamas įvairiuose teatruose, stebite įvairius procesus, teatro ir šalies tradicijas. Kurį teatrą ar šalį laikytumėte sau priimtiniausia kūrybos atžvilgiu ir kodėl?
– Sunku atsakyti į šį klausimą, nieko neįžeidžiant. Nežinau. Aš nuolat keliauju, dažniausiai būdamas už tos kalbos ribų, kuria man patogiausia kalbėti. Buvimas už kalbos ribų paaštrina mano suvokimą, kas yra teatras ir kuo jis dar galėtų tapti. Norėčiau įsikurti, bet vos tik įsikuriu, vėl noriu keliauti toliau.
Buvimas už kalbos ribų paaštrina mano suvokimą, kas yra teatras ir kuo jis dar galėtų tapti.
Kaip rašo Charles’is Baudelaire’as: „Bet kur! Bet kur! Tik kad būtų ne šiame pasaulyje!“ Bet tada lieka klausimas: kas atsitinka, kai ten iš tikrųjų atsiduri?
- Ką apskritai manote apie dabartines teatro tendencijas pasaulyje? Ar turite laiko sekti šiuolaikinę režisūrą pasauliniame kontekste?
– Nelabai seku tas tendencijas. Tai sukuria savotišką kultūrinio kolonializmo situaciją, kai dėmesys nuolat nukreipiamas į keletą pripažintų centrų, o viskas, kas yra už jų ribų, laikoma periferiniais ar antraeiliais dalykais. Mane labiau domina tai, kas išslysta iš šios logikos.
