Sekite 15min Google
Režisierė Loreta Vaskova ir aktorius Šarūnas Januškevičius nepabūgo remtis bene niūriausia pastarojo laikotarpio drama – paskutine švedų dramaturgo LarsoNoréno pjese „Lapkričio 20“, kurią iš švedų kalbos išvertė Rasa Baranauskienė.
Kovido laikotarpiu nuo šio užkrato miręs dramaturgas pasaulyje garsus ne tik savo produktyvumu, tekstais ir vadovavimu teatrams, bet ir savo niūrumu. Jis buvo savo tėvynainio Augusto Strindbergo pasekėjas, tyrinėtojai juodu lygino, bet Strindbergo dramaturgija vis dėlto kitokia: jo vaizdinių pasaulis labai poetiškas, metaforiškas. Norénas – be skrupulų: jis ne tik analizuoja demoniškas jėgas, bet ir siekia atvirai jas perteikti.
Spektaklis „Lapkričio 20“ atrodo kaip įtūžusio žmogaus paskutinių gyvenimo akimirkų akistata. Aktoriaus lūpomis pasakojama dokumentinė istorija apie aštuoniolikmetį jaunuolį Sebastianą Bosse, kuris 2006 m. lapkričio 20 d. į savo buvusią mokyklą atsinešė ginklų, sužeidė kelis žmones ir pats nusižudė. Ši Vokietijos mažo miestelio istorija netrukus atsikartojo ir Švedijoje; panašių istorijų, deja, vis dažniau nutinka įvairiose šalyse.
Lietuvių kūrėjams rūpi atskleisti šio pykčio, įniršio genetiką. Ką reikia patirti jaunam žmogui, kad manifestavimas taptų siaubingu išpuoliu? Teatre nepaprasta vaikščioti ant kraštutinio gyvenimo lyno. Nors teigiama, kad negatyviąją gyvenimo pusę visada lengviau išreikšti, nei pozityviąją, bet vien maksimaliai skleidžiant negatyvą, žiūrovui tampa nejauku. Jis nustoja mąstyti. Žiaurumo mechanizmai ne atskleidžiami, bet prapuola nuolatiniame rėkime ir fizinėje aktoriaus kūno ekspresijoje.
Januškevičiaus Sebastianas scenoje devyniasdešimt procentų spektaklio vaidina stovėdamas profiliu į žiūrovus. Deganti jo siela tarytum atsispindi apvalios lempos aitrioje šviesoje. Nors tai fiziškai kenkia aktoriaus regėjimui, jis didžiąją monologų dalį sako žiūrėdamas į tą akinančią šviesą. Mums leista tik keletą akimirkų šį personažą regėti iš priekio. Režisierė Sebastianą panardina į pačias paskutiniausias gyvenimo akimirkas, nors žiūrovams rūpėtų labiau įsigilinti į jo sudėtingą psichologinį pasaulį, kurio perteikimas be tam tikrų pauzių ar nuoseklesnės elgesio dinamikos neįmanomas.
Nors tai fiziškai kenkia aktoriaus regėjimui, jis didžiąją monologų dalį sako žiūrėdamas į tą akinančią šviesą.
Monospektaklio herojus nuolat peršoka į angliškas frazes, kurios vis dažnėja, dainuojama taip pat anglų kalba, o įtūžio akimirkomis išlenda ir tokie rusiški žodeliai, kaip „karoče“ (trumpiau). Sceninis paauglys bando susiniveliuoti su šiuolaikiniais paaugliais. Šiuolaikinėje mokykloje toks užaugintas, susiformavęs žiaurumas nėra dominantė, bet jauna auditorija tikrai atranda sau atpažįstamų sąlyčio taškų. Gero aktoriaus „kelionė“ su tamsiuoju Norénu žiūrovams tapo kraštutinių apmąstymų pavyzdžiu.
Aktorės Virginijos Kochanskytės literatūrinės kompozicijos vakaras „Romantiškos ir ironiškos, šmaikščios ir lyriškos istorijos. Gyvenimas kaip graži kelionė“ – tai autorinės interpretacijos, kuriose persipina subjektyvus aktorės požiūris į gyvenimą su lietuvių ir užsienio autorių kūryba. Gyvenimo kelionės temą ji bando priartinti prie žiūrovo, nesibaigiančių žodžių pliūpsniais bandydama priversti jį atsigręžti į save. Suprasdama žmonių skirtingumą, vienų širdis bando pasiekti poetinėmis eilutėmis, kitus– dokumentiniais faktais. Jos pačios sudarytas „scenarijus“ – įvairiažanris.
Nors tekstas pilasi be atvangos, jis labai įvairus – pakylėta romantika sumišusi su ironija ir tam tikru humoru. Tai kūrinys, kuris kinta besikeičiant auditorijai. „Gyvenimą kaip gražią kelionę“ aktorė pristato bibliotekose, dvaruose – ten, kur laukiama tokių „neakademinių“ susitikimų. Vienus čia gali suvilioti Adomo Mickevičiaus, Wisławos Szymborskos, Henriko Radausko ar Kazio Bradūno eilės, kitus – asmeniniai aktorės išgyvenimai. Cituojama ir Gabrielio García Márquezo priešmirtinio atsisveikinimo laiško bičiuliams ištrauka. Laiškas rašytas dar 2006 m., susirgus nepagydomu limfos vėžiu.
Jame itin jautriai kalbama apie laikinumą. Kochanskytės gražiai suintonuotos laiško kelios eilutės – bene labiausiai jaudinantis vakaro akcentas: „Dieve mano, jeigu aš turėčiau dar nors dalelę gyvenimo... Nė dienos nepraleisčiau nepasakęs aplinkiniams, kaip aš juos myliu. Kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį įtikinčiau, kad jie man mieliausi; gyvenčiau įsimylėjęs meilę. Įrodyčiau žmonėms, kad jie klysta, manydami, jog neturi jėgų įsimylėti, kai pasensta; jie nežino, jog pasensta, kai liaujasi mylėję!“.
Kochanskytė bandė atrasti bendraminčių ir atrado. Žmonės atviri, kai kurie jos pakviesti net lipo į sceną. Vakare sceninio apšvietimo nebuvo, viskas vyko vienoje šviesoje, todėl aktorės klausimai dažnai buvo nukreipti į konkrečius žmones. Ji siekė betarpiškumo ir tokiu būdu sulaukė pritarėjų. Nežinia, ar toks vakaras gali sujaudinti visus ir priversti atsigręžti į save. Greičiau tai priimi kaip tam tikrą atsisveikinimą su aktorių-romantikų karta, kuri dar tikėjo poezijos galia ir gyveno gerbėjų būryje.
Programos metu Kochanskytė prisipažino, kad Amerikos lietuviai kažkada paprašė parengti panašią programą – ne per daug rimtą, ne per daug patriotinę. Štai tokį popuri ji ir suformavo, kuris iki dabar keliauja per įvairius miestus ir primena Virginijos Kochanskytės kūrybinį moto.
Birutės Mar spektaklis „Poetė“, gimęs prieš dvidešimt metų ir prieš aštuonis metus atnaujintas „Solo“ teatre, nustebino esminiais pasikeitimais. Jeigu pirmieji rodymai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre buvo lyg į spąstus papuolusios menininkės tvarkingas pavaizdavimas, tai šiandien spektaklis skamba kaip pačios autorės alterego. Ji laisva, skrajojanti, panaikinusi ketvirtąją sieną ir, tuo pačiu, ją dar didesnę pasistačiusi. Per šį laiką monoteatro pagrindinė apologetė Mar ne tik dar labiau užaugo, perkąsdama šio žanro subtilybes, bet ir drąsiai įvertino aplinkybes, apie kurias kalbama šioje medžiagoje.
Pradžioje ji griežčiau laikėsi režisierės Reginos Garuolytės ir Birutės Banevičiūtės surepetuotų mizanscenų. Šiandien spektaklis tapo egocentrišku, aritmišku ir labai tiksliu ištalžyto Salomėjos Nėries gyvenimo atspindžiu. Šis negailestingo gyvenimo pristatymas kūriniui suteikė naujų apmąstymų. Nieko negindama ir neteisdama, Mar sugebėjo naujai suformuluoti spektaklio dramaturgiją, lietuvių poetės gyvenimą priartindama prie aistrų pasaulyje gyvenančios moters gyvenimo. Dabartinėje traktuotėje Nėris atrodo vedama amžinos aistros, sukasi nuolatinių išgyvenimų sūkury.
Poetės išgyvenimai, pagal „madas“ kintanti spaudos reakcija į eilėraščius labai taikliai atspindi ir šios dienos situaciją, kai bet koks atsitiktinis meno vertintojas paskleidžia atsitiktinę nuomonę, kuri netrukus tampa dominante. Rodos, keli štrichai, bet Mar energija „peršoka“ į žiūrovų salę, ir spektaklio vertintojai atsiveria bet kokiam aktorės judesiui.
Nustebino Birutės Mar lankstumas, plastiškumas, psichologinis vaidmens kelias. O kompozitoriaus Antano Kučinsko muzika šįkart nuskambėjo dar jautriau. Ji nepasikeitė, bet pakito pasaulis. Teatre atsirado daugiau garso dizainerių, bet ne kompozitorių. Tuo tarpu itin lietuviški Kučinsko muzikiniai leitmotyvai kartu su aktorės vaidyba persiskaitė giliau, tapdami svarbia sudėtingo kūrinio dalimi.
Tuščioje erdvėje Mar „iš nieko“ susikuria vietos ir laiko aplinkybes, kuriomis žiūrovas akimirksniu patiki.
Šiame spektaklyje dekoracijų beveik nėra: lempa, kėdė, pora skraisčių, taikliai nusakančių kelionę per laikmetį... Jolantos Rimkutės sukurtas kostiumas – paprastas, bet ne prastas – elegantiška, klasikinio kirpimo suknelė. Čia viskas pajungta aktorės laisvam judėjimui. Tuščioje erdvėje Mar „iš nieko“ susikuria vietos ir laiko aplinkybes, kuriomis žiūrovas akimirksniu patiki. Įdomu, kad šiame „žaidime“ tiksli aktorės reakcija į aplinką net svarbesnė už žiūrovų dėmesio susitelkimą.
Pavyzdžiui, Mar praveria scenos šonines duris, pasigirsta garsas, aktorė atsisuka visiškai pasikeitusiu veidu ir netikėtai, kito ritmo judesiais skrodžia į sekančią sceną, kurioje jau ramiu balsu „autoriaus vardu“ skaito dienoraštį. Šis „Poetės“ variantas tikrai kitoks – gyvas, verčiantis permąstyti laike nekintančias vertybes.
Algirdo Dainavičiaus monospektaklis „Susitikimas su Mažuoju princu“ nustebino meniškumu. Nors daugiau nei prieš dvidešimt metų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Sauliaus Mykolaičio režisuotas Antoine de Saint-Exupéry garsusis kūrinys žiūrovų širdyse paliko daug meilės, o po režisieriaus mirties – ir skausmo, atrodė, kad jis taip ir prapuls teatro vandenyse. Bet aktorius prikėlė šį kūrinį su tokia jėga ir supratimu, kad jį galima rodyti bet kuriame profesionaliame teatre kaip ypatingo meniškumo spektaklį. Tuo metu jis įkūnijo Žibintininką ir Tuščiagarbį, o šiandien jis – ir Autorius, ir visi likusieji personažai. Aktorius su tokia meile ir atsidavimu įsigilino į bene gražiausią pasaulyje kūrinį, kad pusantros valandos spektaklis tapo didžiule dvasine švente.
Dainavičiaus mimika – unikaliausia visoje Lietuvoje, klausa ir balsas – nepriekaištingi, psichomotorika – krištolinė. Aktorius nė karto nesuklysdamas suvaldo daugiažodį kūrinį. Istoriją jis pasakoja, persikūnija į ją ir sudainuoja. Nuostabūs Rimvydo Stankevičiaus dainų tekstai ir kompozitoriaus Mariaus Salyno muzika „Susitikimą su Mažuoju princu“ paverčia jaudinančiu kūriniu, o atskiros pavienių personažų Dainavičiaus sudainuotos dainos sukuria didžiulio, sodraus spektaklio įspūdį.
Į sceną įžengia tikras prancūzas: smėlio spalvos rūbai, kelnės su kantu... Rankose – šviesios odos lagaminas, kurį paguldo ant rusvu audiniu užtiesto stalo. Tai priminė netgi dykumos smėlio kalną. Šis elegancija išsiskiriantis vyras lyg tikras burtininkas kiekvienam siužetui iš lagamino išsitraukią kokią nors detalę – karūną, kepuraitę ar piešimui skirtus lapus, ir atskirų scenų charakteristikos jau paruoštos. Genialiai suvaidinus vieną ar kitą pasakos situaciją, netrukus viskas grįžta į lagaminą, o filosofinė alegorija tęsiasi mūsų galvose. Dainavičius – ypatingo jautrumo aktorius, tiksliai jaučiantis žiūrovus. Jis labai taikliai išlaviruoja tarp vaikų ir suaugusiųjų temų.
Ir vieni, ir kiti nekvėpuodami žiūri spektaklį. Meilės, draugystės, vienatvės ir žmogiškumo temos šio aktoriaus dėka tarytum materializuojasi. Pirmiausia, aktorius pats tiki savo persikūnijimu, todėl ir žiūrovai daug lengviau ir greičiau tampa Mažojo princo ištikimais draugais. Dainavičius, nesiekdamas naujovių, spektaklį suvaidina su tokia jėga, kad energija tampa dominante.
Universalusis Dainavičius spektaklį kilsteli iki žiūrovams pasiekiamo dangaus – yra akimirkų, kada kartu su muzika spektaklis skrenda taip greitai... „Susitikimas su Mažuoju princu“ – tai tikras monoteatras: regime vientisą meninę formą ir juvelyrinę aktoriaus vaidybą. Tai – tikra teatrinė puota.
Scenarijaus autorius, režisierius ir aktorius Aleksandras Rubinovas pristatė 2020 metais sukurtą spektaklį „Mano tėvas“ pagal šviesaus atminimo savo tėvo Stanislovo Rubinovo knygos pirmą dalį „Miške“. Tai – skaudi asmeninė gyvenimo istorija apie tai, kaip 1941 m. liepos pradžioje Paneriuose buvo sušaudytas Stanislovo tėvas Izaokas Rubinovas, o sūnus su mama, nepaklusę ir nenuėję į getą, buvo priversti iki 1944 m. slapstytis vakarų Baltarusijos miškuose. Tai istorija apie gyvenimą išsikastoje duobėje, apie badą, šaltį ir nuolat į nugarą kvėpuojančią mirtį. Stebuklas įvyko –jie liko gyvi, ir ši istorija atgimė spektakliu.
Per šį laiką mūsų psichika patyrė nemažai sukrėtimų. Šiandien karo fone jau daug ko negalime toleruoti, todėl, pavyzdžiui, spektaklio garso takelio „dizainas“ reikalauja naujos redakcijos. Rusiškų „istorinių“ dainų ir dainuškų motyvai rėžia ausį, Fausto Latėno muzika skamba deklaratyviai. Aišku, labiausiai jaudino tai, kas susiję su autentiškais žydiškais motyvais.
Teatro sąjunga yra netoli tos vietos (už 200 metrų), kur gyveno Aleksandro Rubinovo seneliai. Čia yra pasakojimo pradžia, ir atrodė, kad reiktų paimti knygą ir žiūrovams tiesiog perskaityti kai kurias ištraukas. Dokumentinė istorija įgytų dar realesnį vaizdą.
Kaip knygoje, taip ir spektaklyje dominuoja minimalizmas ir siekis talpioje formoje išskleisti sudėtingą gyvenimo istoriją. Išgyvenimų peripetijos jaudino ne tik žiūrovus, šis jaudulys pasiekė ir patį aktorių. Šiandien aktorius jau kitoks, nei gimus spektakliui. Rubinovas ieško kiek kitokių atraminių taškų: jis tekstą dar labiau suskaldo, „sukapoja“ skiemenimis, intonacijomis, tarp kurių slypi nuolatinė išgyvenimų įtampa. Stanislovo knyga psichologiškai sukrečia. O Aleksandras šiuos išgyvenimus šiandien netikėtai paverčia tam tikra pamoka, lyg bandydamas šviesti jaunąją kartą.
Aleksandro Rubinovo balsas sodrus, primenantis tėvo balsą. Aktoriaus manieros tampa vis labiau panašesnės į tėvo. Šis spektaklis aktoriui tapo tam tikra kryžkele. Prarasti su didele meile kurti Kauno kamerinio teatro namai, o spektaklis gyvuoja kaip tėvo kadaise išsikastoje žeminėje. Kita istorija, kitos aplinkybės, bet siekis išlikti – akivaizdus. Šito žiūrovai nepastebėti negali. Jie lieka atviri ir priima visumą.
„Mano tėvas“ išduoda ir Teatro sąjungos erdvės technines problemas. Rubinovas neturi, o ir nesiekia už ko nors pasislėpti. Tai ir yra tikrasis monoteatras, kada prieš žiūrovus stovi vienas aktorius ir „iš nieko“ kuria spektaklį. Kadaise organizavęs nuostabius monospektaklių festivalius, šiandien Rubinovas uždarė vilnietiškąjį festivalį. Andžela Vitauskaitė ir Juozas Marcinkevičius – šios erdvės šeimininkai – per daug nesireklamuodami, penkis pirmadienius skyrė šiam subtiliam teatro žanrui, suburdami kamerinių teatro išgyvenimų pasiilgusią publiką.
