Pjesė į paviršių iškelia gilumines holokausto temas, nagrinėja kaltės, gėdos jausmo, bendražmogiškas atleidimo ir atjautos problemas. Ar yra įmanomas atleidimas už holokaustą? Reineris Werneris Fassbinderis buvo tas dramaturgas, kuris sugebėjo net ir juodžiausiose žmogaus kertelėse įžvelgti ką nors labai žmogiško.
Pokalbyje su Pauliumi Ignatavičiumi – režisieriaus žvilgsnis į spektaklį.
– Liepos pradžioje pristatysite naują darbą – Reinerio Wernerio Fassbinderio pjesę „Šiukšlės, miestas ir mirtis“. Kaip atradote Fassbinderio kūrybą?
– Visų pirma Fassbinderį atradau per jo filmus. Juose jutau labai didelį industrinės mūsų visuomenės šaltį, taigi tai atliepė mano nuotaikas. Vėliau atradau jo tekstus, rašytus teatrui, ir visų pirma pastačiau spektaklį „Pizdukas“.
Fassbinderis buvo kontroversiška asmenybė, jo paties gyvenimas irgi įdomus. Kančioje jis matė prasmę, sakė: „Kai skauda, tada gyvenimas yra tikras.“ Aš pats taip negalvoju, bet man patinka dialogas su juo, provokuoja kalbėti tam tikromis temomis. Fassbinderio gyvenimas nelaimingas, jame daug buvo ir alkoholio, ir narkotikų... Labai daug ilgesio, bet ir labai daug meilės aš matau tame jo gyvenime.
– Kuo patraukė būtent ši pjesė?
– Turbūt patraukė tuo, kad buvo neįvertinta ir ne taip suprasta. Pjesė laikoma kontraversiška, nes vienas jos personažų yra stereotipas – turtingas žydas. Ilgą laiką Vokietijoje ją drausta statyti dėl savaime suprantamų priežasčių: kaip taip galima rašyti apie stereotipą, iš kurio mes bandome vaduotis?
Aš giliau pasižiūrėjau į pjesę – norėjosi ją reabilituoti. Manau, kad Fassbinderis yra tas dramaturgas, kuris net ir juodžiausiuose žmogaus ir visuomenės kampeliuose sugeba įžvelgti žmogiškumą. Šia pjese noriu kalbėti apie tokius dalykus, kaip atleidimas, priėmimas, apie tai, kaip sunku tai padaryti.
Man visada įdomu kontrastas: bandau kaip su žiburiu atrasti, kur slypi šviesa, kai pati medžiaga yra pakankamai depresyvi ir tamsi. Pjesės tema – holokaustas, tad keliame klausimą, ar apskritai įmanoma už jį atleisti. Tai labai gili ir kontroversiška tema, su daugybe konteksto, be to, aš tikrai nesu tas, kuris kategoriškai sakytų: čia reikia būtinai atkeršyti, o galbūt būtinai visiems atleisti.
Galbūt tai daugiau susiję su situacija, su kuria dabar patys susiduriame – Rusijos sukeltu karu. Mano karta – nemačiusi karo, nežinanti, kas tai yra. Taigi dabar iš tikrųjų kyla klausimas, kokios tos vertybės karo kontekste.
Dažnai spektakliuose kalbate globaliomis žmonijai temomis. Ar idėja statyti šį spektaklį gimė Ukrainos karo akivaizdoje?
Tai tiesiog sutapimas, apie šią pjesę jau anksčiau galvojau. Mano senelis visą gyvenimą slėpė, kad turi žydiško kraujo – tai sužinojome tik po jo mirties. Su tėvu dažnai kalbėdavomės, diskutuodavome holokausto klausimu – jis augo toje aplinkoje, kur vyko žudymai, kankinimai. Man pasirodė svarbi ši tema, nes ji susijusi ir su mano šeima.
Vokietija po antrojo pasaulinio karo ilgą laiką jautė gėdos jausmą – tai labai jautri tema. Fassbinderis buvo tas vaikas po karo, ir jam, kaip ir daugeliui vokiečių, tai buvo labai aktualu: kiek, būdamas laisvas žmogus ir gyvendamas laisvoj visuomenėj, turiu atpirkti tai, ką padarė mano tėvai? Susiduri su dviprasmybe – lyg ir negaliu pabėgti nuo istorijos, bet negaliu gyventi su našta, užkrauta mano tėvų kartos.
Ukrainos karo akivaizdoje spektaklis dar labiau suaktualėjo. Suprantu pyktį, net nežinau, kaip kitaip reaguoti. Bet taip pat žinau, kad su pykčiu neįmanoma gyvenimo nugyventi laimingai. Turi tą pyktį paleisti, nes jis sargdina kaip koks užkratas. Šiandien su tuo ir susiduriam.
– Koks tai bus spektaklis režisūrine, estetine prasme?
– Jautrus. „Pizdukas“ buvo labai teatrališkas, su daug dėmesio personažų kaukėms. Iš pradžių galvojau, kad ir čia reikia visą spektaklį daryti teatrališką. Bet repetuojant supratau, kad iš tikrųjų tai – daug vidinio ir aktorinio jautrumo reikalaujantis spektaklis.
Bus daug muzikos, kurią kuriame su Pijumi Ganusausku. Sakykim, kad tai bus jautrus, liūdnas kabaretas, bet iš tikrųjų ir labai atviras. Aktorinis nervas ten bus justi.
Iš tikrųjų man gaila tų personažų. Gaila to žydo, gyvenančio pyktyje, lošiančio Franco, kuris savo gyvenimą gramzdina į dugną, ir tų prostitučių gaila... Norisi jautriai pasižiūrėti į viską. Žmonėse, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg visuomenės žemumos, norisi atrasti kažkokios meilės ir šviesos.
– Esate sakęs, kad svarbu pajusti bendrystę, ryšį su savo spektaklių aktoriais. Ar ir šįsyk tai pavyksta?
– Pavyksta. Su tais žmonėmis jaučiuosi laisvas, nevaržomas – tai turbūt yra svarbiausia. Laisvė justi ir iš aktorių, pavyksta atrasti tą bendrumo jausmą.
– Turbūt nėra nė vieno Jūsų spektaklio be muzikos. Kiek ji reikšminga šiame spektaklyje?
– Be muzikos neįsivaizduočiau teatro – turbūt ir mąstau per muziką! Ji yra ne tik fonas, bet kartu ir veikiantis personažas, netgi spektaklio pamatas. Per ją susikuria ta liūdno kabareto atmosfera – trapi, krištolinė, bet kartu justi joje ir ironijos. Taigi muzika – dar vienas personažas, kuris gali ir pasijuokti iš kito aktoriaus, ir apglėbti jį šiluma, meile, ir kartu dalyvauti kaip fonas.
Man muzika – neatsiejamas teatro elementas, o pastaruoju metu mėgstu, kad ji būtų ir gyva. Kažkoks tada justi tikro, gyvo, pulsuojančio teatro jausmas.
– Ką norėtumėte, kad iš spektaklio išsineštų žiūrovai?
– Norėčiau, kad po spektaklio žiūrovas taptų jautresnis. Iš tikrųjų pasaulyje dabar daug susipriešinimo, bet norisi, kad išsiugdytume daugiau empatijos, net tokiais sudėtingais laikais nepamirštume humanistinių vertybių – atjautos kitam, sunkiai besiverčiančiam, pasimetusiam, kenčiančiam, nepasiduotume pykčiui ir neapykantai.
Taip, sutinku – yra daug blogio. Bet tu pats renkiesi, ar gyventi jaučiant pyktį. Čia sunkus klausimas, anksčiau buvo lengviau į tai atsakyti.
– Kaip manote, ar menas gali pakeisti pasaulį? O gal jame tik atrandame tai, kas mūsų viduje jau gyva?
– Tai labai įdomus klausimas, nes egzistuoja skirtingi teatrai. Yra reprezentatyvusis menas, kai žiūrėdamas spektaklį ką nors savyje atpažįsti. O vokiška tradicija, atėjusi iš Brechto, aiškiai postuluoja, kad teatras visų pirma turi kažką tavyje pakeisti. Jei jis nieko nekeičia, tai tėra savitikslė meno rūšis. Ar yra prasmė tuomet ką nors kurti?
Visokio teatro reikia. Kartą gavau žiūrovės laišką apie tai, kaip ją palietė spektaklis, kaip atliepė jos gyvenimą, atėjo kažkokie supratimai... Jei vienam, dviem žmonėms kažkas įvyksta ir jie kažkiek pasikeičia – verta tai daryti.
Nereikia turėti iliuzijų, kad menas yra vėliavnešys ir geba kardinaliai keisti visuomenę. Tai kur kas sudėtingesni procesai. Bet aš manau, kad jeigu nors vienas žmogus pajus daugiau empatijos per šį spektaklį, savyje atras daugiau žmogiškumo, atleidimo, priėmimo – tada tai bus pavykęs darbas.
