Režisierius Agnius Jankevičius spektakliu „Ponas Kolpertas“ kalba apie tai, kad fiktyvus, masinės informacijos kuriamas pasaulis tampa tikresnis ir įdomesnis už realų gyvenimą. Pastarąjį spektaklio personažai mato per fikcijos prizmę – tarsi jų gyvenime galiotų meninio filmo, žurnalo, romano ar net reklamos principai. Nunykus tikrumo pojūčiui – užmuštas žmogus, o ramu. Juk „filmui“ pasibaigus, ekrane pasirodys „laimingos pabaigos“ scena.
Jaunieji „trupės liūdi“ aktoriai su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi susiduria pirmąkart, tačiau bendra kalba buvo surasta gana greitai. Kaip teigia patys aktoriai, „repeticijų metu gebame išlaikyti pusiausvyrą tarp produktyvumo ir visiško kvailiojimo“. Nenutrūkstamo darbo ir šėlionių rezultatas – spektaklis, kalbantis apie tai, kad šiuolaikiniai žmonės nebeįvertina mažų džiaugsmų, niekas nebedomina, nesukelia emocijų. Tada tenka egoistiškai ieškoti ypatingai aštrių pojūčių, o tokios paieškos juk gali negrįžtamai skaudžiai paveikti niekuo dėtus aplinkinius...
