– Minėjai, kad savo teatrą kūrėte beveik neturėdami nuo ko atsispirti. Kaip kilo idėja pradėti jau ketveriusmetus skaičiuojantį „Bilietų nėra“ projektą?
– Stojau į žurnalistiką, žinodama, kad ateityje norėčiau dirbti radijuje. Kartu su bendrakursiu Gyčiu Kapsevičiumi atlikome praktiką „Start FM“, ten jis vėliau ir liko savanoriauti, o aš pradėjau studijuoti teatrologijos magistrą. Kartą susitikome radijuje, nes abu troškome sukurti bendrą laidą, tik nežinojome, ką konkrečiai. Tuo metu pro šalį ėjo tuometinis „Start FM“ direktorius Andrius Valašinas, nugirdo mūsų diskusiją ir sako: „Jei jau studijuoji teatrologiją, tiesiog darykit radijo teatrą“. Iš pradžių juokais, tačiau paskui visai rimtai susimąstėme apie šį žanrą. Kadangi buvau atsakinga už teatro studijos „Theaomai“ viešinimą, pasikvietėme aktorius iš ten, jiems pasirodė įdomu ir 2014 balandžio 13 dieną pasirodė pirmoji „Bilietų nėra“ laida.
– Koks tavo santykis su radijo teatru buvo prieš imantis šio žanro?
– Mūsų šeimoje nebuvo radijo teatro klausymo tradicijų ir tikrai nebuvau ištyrinėjusi šio žanro. Tiesiog iš pradžių viską sugalvojome savaip: turėjome temą ir laidų formatą. Iš užsienio pasiklausyti tokio teatro pavyzdžių pirmaisiais metais buvo sunkiau, nes daugelis archyvų veikia trumpą laiką ir yra ribojami kalbinio barjero. Mūsų akiratį praplėtė užsienio festivaliai, kuriuose greta originalaus teksto, visuomet gauni ir anglišką vertimą.
Kurdami laidas patys įsistatome save į vienintelius rėmus, kadangi kiekvienais metais turime tam tikrą temą.
– Kodėl savo platforma pasirinkote būtent „Start FM“ radiją?
– Savo įrašus turime ir internete. Tačiau šis radijas patinka tuo, jog suteikia mums visišką laisvę, galime nevaržomi eksperimentuoti. Kurdami laidas patys įsistatome save į vienintelius rėmus, kadangi kiekvienais metais turime tam tikrą temą. Pirmąjį sezoną kūrėme pagal miesto literatūros temą, antrąjį pagal asmenybės, o trečiąjį pagal ribų temas. Ketvirtąjį atsigręžėme į lietuvių literatūrą ir šiuolaikinius kūrinius apskritai.
– Šiais metais ir vėl buvote pastebėti užsienio festivaliuose – papasakok apie tai plačiau.
– Anglijoje vykusiame tarptautiniame radijo teatro festivalyje „And let us listen to the moon“ Sauliaus Kovalsko radijo spektaklis „Duona“ užėmė II vietą trumpųjų dramų kategorijoje ir pateko į Rumunijoje vykusio festivalio „Grand Prix Nova“ penketuką.
– Iš kur semiatės tiek entuziazmo savo darbams?
– Būna, kad pasibaigus sezonui nusprendžiu padėti kryžių, tačiau ateina pavasaris ir vėl norisi imtis veiklos.Stengiuosi savo komandą motyvuoti. Pirmais metais kūrėme tik radijo teatrą, antraisiais atsirado performansai, tretieji buvo skirti festivaliams. Mus visus labai įkvepia įvertinimai ir komentarai festivaliuose. Pavyzdžiui,šiemetRumunijoje susipažinau su suomių dėstytoja, kuri, pasirodo, dėsto pernai festivalyje išgirstą mūsų režisieriaus Pauliaus Markevičiaus sukurtą robotų įskaitytą Vydūno pjesę, ir pasakoja savo studentams, apie teatro galimybes.
Šį sezoną dirbau su penkiais režisieriais, aštuonių aktorių trupe ir vienu garso režisieriumi. Šiemet prie mūsų prisijungė trys nauji režisieriai, kurie iš anksto žinojo ką ir kaip norėtų kurti. Greta eksperimentinių laidų atsirado ir tradiciškesnių spektaklių. Apibendrinant – sezonas buvo mažesnis kūrinių kiekiu, tačiau kur kas kokybiškesnis.
– Kaip manai, kas yra jūsų klausytojų auditorija?
– „Start FM“ yra mažiukas radijas, kuris orientuojasi į jaunimą. Todėl ir sakome, kad esame radijo teatras daugiausiai orientuotas į jaunimą –kalbantis tekstais, kurie jiems aktualiausi. Tačiau kviečiame klausyti visus, kas tik nori. Taip pat darome gyvus pasirodymus, ten auditorija ateina labai įvairi.
Per keturis sezonus jau sukūrėme šešiasdešimt radijo spektaklių.
– Retokai statote spektaklius pagal specialiai radijui rašytas pjeses, kodėl?
– Reikia suprasti, kad dirbdami nekomerciniame radijuje susiduriame su svarbiu finansiniu aspektu – pjesių rašymas reikalauja daug laiko ir pinigų. Kai sumanėme daryti šį projektą, žinojome, kad tai bus radijo teatras ir literatūros skaitymai, tad iškart buvo aišku, jog remsimės literatūra. Per keturis sezonus jau sukūrėme šešiasdešimt radijo spektaklių. Mūsų režisieriai renkasi pjeses arba poeziją, o jeigu tai prozos kūrinys, patys pasirašo scenarijų. Žinoma, norėtume statyti autorines pjeses, galbūt ateityje tą ir darysime. Kiek teko domėtis, dramaturgai truputį prisibijo šio žanro.
– Visgi dramaturgai kasmet viliojami radijo pjesių konkursu.
– Taip, tačiau nėra pakankamai radijo teatro kūrybinių dirbtuvių, o tam kad parašytum pjesių, turi įsijungti tam tikrą mąstymą, kitaip valdyti tik per garsą išreiškiamą informaciją, sugalvoti struktūrą. Viename projekte dirbome su originalia pjese – skaitant atrodė viskas gerai, tačiau įrašius, atsirado įvairių logikai prieštaraujančių dalykų.
– Dalyvaujate įvairiuose radijo teatro festivaliuose užsienyje – kokie įspūdžiai, lyginant matytus pavyzdžius su mūsų teatro tradicijomis?
– Lietuvoje vyraujantis žanras remiasi į žodinę kultūrą, į tekstą. Atmosferai skiriama ne tiek ir daug dėmesio, na, gal daugiausia jo būna vaikams skirtame teatre. Užsienyje dažnai kalbama ne apie pjesės turinį, o garso režisieriaus darbą. Deja, lietuviškas radijo teatras vis dar seka senai pramintais takais – pastebiu, kad to norima ir iš jaunų kūrėjų. Kartais sulaukiame pastabų, kad kuriame per mažai elementarių garsų. O mes stengiamės pirmiausia sukurti atmosferą, tą daryti pradėjome dar prieš tai, kol pamatėme, kas dedasi užsienyje. Tiesiog susibūrėme į tokią komandą, kuriai įdomu tyrinėti, kaip veikia garsas ir kaip sukurti tokį garso takelį, kurį būtų galima nagrinėti atskirai nuo teksto. Žinoma, didelėse šalyse su giliomis radijo teatro tradicijomis skiriami šiam žanrui kur kas gausesni resursai. Pavyzdžiui, mes per keletą savaičių sukuriame laidą, o „BBC“ komanda vieną spektaklį kuria mažiausiai pusmetį, galėdami gilintis į medžiagą, kviestis konsultantus, įrašinėti tris mėnesius... Apskritai, Lietuvoje į radijo teatrą nežiūrima pakankamai rimtai.
– Kokias Vakaruose vyraujančios radijo teatro tendencijas pastebėjai?
– Kaip ir vaizdiniame teatre, dabar ant bangos dokumentika. Kuriamos dokumentinės dramos, kai pasitelkiama tikra istorija, iš kurios statomas spektaklis. Arba tikrovė bei fikcija persipina – klausai ir nebesupranti, kur čia dokumentika, o kur radijo teatras.
Kaip ir vaizdiniame teatre, dabar ant bangos dokumentika.
– Kas tau yra kūrybiškas klausymas?
– Tu turi ne girdėti, o išgirsti. Tai priklauso nuo to, kiek esi imlus ir atviras perskaityti kodus. Pavyzdžiui, fone sustaugia vilkas – kalbama apie pilnatį ar vienišumą?
– Šiais metais su komiksu autore Migle Anušauskaite kūrėte garso komiksą, kurio parodą „Truputis diskurso“ pristatėte Kaune. Atrodo, jog žanras reikalauja nemažai iššūkių – kokių taktikų ėmėtės?
– Pirmą kartą terminą „garso komiksas“ pavartojau rašydama paraišką „Kultūros nakties“ renginiui. Žanro pavyzdžių internete neradau, išskyrus vieną audio knygos formatu perskaitytą komiksą. Tad su komanda pradėjome aiškinti, kas tai galėtų būti. Susitikome su Migle Anušauskaite. Kilo klausimas, ar garso komiksas yra tiesiog pagal siužetą sukurtas garsas, o gal bendra atmosfera, skirta komiksui? Galutiniame variante mūsų sukurtas garsas atliepia komikso turinį, o kai kad kuria bendrą atmosferą – gali klausytis kūrinio atskirai nuo komikso ir vis tiek suprasi naratyvą. Kitais metais planuojame pasirodyti Klaipėdos, Šiaulių ir Vilniaus galerijose.
– Kuo radijo teatras galėtų būti patrauklus vaizdų kultūroje paskendusiam žmogui?
– Klausymas, kaip ir knygos skaitymas, veikia vaizduotę. Skaitant iškyla įvairūs vaizdiniai, o klausant vaizdinius sužadina garsas.
– Kokie tavo pačios klausymo įpročiai?
– Kadangi retai ištaikau prabangą klausytis radijo nieko neveikdama, mano klausymo įpročiai vyksta ėjimo metu.
– Ar klausaisi audio knygas?
– Ne, nes knygas skaitau, tad šios kultūros nesuprantu.Apskritai, klausantis kūrinių, labai svarbu galvoti apie trukmę, nes išlaikyti dėmesį ilgiau nei keturiasdešimt minučių yra per sunku, ypač, jei gyveni miesto ritmu.
– Atskleisk kito sezono planus – kokia bus nauja „Bilietų nėra“ laidų tema?
– Mokslinė fantastika. Kadangi ten kalbama apie ateitį ir utopijas, kitais metais noriu išbandyti įvairesnius radijo teatro žanrus. Žaviuosi idėja imtis radijo filmo. Taip pat pamėginti išbandyti dokumentinę dramą. Visi mūsų būsimi ieškojimai siejasi su fantastikos tema, kurioje daug kosmoso bei keistų aparatų. Mes irgi pamėginsime padaryti nerealius dalykus.
