Šį kartą pokalbio dėmesio centre – netikėta premjera. Birželio 19 d. Vilniaus senajame teatre jis debiutuos kaip operos režisierius, pristatydamas G.F.Händelio „Acis ir Galatėja“ – antikiniu mitu paremtą pastoralinę operą apie meilę, netektį ir virsmą. Ankstesniuose savo darbuose nagrinėjęs Baroko epochą ir antikinius mitus, sukauptą žinių bagažą jis atsineša ir į šį pastatymą: „Gyvenime kartais pereini įvairius etapus ir nežinai, kur vėliau jų prireiks. Atrodo, kažkoks tikslas visada yra, net jei pats jo dar nematai.“
Pokalbio metu prisipažinę, kad nesame tradicinės operos gerbėjai, kalbamės apie debiutą šiuolaikinės operos žanre, pabėgimą nuo kasdienybėje tvyrančio nerimo ir tai, kuo žiūrovams galėtų pasirodyti aktuali pastoralė ir barokinis tirštumas.
– Neįprasta ir įdomu matyti tave debiutuojantį operoje. Tačiau šiame žanre režisierius turi mažiau laisvės nei dramos teatre, ar ne?
– Taip, dramos teatre režisierius turi savo viziją, o paskui kartu su komanda repeticijų metu viską nuolat peržiūri, keičia, perdirba. Operoje jau yra emocinis, istorijos ir laiko karkasas, kurį nustato muzika. Reikia galvoti, kuo jį papildyti, kaip atskleisti tai, kas slypi muzikoje, ir kartu padėti solistams išreikšti svarbiausius dalykus.
– Kaip sekasi dirbti su garsiuoju muzikos vadovu, dirigentu Trevoru Pinnocku?
– Ana („Operomanijos“ prodiuserė Ana Ablamonova – J.T.) šią operą su Trevoru jau buvo pastačiusi kiek kitokiu formatu – labiau kaip koncertinį, kantatos pobūdžio atlikimą, be sceninio pastatymo. Tai įvyko visai neseniai, prieš kelerius metus. Jo interpretacija labai artima tam, su kuo dirbame dabar, tad tas įrašas mums buvo svarbiu atspirties tašku.
Su Trevoru kol kas turėjome tik kelis susitikimus, bet jis paliko didžiulį įspūdį. Tai žmogus, kuris tiesiog gyvena baroko muzika – nuo didžiausių jos architektūrinių sprendimų iki smulkiausių puošmenų ir niuansų. Man atrodo, kad viską, ką įmanoma sužinoti apie baroko muziką, galima sužinoti iš jo – jis tikra barokinės muzikos enciklopedija. Klausaisi kiekvieno jo komentaro ir bandai sugauti ne tik atskiras detales. Šie metai jam jubiliejiniai, ir kažkuo jis man primena pačią Händelio muziką: veržlus, nenustygstantis vietoje, kupinas energijos ir netikėtumų. Trevoras vienu metu dirba su choru, vadovauja atlikėjams, groja klavesinu ir diriguoja.
Kartu labai svarbi ir scenografė Ugnė Tamuliūnaitė šiame pastatyme dirbanti kartu su Paulina Turauskaite. Esame kartu kūrę ne vieną spektaklį, tačiau ji turi kur kas didesnę operos patirtį už mane. Dirbant prie šio pastatymo jos pastabos ir įžvalgos buvo labai vertingos. Iš esmės turiu tris žmones, į kuriuos galiu atsiremti – Trevorą, Ugnę ir Aną. Jų patirtis padeda nenuklysti ir primena, į ką šiame darbe iš tiesų svarbiausia sutelkti dėmesį.
– Ovidijaus mite ciklopas Polifemas be atsako myli nimfą Galatėją, o ši pasirenka mirtingąjį piemenėlį Acį. Iš pavydo Polifemas jį nužudo, o Galatėja mylimąjį paverčia šaltiniu. Kaip atrodė pirmasis susitikimas su šia opera? Ar iškart pamatei būsimą spektaklio pasaulį?
– Pirmasis įspūdis, paklausius muzikos, buvo: „Vau, kaip tiršta.“ Ir kartu – ką čia reikės daryti? Joje tiek daug visko: emocinių kalnelių, barokinių puošmenų, įvairių taisyklių ir netikėtumų.
Baroko teatras ir opera labai viliojo savo efektų gausa.
Pradėjęs dirbti kartu su scenografe Ugne Tamuliūnaite, ėmėme galvoti, kokia galėtų būti šio kūrinio vizualinė kalba. Atsispyrėme nuo pastoralės žanro, kuris kadaise buvo skirtas priminti idilišką gyvenimą gamtoje. Ilgainiui pastoralė tapo pagrindiniu mūsų atspirties tašku ir savotišku ramsčiu.
Baroko teatras ir opera labai viliojo savo efektų gausa. Ten yra ir deus ex machina, ir įvairios scenos mašinerijos. Dekoracijos įvažiuoja ir išvažiuoja, greitai keičiasi vaizdai, naudojama pirotechnika, scenoje atsiranda gyvūnai. Daug kas, ką šiandien laikytume moderniais sprendimais, iš tiesų atsirado dar Baroko epochoje, tam tirštumui sunku atsispirti.
Tačiau galvodami apie pastoralę vis grįždavome prie klausimo, ką toks idealizuotas pasaulis reiškia šiandien? Gyvename nuolatinio nerimo laikais, todėl norėjosi sukurti erdvę, kurioje bent trumpam būtų galima atsikvėpti, leisti fantazijai pakeliauti į vietą, kur ramu, gražu ir šviesu. Sukurti priminimą, dėl ko apskritai gyvename, stengiamės ir kuriame.
Ir pats mitas man pasirodė išskirtinis. Jis ateina iš Ovidijaus „Metamorfozių“, o baroko kūrėjams buvo būdinga atsigręžti į antikinius pasakojimus ir juos perinterpretuoti. Daugelyje graikų mitų slypi bausmės ar perspėjimo motyvas, o Acio ir Galatėjos istorija man atrodo kitokia, joje užkoduota viltis. Ji kalba apie tai, kad net po didžiausios netekties išlieka galimybė keistis, atsinaujinti ir kad po nakties ateina aušra. Man atrodo, šiandien tai ypač svarbu prisiminti. Kasdien girdime vis naujų nerimą keliančių žinių, todėl norisi nepamesti minties, kad šalia viso to egzistuoja ir šviesa. Būtent tai radau šiame mite ir atrodė, kad tai yra būtent tai, ko šiandien labiausiai reikia.
– Kadangi tai meilės istorija, ar joje esama erotinių motyvų?
- Tiesioginės erotikos, sakyčiau, nėra – jos nedaug ir pačiame mite. Pas mus veikia daugiau baroko tapybos ir skulptūros interpretacijos, įvairūs vaizdiniai, kurie gimsta scenoje. Kuriame sapnišką, simbolinį pasaulį, savotišką pasakos naratyvą. Jame daug choreografijos, o per ją atsiranda simboliai, kuriuos skolinamės iš baroko ir antikos.
– Pasakojime atrodo įdomus baisiojo Polifemo personažas – jis galingas, baisus, žiaurus, bet kartu trokšta meilės. Kaip tu jį pamatei?
– Šitame mite labai įdomu tai, kad Polifemas smarkiai skiriasi nuo ankstesnių ciklopo vaizdinių. Kiek galime pasikliauti mitų chronologija, atrodo, kad ankstesniuose pasakojimuose – ir „Odisėjoje“, ir kituose mituose – ciklopas vaizduojamas kaip žiauri, laukinė būtybė. Jo visi bijo, jis žudo žmones, juos ryja, neturi jokios empatijos. Tai beveik grynai gyvuliška jėga.
O šiame mite pirmą kartą pamatome ciklopą, kuris turi jausmus, jis įsimyli. Ir man atrodo, kad būtent tai šį personažą daro įdomų. Jis tebėra galingas, pavojingas, bauginantis, bet kartu tampa pažeidžiamas.
Tai nauja ir pačiam personažui – tokios jo charakteristikos ankstesnėje antikinėje mito tradicijoje beveik nematome. Mūsų spektaklyje Polifemas taip pat nėra vien blogio įsikūnijimas, žiaurus tironas ar iš prigimties bloga būtybė. Veikiau žiūrėjome į jį kaip į kažkodėl prie bendruomenės nepritampantį, jos atstumtą žmogų. Čia man net kyla asociacijų su šiandien dažnai minima „cancel“ kultūra. Kartais paskubame nuspręsti, kad žmogus padarė kažką negero, ir nebenorime su juo turėti nieko bendra. Žinoma, būna atvejų, kai tokie vertinimai pasitvirtina, bet pasitaiko ir situacijų, kai griežtos išvados padaromos pernelyg greitai. Šiame mite Polifemas užima panašią vietą – jis nėra priimamas, yra tarsi iš anksto nurašytas. Tai atstumtojo istorija – žmogaus, kuris pirmą kartą patiria meilę ir bando suvokti, ką ji su juo daro. Taip pat per Polifemą šiame mite paliečiama kita svarbi ir aktuali tema – meilė be atsako. Kartais ji gali tapti galingiausia naikinančia jėga.
– O kaip pamatėte Galatėją? Viena vertus, ji tampa meilės objektu, tačiau kartu turi galios po Acio mirties jį paversti šaltiniu.
– Ji yra vandens nimfa – magiška, nereali būtybė. Tokia ją ir palikome. Ji pasirodo ir pranyksta, tarsi nepriklausytų visai tam pačiam pasauliui kaip kiti personažai. Jei ieškotume lietuviško atitikmens, ji turbūt būtų artima laumei. Galatėja šiame pastatyme yra kupina žaismės, vitališkumo, lengvumo. Tuo pačiu joje daug dramatiškos ir net įnoringos energijos. Pabandyti apibūdinti Galatėją, tai tarsi įrėminti amžinybę. Ji yra amžina, kaip saulės spinduliai žaidžiantys vandens bangose. Ir visgi ji – nešanti tyrumą ir gebanti džiaugtis gyvenimu.
– O piemenėlis Acis? Iš mito jis atrodo tyras, švelnus, mylintis personažas, neturintis Polifemui būdingo agresyvumo ir brutalumo.
– Brutalumas šioje istorijoje atsiskleidžia ne tiek pačiame Acyje, kiek jo likime. Čia užkoduota labai graikiška pasaulėžiūra. Graikai tikėjo, kad pasaulyje egzistuoja tam tikra tvarka – visi žmonės, daiktai ir būtybės juda jiems skirtu keliu. O dramatiškos, dažniausiai tragiškos istorijos prasideda tada, kai žmogus pamėgina susikurti savo tvarką, kuri nesutampa su didžiąja pasaulio tvarka.
Pabandyti apibūdinti Galatėją, tai tarsi įrėminti amžinybę.
Acio istorijoje veikia panašus principas. Jis įsimyli nežemišką, dievišką būtybę. Graikų mituose tokie ryšiai retai baigiasi laimingai. Nors juose esama džiaugsmo ir laimės, pats pasirinkimas turi savo kainą. Tarsi už tas trumpas, saldžias akimirkas žmogus būtų pasmerktas dramatiškam likimui.
Man atrodo, visas Acio dramatizmas slypi būtent čia. Žmogus lyg ir nujaučia, kad viskas nesibaigs geruoju, bet vis tiek nori. Kažkoks troškimas užvaldo, ir tu pasiduodi tam jausmui.
– Kiek dramos teatro aktorių dalyvauja spektaklyje ir kuria choreografinę jo liniją?
– Turime dešimt aktorių. Jie nekalba ir neturi teksto, o tai daugeliui jų yra gana neįprasta patirtis. Dalis yra dirbę su „Operomanija“ ankstesniuose projektuose, todėl operos žanras jiems pažįstamas, tačiau nemažai daliai tai visiškai nauja teritorija.
Įdomu stebėti, kaip keičiasi jų darbo principai. Aktoriai dažniausiai yra pratę orientuotis į tekstą, dialogą, partnerio žodžius, o čia pagrindiniu atspirties tašku tampa muzika. Tenka persiorientuoti ir ieškoti visai kitokių būdų būti scenoje. Kitaip pradeda veikti vidinis mechanizmas, kitaip kuriamas santykis su laiku ir erdve.
– Pirmą kartą dirbi su Vilniaus senojo teatro aktoriais?
– Su kai kuriais buvome pažįstami ir anksčiau, tačiau repeticijose susitikome pirmą kartą. Kol kas viskas klostosi labai smagiai. Mane žavi jų atvirumas, kūrybiškumas ir noras žaisti. Kartais tenka atsidurti ir ne visai patogiose situacijose, bet būtent tada ir gimsta įdomiausi dalykai. Esu sužavėtas tuo, kaip jie pasiduoda žaidimui, o šiame spektaklyje tai labai svarbu.
Aktorius rinkomės taip, kad jie būtų fiziškai panašūs į solistus. Spektaklyje svarbi dualumo, skilimo tema, todėl kiekvienas pagrindinis personažas turi tarsi savo atspindį arba alter ego. Scenoje veikia ir solistas, ir į jį panašus aktorius – savotiškas jo antrininkas. Įdomu stebėti, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas, kuris iš jų yra tikrasis personažas, o kuris – jo atspindys. Tikriausiai į mitą galime pasižiūrėti kaip į istoriją, naratyvą. Šiuo atveju, tai veikia kaip kvietimas susitikti su savimi pačiu. Norėjau ir patiems mito personažams suteikti galimybę susitikti, pasikalbėti su savimi, atsiremti į save. Juk jei ir kažką turime šiame pasaulyje – tai save patį. O vėliau, visa kita.
– Pasakoji apie gamtos idilę, tačiau kartu renkiesi gana minimalistinę sceninę kalbą. Kaip šiuo atveju susitinka minimalizmas ir barokas?
– Man atrodo, kad tai ir yra barokas. Jis visada buvo apie priešybes – mirtį ir prabangą, šviesą ir tamsą, žemiškumą ir pakylėtumą. Tas dualumas mus lydėjo ir kuriant spektaklį.
Norėjosi scenoje sukurti labai švarią, estetišką, simbolišką erdvę, kurioje prasmės nuolat atsirastų ir išnyktų. Norėjosi atverti muzikai erdvę ir leisti jai skambėti visu pajėgumu. Todėl pasirinkome gana švarią sceninę kalbą, kurioje pasaulis kuriamas per choreografiją, simbolius ir sapniškus vaizdinius.
Prisimenu, kai pirmą kartą ėjau susitikti su Trevoru. Įsijungiau ausines ir pagalvojau, kad pakeliui paklausysiu muzikos, gal pagausiu kokią mintį. Išėjau į miestą – važiavo gaisrinės, gatvėje stovėjo mašinų kamštis, nardė „Wolto“ kurjeriai, vyko statybos, žodžiu, buvo pilna triukšmo. Ir tada po truputį pakėliau akis į dangų. Debesys tuo metu prasisklaidė, pasirodė keli saulės spinduliai, o ausinėse kaip tik skambėjo uvertiūra. Tą akimirką labai aiškiai pajutau spektaklio pasaulį. Tarsi visas mūsų kasdienis triukšmas liktų apačioje, o kažkur virš debesų egzistuotų kita erdvė – ramesnė, šviesesnė, gyvenanti pagal kitokias taisykles.
– Lyg Edeno sodas?
– Tas motyvas repeticijose vis sugrįždavo. Daug kalbėjome ir improvizavome tema, kaip apskritai atrodo gyvenimas rojuje. Kas yra rojus? Kaip jame gyventų žmonės? Greitai supratome, kad rojus turbūt nėra vien nuolatinis giedojimas ar gulėjimas saulės spinduliuose. Po kurio laiko pasidarytų gana nuobodu. Todėl pradėjome galvoti apie įvairias rojiškas išdaigas, žaidimus, netikėtumus.
– O kaip tada sekėsi į šį pasaulį įpinti tragediją? Juk Acis vis tiek žūsta.
– Man labai svarbi Galatėjos gedulo arija. Ji aprauda netektą Acį, o choras jai primena, kad yra laikas gedėti ir yra laikas judėti toliau. Galatėja turi magiškų galių, todėl nors jos meilė baigiasi kartu su Acio kūnu ir jo gyvenimu, pats meilės jausmas neišnyksta. Atsiranda šaltinis, tampantis jų meilės simboliu.
Čia užkoduota svarbi mintis – kad po dramatiškiausių įvykių vis tiek atsiranda šviesa ir viltis, galinti vesti žmogų pirmyn. Kartais juokaujame apie tokį auksinės žuvelės gyvenimą rojuje: kažkas nutinka, tu užmiršti, aplink saulėta, gražu, žydi gėlės, nuplauki pasižiūrėti, kas vyksta kitur, ir gyvenimas tęsiasi. Žinoma, pirmiausia yra laikas gedėti, išbūti netektį, bet paskui ateina laikas eiti toliau. Man atrodo, būtent apie tai ir kalba šis dramatiškas operos momentas.
– Kiek virsmo motyvas svarbus šioje istorijoje?
– Metamorfozė čia labai svarbi. Acis iš žmogiško kūno virsta vandeniu, o Galatėja pati yra vandens nimfa. Atsiranda persikeitimo, susiliejimo, buvimo viename motyvas. Meilė tarsi randa kitą pavidalą ir kitą būdą išlikti. Pačioje operoje dramatiškai scenai veiksmo palikta nedaug. Žymiai daugiau dėmesio – jausmų virsmams. Metamorfozės čia tarsi kiekviename žingsnyje ir įvairiuose sluoksniuose: aktorių judėjime ir veikime, scenovaizdžio gelmėje, solistų arijose, apskritai, muzikoje, ir pačioje libreto poezijoje.
– Kokie buvo didžiausi šio darbo iššūkiai? Kas, lyginant su darbu dramos teatre, pasirodė įdomiausia ir sudėtingiausia?
– Kaip ir dažniausiai, sudėtingiausi pasirodo techniniai dalykai. Prie jų tenka taikytis ir juos perprasti.
– Ir Vilniaus senajame teatre dirbi pirmą kartą?
– Taip, man svarbu pažinti patį teatrą ir jo istoriją. Juk tai buvo pirmasis operos teatras Vilniuje. Nemažai dalykų nuo pat teatro pastatymo laikų yra išlikę iki šiol, todėl ir pats pastatas atrodo labai įdomus.
– Pakalbėkime apie šviesas ir video projekcijas – kaip sekasi dirbti su šviesų dailininku Eugenijumi Sabaliausku ir vaizdo menininku Visvaldu Morkevičiumi?
– Kol kas dar nesame susitikę salėje su visomis dekoracijomis, šviesomis ir vaizdo projekcijomis vienu metu, todėl ir mums patiems bus įdomu pamatyti, kaip viskas susijungs. Turime tam tikrus raktinius žodžius, ateinančius iš Baroko epochos, tapybos ir jos interpretacijų. Daug vizualinių sprendimų gimsta iš baroko vaizdinių, tačiau juos permąstome per šiandienos žvilgsnį ir šiuolaikines technines galimybes.
Kadangi veiksmas vyksta tarsi savotiškame rojuje, vis grįžtame prie klausimo, kaip atrodo tai, kas šviečia rojuje. Ten yra saulė, šviesa, jos kaita? Tikriausiai ne diskoteka, nors gal ir diskoteka. Bet greičiausiai ne. Su Eugenijumi Sabaliausku labai džiaugiuosi galėdamas dirbti kartu. Jo darbus stebiu jau seniai ir vis pagalvodavau, kad būtų įdomu kada nors susitikti bendrame projekte. Smagu, kad tai nutiko būtent čia ir tokiame žanre. Baroko epochoje daug dėmesio ir labai specifinės erdvės tenka šviesai, šio principo norisi nepaleisti ir šiame kūrinyje.
Apskritai opera suteikia tam daug galimybių. Joje laikas teka kitaip nei dramos teatre. Baroko operoje daug pasikartojimų, temos nuolat vystomos, grįžta, keičiasi instrumentuotė. Perskaitęs libretą gali pagalvoti, kad tai vos keli puslapiai teksto, tačiau muzikoje tie momentai išsiskleidžia visai kitu masteliu. Todėl ir vizualiai stengiamės reaguoti į muziką, atsiremti į ją ir sustiprinti jos emocinius taškus.
Na, o kalbant apie video – mes su Ugne nuo pat pradžių turėjome mintį kai kuriose scenose naudoti projekcijas. Galvojome, kas galėtų jas kurti. Kalbėjome su keliais žmonėmis – vienas negalėjo, kitas buvo užsiėmęs, todėl tas procesas šiek tiek užsitęsė. Tuo metu su Visvaldu pradėjome kurti šio spektaklio plakatą. Viename pokalbyje su Ana, Paulina ir Ugne supratome, kad tai, ką jis daro, yra labai arti to, ko ieškome spektakliui. Tada paklausėme, ar nenorėtų įsitraukti plačiau. Labai įdomu tai, kad jis pats šiuo metu išgyvena kūrybinį virsmą. Ilgą laiką dirbęs su fotografija ir statišku vaizdu, dabar vis daugiau dėmesio skiria judančiam vaizdui, eksperimentuoja, transformuoja fotografiją. Atrodė, kad mūsų susitikimas įvyko labai tinkamu metu. Jam ši idėja patiko, ir taip prasidėjo bendras darbas.
– Tad su kokia nuostata verta ateiti į šį spektaklį? Kokiems žiūrovams jis turėtų suskambėti?
– Tiesiog pasinaudoti proga ateiti. Nors „Acis ir Galatėja“ buvo parašyta ir pirmą kartą pastatyta dar 1718 metais Londone, pasaulyje ji yra gana dažnai atliekama ir mėgstama.
Man atrodo, kad vien barokinės muzikos skambesys šiandien daugeliui gali pasirodyti neįprastas. Tai kamerinė opera, sukurta laikais, kai dar nebuvo didžiųjų operos teatrų, todėl joje jaučiamas kitoks mastelis ir artumas. Mūsų spektaklyje choras, orkestras ir solistai bus visai šalia žiūrovų, todėl muzika skambės labai arti, bus galima pajusti jos energiją ir intensyvumą.
Taip pat skambės istoriniai instrumentai, kuriuos retai tenka išgirsti gyvai. Man atrodo, kad tai labai dinamiška, veržli ir gyva muzika. O scenoje kuriamas pasaulis galėtų tapti tam tikra užuovėja ir priminimu apie dėmesingumą detalėms, grožiui ir gyvenimo džiaugsmui.
Ir „Operomanijos“ kontekste tai tam tikras eksperimentas. Tačiau man atrodo, kad spektaklis gali būti įdomus ir tiems, kurie operą mėgsta ir nuolat lanko, ir tiems, kurie kažkada pabandė, nusivylė ir nusprendė, kad opera – ne jiems. Galbūt tai gera proga suteikti operai dar vieną šansą.