Gilinimasis į žmogaus prigimties esmę, jo troškimus, trūkumus ir socialinius santykius yra viena ilgalaikio operos „Figaro vedybos“ populiarumo priežasčių.
Nors veiksmas vyksta XVIII amžiuje, nagrinėjamos temos išlieka aktualios ir šiandien. Piktnaudžiavimas valdžia, meilės ir santuokos derinio sudėtingumas, troškimas kilti socialinėje hierarchijoje, įtampa tarp skirtingų socialinių klasių yra visuotinės žmogiškosios patirtys, kurios ir šiandien tebėra įprastos ir reiškiasi įvairiomis formomis.
Šio pastatymo išskirtinumas – drąsi režisūrinė koncepcija. Miuziklų ir operečių režisierė Viktorija Streiča imasi operos žanro ir siekia perkelti Mozarto komišką operą į šiuolaikinę Lotynų Amerikos narkotikų kartelio aplinką – vizualiai ryškią ir dramaturgiškai įtaigią erdvę, kurioje valdžios hierarchija, pavaldumas ir slapta grėsmė formuoja kiekvieno personažo gyvenimą.
Emocijos scenoje atgis telenovelės estetika: intensyvus jausmų demonstravimas, stilizuota elgsena ir nuolatinė įtampa tarp to, kas ištariama, ir to, kas iš tiesų jaučiama.
Pasak režisierės, tokia forma leis žiūrovui įžvelgti šiuolaikines galios struktūras, pavaldumo mechanizmus, korupcijos bei emocinio spaudimo subtilybes, suteikdama klasikinei operai naują, aštresnį kontekstą: „Ši istorija – ne apie vestuves ar meilės intrigą, o apie tai, kas turi teisę spręsti, o kas privalo taikstytis, apie visuomenę, kurioje laisvė tampa privilegija, o priklausomybė – norma. Tai spektaklis, priversiantis ne tik juoktis, bet ir susimąstyti“.
Sąsaja su šiandienos aktualijomis
Pristatydama savo požiūrį į operos režisūrinę interpretaciją V.Streiča pabrėžia pagrindinių siužeto linijų sąsajas su šiandiena ir dabartinėmis aktualijomis: Grafas Almaviva (dainuos Raimondas Baranauskas ir Laimonas Pautienius) šiame kontekste – ne komiškas aristokratas, o atpažįstamas šiuolaikinės, nekontroliuojamos galios simbolis.
W.A.Mozarto muzika šiame spektaklyje – emocinis kompasas.
Tai žmogus, kurio statusą lemia ne kilmė, o įvaizdis, ryšiai ir dominavimas – mes jį matome žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, verslo viršūnėse, jis gali būti bet kuris iš tų, kurie turi pakankamai pinigų ir įtakos, kad darytų ką nori, be jokios atsakomybės.
Siuzana (dainuos Marija Arutiunova, Ingrida Kažemėkaitė, Viktorija Zeilikovičiūtė) – ne tarnaitė, o moteris, puikiai išmananti sistemą, kurioje tenka išgyventi: kalba užuominomis, šypsosi iš mandagumo ir veikia greitai, kai tenka apsaugoti save.
Figaras (dainuos Andrius Apšega, Regimantas Gabšys) – šiuolaikinio statistinio žmogaus portretas, kuris tikisi, kad sąmojis, logika ir teisingumas vis dar veikia, tačiau realybėje priklauso nuo tų, kurie diktuoja sąlygas. Jo kova – tylus bandymas išsaugoti orumą ir meilę pasaulyje, kuriame tai nebėra savaime suprantama.
Grafienė Rozina (dainuos Gabrielė Bukinė, Ieva Goleckytė, Ieva Juozapaitytė) – moteris, kuri pradeda praregėti. Jos susivienijimas su Siuzana – tai lūžio taškas, kai moterų pasaulis ima priešintis ne jėga, o pasitelkusios išmintį ir strategiją.
Kitas spalvingų operos personažų partijas spektaklyje atliks Karolina Činikaitė-Stankevičienė, Iveta Kalkauskaitė, Gabrielė Kuzmickaitė, Gitana Pečkytė, Živilė Lamauskienė, Raminta Vaicekauskaitė, Žygimantas Galinis, Joris Rubinovas, Paulius Kaminskas, Ramūnas Urbietis, Jorė Bartaškaitė, Ieva Vaivadaitė, Vygantas Bemovas, Žanas Voronovas, Kęstutis Alčauskis ir Povilas Padleckis.
Muzika – emocinis kompasas
Šis spektaklis – komedija, bet ji kalbės apie rimtus dalykus. Personažai ryškūs, emocijos – kraštutinės, situacijos – įkaitusios, bet viskuo siekiama tikslo: išryškinti neteisybę, ją atpažinti, įvardinti ir išardyti.
Mozarto muzika šiame spektaklyje – emocinis kompasas. Ji ironizuoja, sarkastiškai šypsosi, bet ir leidžia išgirsti skausmą.
„Esu aistringas dirigentas, tikintis transformuojančia muzikos galia, jungiančia tradicijas su naujovėmis, įkvepiančia klausytojus visame pasaulyje ir darančią klasikinę muziką prieinamą, įtraukią ir kupiną džiaugsmo“, – teigė Tiuringijos filharmonijos vyriausiasis dirigentas Markus Huberis, kurio batutos mostą atpažįsta net 150 simfoninių orkestrų kolektyvų visame pasaulyje.
Dar vaikystėje jis dainavo chore diriguojant tokioms muzikos įžymybėms kaip Herbertas von Karajanas, Jamesas Levine, Wolfgangas Sawallischas, Nicolausas Harnoncourtas ir Dennisas Russelas Daviesas.
Muzikos studijas baigęs Miuncheno ir Vienos universitetuose, M.Huberis dirigento karjerą pradėjo 1996 m., kaip repetuojantis dirigentas Detmoldo valstybiniame teatre.
Po metų jis perėmė tokias pat pareigas ir tapo antruoju choro vadovu Chemnico operos teatre, o 1999 m. tapo vyriausiuoju „Collegium Instrumentale Chemnitz“ dirigentu.
2002–2007 m. dirbo Bulgarijos kamerinio orkestro pagrindiniu kviestiniu dirigentu. 2003 m. M.Huberis tapo Leipcigo simfoninio orkestro vyriausiuoju dirigentu, 2008–2019 m. dirbo Pforcheimo teatro generaliniu muzikos direktoriumi.
Nuo 2019 m. M.Huberis yra Tiuringijos Gotos-Aizenacho filharmonijos vyriausiasis dirigentas, o nuo 2020 m. kviečiamas diriguoti ir Kaune, koncertuoja su Kauno miesto simfoniniu orkestru.
Dirigentas savo sukaupta patirtimi puikiai pasitarnaus interpretuojant operą „Figaro vedybos“ ir Kauno scenoje retai skambančią Mozarto muziką.
Sodrus koloritas, lietuvių kalba
Klasikinės stilistikos krypčiai save labiau priskiriantis scenografas Artūras Šimonis atskleidė, kad scenovaizdyje dominuos vienspalvė, smėlio, judančios kopos motyvo erdvė, paviršiai, raštai ir architektūriniai fragmentai subtiliai referuos į Lotynų Amerikos vizualinę kultūrą, kurdami aplinką, kuri ne tik papildys, bet ir ritmiškai formuos veiksmą.
Ji padės atsiskleisti spalvingiems veikėjų charakteriams, kurie atsispindės ryškiaspalviuose kostiumų sprendimuose.
Kostiumus operai kurianti dailininkė Kotryna Daujotaitė atvirauja, kad pagrindinę – Centrinės Amerikos – koncepciją padiktavo režisierė: stilizuotas tautinis kostiumas, įvairūs šio regiono atspalviai ir siluetai, sodrus koloritas.
„Meksika – tai aistra, gyvastis. Su režisiere kalbėjome apie meksikietiškos telenovelės stilistiką – šiek tiek šaržuotą, kai visko yra daugiau nei reikia. Jei gėlė plaukuose – tai ne viena, o šešios. Jei blizgučiai – tai ne pavieniai, o gausūs. Tai sąmoningas pertekliaus efektas, kuris kuria nuotaiką ir spektaklio ritmą“, – kalbėjo kostiumų dailininkė.
K.Daujotaitė prisipažįsta, kad šis darbas buvo jai labai asmeniškas: „Iš prigimties esu pastelinis žmogus, mėgstu pustonius – tarsi kavą su pienu. Todėl pasinerti į ryškias, man pačiai nebūdingas spalvas buvo ir iššūkis, ir džiaugsmas. Su šiuo spektakliu spalvos pražydo mano kūryboje ir gyvenime. Gera keistis ir tuo mėgautis.“
Operos dirigentas – Jonas Janulevičius, šviesos dailininkė – Monika Šerstabojevaitė, vaizdo projekcijų autorius – Titas Jurjonas, scenos judesiu rūpinasi choreografas Dainius Bervingis, chorą ruošia Rasa Vaitkevičiūtė.
Operoje dainuos teatro solistai, choro artistai. Operos statytojai nusprendė kūrinio partitūrą saikingai patrumpinti ir šmaikščią istoriją dainuoti lietuvių kalba, kad žiūrovai pajaustų betarpišką teksto, muzikos ir vaizdo sąsają.
Premjera įvyko 1786 m. Vienoje
Komiška opera (buffa) „Figaro vedybos“ (it. – Le nozze di Figaro) – viena žymiausių W.A.Mozarto operų. Libretą sukūrė garsus dramaturgas Lorenzo da Ponte, remdamasis Pierre Beaumarchais pjesės „Beprotiška diena arba Figaro vedybos“ motyvais, pastaroji tuo metu buvo laikoma itin drąsia: kritikuojama aristokratija ir išaukštinamas paprastas žmogus.
Operos „Figaro vedybos“ premjera įvyko 1786 m. gegužės 1 d. Vienos „Burgtheater“ teatre. Publika buvo sužavėta, plojo garsiai ir ilgai.
Tačiau kompozitoriaus nedraugų pastangomis Vienoje ji buvo parodyta tik devynis kartus. Vėliau Prahoje 1786 m. Pasquale Bondini trupės atlikta operos „Figaro vedybos“ premjera sulaukė stulbinančios sėkmės: Praha buvo apsėsta, operos melodijas dainavo gatvėse, grojo smuklėse.
Vienoje operos pastatymą po trejų metų atnaujino kompozitorius Antonio Salieri, „Figaro vedybas“ laikęs geriausia W.A.Mozarto opera. Tada ir prasidėjo nepertraukiamas genialios operos gyvenimas. Ji statyta visur, kur tik buvo operos teatras, o pagrindines partijas dainavo beveik visi iškiliausi XVIII–XX amžių dainininkai.
Nė viena kompozitoriaus opera iki „Figaro vedybų“ neprilygo jai savo muzikine kalba – čia girdime ištobulintus ansamblius, kuriuose dainuojantys keli personažai ne tik kuria bendrą skambesį, jie reiškia skirtingas emocijas ir plėtoja siužetą pirmyn, ko nebuvo anksčiau.
„Figaro vedybos“ tapo operos žanro revoliucija: pirmą kartą muzikoje prabilo gyvenimiški personažai, atsiskleidė jų dvasinės būsenos ir psichologija.
Interpretuoja operą savaip
Šiuolaikiniai ir modernūs operos „Figaro vedybų“ pastatymai rodo sąmoningas pastangas užpildyti atotrūkį tarp XVIII amžiaus ir šiuolaikinės auditorijos. Režisieriai ir atlikėjai interpretuoja operą įvairiais būdais, siekdami pabrėžti jos aktualumą – veiksmas perkeliamas į dabartinius laikus.
Tokių šiuolaikinių interpretacijų tikslas – priartinti operą šiuolaikinei auditorijai, pabrėžti konkrečias aktualias problemas ir pasiūlyti naują požiūrį į klasikinį kūrinį.
Toks ir dabartinis operos pastatymas Kaune: spektaklio kūrėjų sprendimu ši socialinė interpretacija perkeliama į karštą meksikietišką scenovaizdį su šaržuotu spalvingų narkotikų kartelio veikėjų įvaizdžiu, juo grįstus tarpusavio santykius, saugant visus Beaumarchais komedijos, Da Ponte libreto ir W.A.Mozarto muzikinės partitūros ir dramaturgijos užmojus.
Trečią šimtmetį sėkmingai pasaulio scenose gyvuojanti opera „Figaro vedybos“ liudija, kad tai opera apie mus. Apie žmones, gyvenančius tarp sistemos ir laisvės, tarp prisitaikymo ir vidinio pasipriešinimo. Apie tuos, kurie moka juoktis net tada, kai juokui prieštarauja viskas. Apie pasaulį, kuriame komedija tampa veidrodžiu.
