„Kelionė namo“ pasakoja mums apie problemiškus tėvų ir vaikų, skirtingų kartų santykius. Labai aktuali ir plati ši „turgeneviška“ tema. Juk skaičiuoti kartas ir jų skirtumus bei panašumus nenustojame iki pat šių dienų: visos prarastosios kartos, o taipogi X karta, Y karta, Z karta... Atrodo, būtų nuoseklu tikėtis, kad idėjinė spektaklio ašis bus glaudžiai susijusi su anonsuotu literatūros ir, be abejo, dramaturgijos įnašu. Tačiau literatūrinė dalis apsiriboja labai abstrakčia Richardo Bacho apysakos „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ interpretacija. Pačios apysakos kontūrus įžvelgti labai sunku. Be to, gali kilti papildomų klausimų, kaip konkrečiai ši alegorinė apysaka siejasi su „kartų konflikto“ tematika, kuri daugelyje klasikinių literatūros kūrinių aprašoma daug detaliau ir įtaigiau.
„Kelionė namo“ – tai šiuolaikinio ir gatvės šokio spektaklis, kuriame susilieja šokis, vaidyba, muzika ir literatūra.
Dramaturgija taipogi ne itin džiugina. Joje atsispindi buitinėse situacijose kylantys psichologiniai disonansai. Pastarieji dar atmiežiami nemaža patetikos doze, paverčiančia kalbėjimą ant scenos ne nagrinėjimu ar pasakojimu, o įsijautimo, empatijos pratimais. Tiesa, būtina atsižvelgti į tai, kad šiame spektaklyje dramaturgas susiduria su pakankamai netradiciniu iššūkiu. Jaunosios kartos atstovus ant scenos įkūnijantis „Low Air“ duetas iki pat spektaklio pabaigos neprataria nei vieno žodžio, keletą jų išgirstame tik pačioje kūrinio pabaigoje. Vadinasi, kalba vien vyresnioji karta, o jaunoji atsako šiai vien modernaus urbanistinio šokio judesiais, „kūno kalba“. Ir visgi, kyla pagrįstas klausimas, ar vien dėl to buvo verta pateikti pašnekesius minėta forma, ar verta buvo prifarširuoti juos komiškos buitinės leksikos...
Tuo pačiu būtina paminėti ir režisūrą. Taigi, režisūra puikiai išsitenka „buitinės komedijos“ ir „buitinės dramos“ ribose. Prie jų puikiai tinka „komunalinio buto“ scenovaizdis. Viename interviu šio spektaklio režisierius Vidas Bareikis minėjo, kad kūrybinio proceso pradžioje buvo svarstoma, kas yra tie „namai“, ką reiškia „grįžti namo“, grįžti „pas tėvus“, kokie jausmai aplanko į tėvų namus užsukantį jaunesniosios kartos atstovą. Šie pamąstymai skamba giliai, tačiau scenoje matomas kūrėjų darbo rezultatas kelia dviprasmiškus jausmus. Viena vertus, buitinių situacijų vaizdavimas būdingas ne vien menką meninę vertę turinčiam komercinio teatro repertuarui. Buitines situacijas matome daugelyje puikių pjesių ir jų pastatymų, tačiau tokiu atveju mums atveriamas turtingas šiuolaikinių literatūrinių, audiovizualinių ir kinestetinių kategorijų laukas. Kita vertus, gali kilti noras viską pavaizduoti „paprastai“, kaip „iš tiesų“ yra jaukiuose ir mieluose tėvų namuose. Tačiau šiuo atveju atsiranda pavojus komedijos žanrą paversti paviršutiniška parodija, o dramą – prasto TV serialo lygio „jausmų ugdymu“. Ypatingai ši tendencija išryškėja tuomet, kai juntamas gana akivaizdus originalių sceninių sprendimų badas. Ir, deja, ši nemaloni tendencija realizuojama visu šimtu procentų, kai šalia „buitinės“ vyresniosios kartos vaidybos matome išskirtinai profesionalų ir originalų „Low Air“ dueto šokį.
„Kelionėje namo“ realizuota choreografija ne veltui buvo įvertinta auksiniu scenos kryžiumi. Abejonių nekelia nei šokėjų profesionalumas, nei jų kūrybos originalumas. Kiek tai buvo įmanoma, spektaklyje šokėjai puikiai prisitaikė prie problemiškos režisūrinės situacijos. Šokio judesiai pakankamai „figūratyvūs“, kad būtų galima suprasti realią, pagal konkrečią situaciją modeliuojamą jų reikšmę ir prasmę. Šią dėkingą savybę pavyko išlaikyti neatsisakant sudėtingų techninių šokio elementų – puikiai atliekami tiek sinchronizuoti, tiek ir pavieniai judesiai, išskirtinio dėmesio nusipelno ir kontaktiniai šokėjų poros „duetai“. Visu tuo akivaizdžiai parodoma, kad urbanistinis šokis be jokių abejonių gali būti laikomas ne vien „laisvalaikio užsiėmimu“, bet ir pilnaverte meninės raiškos forma. Iš tiesų, labai įdomūs būdai, kuriais urbanistinio šokio dinamika „užgrobia“ ir valdo atskiras scenos dalis arba jos visumą. Kadangi šokis labai plastiškas, jo ritmas ir tempas dažnai kinta, sunku nuspėti, kurios scenos dalies šokėjui prireiks po kelių ar keliolikos sekundžių. Šokis gali prasidėti labai netikėtai, tęstis nenuspėjamą laiką ir taip pat netikėtai baigtis, kaip ranka sustabdant vinilinę plokštelę. Taip scena nuolat traukiasi ir plečiasi, kartu su žiūrovų akių vyzdžiais.
Tačiau sugrįžkime prie „vinilinės plokštelės“. Juk antrajame scenoje stovinčio „komunalinio buto“ aukšte „gyvena“ didžėjus ir būgnininkas. Gal ir nevertėtų tikėtis, kad kiekvienam spektakliui būtų imtasi kurti originalų autorinį garso takelį, tačiau „Kelionėje namo“ grojantis didžėjus su savimi neturi netgi vinilinių plokštelių. Jo funkcijos apsiriboja garso takelių paleidimu iš skaitmeninių laikmenų (galbūt naudojant emuliaciją) ir garso lygio reguliavimu. Tai galėtų padaryti faktiškai bet kas, kaip ir negrabiai naudoti garso takelį modifikuojančius efektus. Taigi, tuos, kurie yra susidūrę su profesionaliu „įrašų sukinėjimu“ už pulto, „Low Air“ pasirinktas didžėjus tikriausiai nuvils. Tiesa, neaiški ir būgnininko funkcija. Galbūt kartu su didžėjumi jis atrodo efektingai, tačiau kartais „permuša“ ir taip jau ne itin kokybiškai skambantį garso takelį.
Nepaisant visko, pats svarbiausias spektaklio akcentas – tai išskirtinis „Low Air“ dueto šokis. Be jokios abejonės, šie atlikėjai sugeba intriguoti žiūrovą tiesiog per prievartą. Ir jiems neprireikia nei charakteringos vaidybos, nei žodinės kalbos, nei išskirtinės muzikos, nei gilių literatūrinių siužetų. Trumpai tariant, „Kelionė namo“ yra „Low Air“ ir... visi kiti.
