Stebint jauno, įžvalgaus ir talentingo kūrėjo veiklą nekyla abejonių, kad toks skirstymas būtų beprasmiškas – Gabrieliaus gyvenime puikiai dera ir vaidmenys teatre, ir muzikiniai eksperimentai. Su bendraminčių grupe „WhaleSounds“ beveik trejus metus atmosferišką instrumentinę muziką atliekantis G. Zapalskis pagaliau pajuto, jog atėjo laikas scenoje likti vienam ir nuoširdžiai pasidalinti ilgą laiką brandinta kūryba, kuriai nesvarbios nei amžiaus, nei profesijos ribos.
Solo pasirodymą būčiau surengęs daug anksčiau, tačiau tokiems dalykams reikia sukaupti drąsos. Studijų metais tai visai neatrodė baisu – visi mėgdavome pasirodyti, jautėmės tikrais menininkais. Pabaigęs akademiją ir atsidūręs suaugusiųjų pasaulyje tarp daugybės kitų kuriančių žmonių supratau, kad nuo to mano kūryba tapo dar jautresnė, o ją pristatyti viešai pasidarė dar sunkiau, - kalbėjo menininkas.
„Solo pasirodymą būčiau surengęs daug anksčiau, tačiau tokiems dalykams reikia sukaupti drąsos. Studijų metais tai visai neatrodė baisu – visi mėgdavome pasirodyti, jautėmės tikrais menininkais. Pabaigęs akademiją ir atsidūręs suaugusiųjų pasaulyje tarp daugybės kitų kuriančių žmonių supratau, kad nuo to mano kūryba tapo dar jautresnė, o ją pristatyti viešai pasidarė dar sunkiau. Galiausiai 2015 metais susibūrė „WhaleSounds“ – nors jau tuomet ruošiausi groti vienas, netrukus prisijungė vienas, kitas kolega, ir netrukus susirinkome visi penki. Šitaip keliaujame iki šiandien. Tai, ką gruodžio 16 dieną pristatysiu klausytojams – tarsi šios kūrybinės krypties atšaka, subrandintas reikalas, ir esu dėkingas „Atviram ratui“ už atrastą ryšį ir pasidalintą erdvę“, - savo solo koncerto istoriją pasakoja Gabrielius.
Tiesa, koncertas teatro studijoje nebus pirmasis jo pasirodymas tokia forma – visai neseniai menininko solinę programą turėjo progą išgirsti „Vagos“ knygynų tinklo lankytojai, o vos prieš kelias dienas – ir į Martyno Mažvydo biblioteką užsukę žmonės.
„Bibliotekoje groti buvo įspūdinga – pakėlęs akis mačiau, kaip prie turėklų viršutiniuose aukštuose pasiklausyti būriuojasi skaitytojai. Štai ir dabar sutikau žmogų, kuris man pasakė: „Kai tu grojai bibliotekoje, aš kaip tik skaičiau romaną ir man ta muzika taip tiko...“. Manau, kad šie vieši pasirodymai - puiki įžanga, nes koncertui „Atviro rato“ studijoje tikrai noriu pasiruošti iš esmės“, - sako G. Zapalskis.
Su žiūrovais būti kiek įmanoma asmeniškesnis ir artimesnis jaunas kūrėjas trokšta ne tik pasirodymo metu, bet dar gerokai iki jo – kviesdamas į renginį, jį aprašydamas. Gabrielius prisimena, jog su grupe „WhaleSounds“ netgi kūrė ranka rašytus pakvietimus – ši idėja iki šiol išliko brangi, nes svarbiausiu savo kūrybos bruožu jis laiko nuoširdumą.
„Kviečiu žmones ateiti ir pasiklausyti todėl, kad noriu ta muzika pasidalinti. Nesiekiu nieko įrodyti ar sukurti šou – tiesiog turiu didelę viltį, kad žmonės klausydamiesi įsikvėps svajonėms, pasijus nostalgiškai. Nors muzikos, kurią atlieku, negalima pavadinti fonine, ji tinkama ne šokiams, o ramesniam pasibuvimui. Tokioje muzikoje klausytojas tampa sąmoningas, susimąsto, panyra į mintis, o vėliau vėl sugrįžta prie garsų. Tam tikra prasme tai galėčiau pavadinti kinematografiška, teatrine muzika, kuri piešia vaizdus ir atveria fantaziją, o svarbiausia – leidžia svajoti, ką kartais būna taip sunku padaryti gyvenime“, - apie savo kūrybos tikslą mąsto menininkas, muziką laikantis priemone sugrįžti į tikrąjį save ir pailsėti nuo gausybės savo paties veidų, neišvengiamai dėvimų kasdienybėje.
Kūrybos G. Zapalskis neįsivaizduoja be žmonių ir laiko juos pačiais svarbiausiais savo įkvėpėjais – dėl to neatsitiktinai koncerto pavadinime prisiglaudęs žodis „žmonės“. Didžiausią dėkingumą aktorius ir muzikantas jaučia mokytojams – meilę fortepijonui įskiepijusiai Silvijai Petukauskienei ir į teatro pasaulį atvedusiam Aidui Giniočiui.
„Visuomet atsiminsiu, kaip mokytoja S. Petukauskienė sugebėdavo pažadinti vaiko fantaziją, sukelti jausmus ir įspūdžius. Tai – fantastiškas pedagogo bruožas, dažnai lemiamas mažojo mokinio kelyje į muziką. Tuo tarpu A. Giniotis sudėjo man aktorystės pagrindus ir išmokė reikštis per skirtingas formas, pažinti muziką dramaturgijoje ir dramaturgiją muzikoje“, - prisimena Gabrielius. Žmonėse įkvėpimo jis ieško nuolat, ir ne tik savo autoritetuose – anot kūrėjo, jam patinka stebėti žmonių elgesį bei reakcijas skirtingose situacijose, analizuoti jų portretus, o tame atrasti ne tik gyvenimo žavesį, bet ir medžiagą savo kūriniams.
Artisto gyslelę G. Zapalskis prisimena turėjęs nuo vaikystės – kūrybinga mama, pati kadaise svajojusi apie aktorystės studijas, dažnai režisuodavo vaikų spektaklius, o jų dalimi pabūti tekdavo ir jos atžalai.
Artisto gyslelę G. Zapalskis prisimena turėjęs nuo vaikystės – kūrybinga mama, pati kadaise svajojusi apie aktorystės studijas, dažnai režisuodavo vaikų spektaklius, o jų dalimi pabūti tekdavo ir jos atžalai.
„Atsimenu, kaip būdamas penkerių metų aprengtas ilgu raudonu megztiniu vaidinau rožių krūmą. Jaučiausi labai kietas. Vaikštinėdavau išdidus, trankydavau durimis... Mamai net tekdavo mane raminti, o aš vis troškau dėmesio“, - juokiasi Gabrielius.
Dabar, kai visas dėmesys bus skirtas tik jam, atlikėjas džiaugiasi tenkančia malonia atsakomybe prieš klausytojus, tačiau stengiasi neišskelti neįsivaizduojamų lūkesčių ir neįpareigoti susirinksiančiųjų: „Visada pabrėžiu, kad žiūrovai nėra pririšti prie pasirodymo, jie bet kada gali išeiti, sugrįžti, nesulaukti pabaigos. Nenoriu primygtinai spausti žiūrovą iš pasirodymo išsinešti kažką prasmingo. Žinoma, toks yra kiekvieno kūrėjo troškimas, tačiau jei nepavyko paliesti žiūrovo širdies – ne pasaulio pabaiga. Džiaugiuosi kiekviena šypsena ir kiekviena reakcija – ypatingai, kai kalbame apie solo pasirodymą“.
Siekdamas sukurti jaukią atmosferą kūrėjas nedidelėje Atviro rato studijos erdvėje koncerto dieną ketina sutalpinti kuo daugiau skirtingų kėdžių, kad kiekvienas iš susirinkusiųjų galėtų bent tam vakarui atrasti savo asmeninę, širdžiai mielą vietą prisėsti. O tam, kad klausytojai galėtų pasijausti visai kaip namie, G. Zapalskis siūlo atsinešti... savo kėdę.
„Pažadame su savo kėdėmis atėjusiems bilietą parduoti už pusę kainos“, - pusiau juokais, pusiau rimtai sako lyriško solo bluro vakaro kaltininkas ir žada, kad tai – ne paskutinis jo pasirodymas naujai atvertoje teatro laboratorijos erdvėje, tad atsineštą kėdę gali tekti pasilikti iki kitų susitikimų. Po Naujųjų metų Ašmenos g. studija po savo skliautais koncertui priglaus Gabrielių su bendraminčiais iš „WhaleSounds“, o vėliau – ir šio kolektyvo spektaklį-teatrinius nardymus „DU TU“.
