Sekite 15min Google
Iki šiol yra bandoma daugybė skirtingų kelių: įtraukti tvarumo principus į repeticijų organizavimo procesus, pakartotinai naudoti scenografijos ar kostiumų detales, net paversti patį spektaklį sau elektros energiją gaminančiu veiksmu. 2017 metais Vilnius City Opera pristatė „Gurmanų seriją“ tęsusią Camille Saint-Saëns‘o operą „Samsonas ir Dalila“, kurios vizualiosios dalies pagrindu tapo prieš dešimtmetį pristatyto spektaklio „Užburtoji fleita“ scenografija ir kostiumai.
Kaip ir kodėl trupė ėmėsi tokio sprendimo tuo metu, kai tvarumo principai dar nebuvo plačiai taikomi, o teatruose – praktiškai negirdėti?
Pasak režisierės Dalios Ibelhauptaitės, „Gurmanų serija“ niekuomet nebuvo pelningiausias projektas, – pritraukti žiūrovą patirti dvidešimtojo amžiaus operos yra žymiai sunkiau ir pagrindiniu tikslu čia visgi tampa ne pardavimas, o galimybė susipažinti su pasaulyje aukštai vertinamais, bet Lietuvoje praktiškai neatliekamais kūriniais. Tokiu būdu menininkai siekia ne tik kelti savąją kokybės kartelę, bet ir sukurti sąlygas vystytis žiūrovo skoniui.
Kita nepriklausomos operos trupės išgyvenimo pusių, neturint savo patalpų, – dekoracijų ir kostiumų sandėliavimo klausimas. Kur laikyti didžiulę scenografiją, neturint nė vienos didesnės nuosavos erdvės? Arba kelis šimtus kiekvieno spektaklio kostiumų?
Ilgainiui, kaupiantis repertuarui, daugėjant spektaklių skaičiui, šis klausimas tampa vis opesniu, bandant išlaikyti retai rodomų ar sceninį gyvenimą jau baigusių kūrinių scenografiją, ar keliant klausimą, ar dar galima išnaudoti tiek daug išteklių, darbo, kūrybos ir išlaidų pareikalavusius darbus?
„Užburtoji fleita“ VCO repertuare įsirašė kaip vienas vizualiai įspūdingiausių darbų, ypač kalbant apie Juozo Statkevičiaus kurtus kostiumus, rankomis pasiūtus iš tūkstančių sagų, kartu su atlikėjų veidais, nubarstytais aukso dulkėmis, o kur dar šimtai lagaminuose į Vilnių atvežtų perukų!
Tuo tarpu Dicko Brido scenografija, kūrusi monumentalų Egipto piramidžių įvaizdį, galėjo stebinti savo funkcionalumu, įvairių kombinacijų galimybėmis, kintančiomis lyg Rubiko kubo variacijos. Tačiau praėjus dešimtmečiui, pats kūrinys jau buvo atlikęs savo misiją, o štai „Samsonas ir Dalila“ laukė savojo vizualinio sprendimo.
Įdomu tai, jog būtent dėl savo didžiulio masto, ši C.Saint-Saënso opera nuo pradžių sunkiai atrado kelią į sceną. „Grand opera“ priskiriamas kūrinys reikalavo ne tik didžiulio muzikantų būrio, jų pasiruošimo, bet ir daugybės scenografijos, kostiumų detalių, baleto intarpo, kas iki šių dienų išlieka sudėtinga brangiame operos pasaulyje. Yra išlikę įrodymų, jog pirmoji 1895 m. vykusi „Samsono ir Dalilos“ Metropoliteno premjera iš tiesų buvo pristatyta su jau anksčiau sukurtų ir rodytų spektaklių scenografija, kai tuo tarpu britiškoji premjera apsiribojo tik koncertiniu atlikimu.
Čia ir atsiskleidė VCO trupės kūrybiškumas ieškant išeičių iš kebliausių situacijų. Atsispyrę nuo pačios operos amžinos, tad konkrečiame laike neįstrigusios istorijos, jie pasirinko pritaikyti ir iš pagrindų dekonstruoti „Užburtosios fleitos“ scenografiją bei legendinius jos kostiumus. Praėjus dešimtmečiui ir net 29 sėkmingiems operos parodymams, sceniniai rūbai buvo pilnai permąstyti.
„Tokio detalumo, meistriškumo ir išskirtinumo kostiumai, kuriuos kuria Juozas, yra itin sudėtingi ir brangūs vienetiniai darbai, todėl yra labai svarbu, jog jų gyvenimas būtų ilgalaikis, o kai kuriais atvejais net pereitų kelias „reinkarnacijas“, – tuomet pasakojo D.Ibelhauptaitė. Tuo tarpu scenografija visiškai pakeitė spalvą, – buvo perdažyta juodai, o jos formų kuriamos architektūrinės kompozicijos skleidėsi atbuline tvarka, nei „Užburtojoje fleitoje“.
VCO scenos meno kūrinius ne naudojo antrą kartą, o juos visiškai permąstė, sukurdami naują jų interpretaciją, padėjusią perteikti būtent „Samsono ir Dalilos“ temas.
Viena gurmaniškiausių operų leido bendradarbiauti ne tik su praėjusiais kūriniais, bet ir kviestis savo kūriniais kalbėtis ir interpretuoti šį pasakojimą įvairius meno žmones bei intelektualus. Spektaklio plakatu tapo Andriaus Zakarausko paveikslo vaizdinys, kuriame matyti besibučiuojanti pora ir tolumoje ranką keliantis vyriškas siluetas. Naikinę operos „elitiškumą“, VCO plačiajai publikai prieinamą ėmė daryti ir menininkų, kritikų, galerijų savininkų ir kuratorių vertinamą tapybą.
Paveikslas, tapęs spektaklio veidu – pagaliau, po ilgų tapytojo paieškų, įgyvendinta D.Ibelhauptaitės svajonė. Kartu tai buvo ryškus žingsnis ir lietuviškoje spektaklių afišų dizaino istorijoje, kurios archyvuose buvo galima rasti plakatų, galėjusių virsti savarankiškais paveikslais, ar atvirkščiai, tačiau tuo metu tai atrodė kaip seniai pamiršti laikai.
„Man įdomu, kai paveikslas ar vaizdas turi daugybę nuorodų, daugybę klaustukų: kodėl taip yra, kodėl kitaip, kas tai per laikas? Ar tai yra praeitis, ar ateitis, ar taip yra visada... Kaip Paskutinė Vakarienė. Kada ji vyko? Ar prieš porą tūkstančių metų? O gal ji vyksta nuolatos? Galbūt ta situacija ir šiandien vyksta.“
Tos visos nuorodos ir klaustukai atsirandantys šiame paveiksle man be galo svarbūs,“, – apie savo kūrinį pasakojo A.Zakarauskas, prisipažinęs pirmą kartą kūręs teatrui ir niekuomet neįsivaizdavęs, jog čia atsidurs ne tapyti scenografijos, o kurti vaizdinį, gimstantį prieš patį spektaklį.
Visi žinome Samsono ir Dalilos istoriją, kaip meilės ir išdavystės pasakojimą ir dažnai pamirštame visas jos aplinkybes: „Visų pirma, man ši istorija yra politinė: kovos tarp tautų iki nuožmiausio galo, iki susinaikinimo, istorija, paremta skirtingu tikėjimu, tradicijomis ir požiūriu į pasaulį. Čia kovojama dėl skirtybių ir čia nėra jokios moralės, padorumo, – nėra jokių garbingos kovos normų ir yra vienintelis tikslas – laimėti ir sunaikinti kitą negarbingoje, pasalūniškoje ir net, sakyčiau, teroristinėje kovoje,“, – yra pasakojusi D.Ibelhauptaitė, teigdama, jog „Samsono ir Dalilos“ istorija iš tiesų yra visiškai šiuolaikinė, pasakojanti tūkstantmečius besitęsiančių kovų tarp dviejų tautų patirtį.
Tokiame operos siužeto, temų ir jų svarbos permąstytame kūrybiniame procese, lyg antrą kartą įvertinta scenografija ir kostiumai tik dar ryškiau atliepė interpretacijos galimybes, o joms antrino ir gilūs tokių autorių kaip Kristinos Sabaliauskaitės, Donato Puslio ir teologo dr. mons.
Visvaldo Kulboko tekstai, nugulę programėlėje. Pasitelkę tvarumo idėjas vizualiniams sprendimams, VCO kūrėjai didelį dėmesį galėjo skirti pačiam spektaklio ir jo pristatymo turiniui, dovanodami visiškai kitokią galimybę ir patirtį žiūrovui, tikriausiai pirmą kartą pažinusiam tikrą prancūzų operos deimantą.
