Menininko išskirtinumas buvo patvirtintas „Lietuvos sezono Prancūzijoje“ metu, kai Varnelio optinė tapyba buvo eksponuojama Pompidou centre Paryžiuje. Seniausias Lietuvos viešasis muziejus – Lietuvos nacionalinis muziejus, šiemet minintis 170 metų sukaktį, kviečia pažinti šį menininką ten, kur jis gyveno, tapė ir puoselėjo įspūdingą kūrinių kolekciją – Vilniaus senamiesčio širdyje įsikūrusiame Kazio Varnelio namuose-muziejuje.
DAUGIAU SKAITYKITE: Kazys Varnelis. Dailininkas, tapęs begalybę.
Žemaitijos dievdirbio ir audėjos sūnus
Kazys Varnelis gimė 1917 m. Alsėdžiuose, Žemaitijoje, žymaus dievdirbio Kazimiero Varnelio ir audėjos Teofilės Domarkaitės-Varnelienės šeimoje. Anksti netekęs brolių ir seserų, būsimasis dailininkas augo apsuptas liaudies meno – tėvų rankomis išpuoštuose namuose.
Jaunasis Kazys pašaukimą atrado anksti – sūnus padėdavo tėvui dekoruoti apylinkių bažnyčias, o Alsėdžiuose susidūręs su etnografijos ekspedicijoje dirbančiais dailės studentais Varnelis apsisprendė siekti profesionalaus menininko karjeros. Tačiau atkaklus jaunuolis susidūrė su finansiniais iššūkiais – turėjo pats užsidirbti lėšų studijoms. Papildomų pajamų pavyko prisidurti pardavus liaudies skulptūrėles, etnografinių objektų nuotraukas M. K. Čiurlionio dailės muziejui Kaune. Tai tapo pirmuoju žingsniu į kolekcionavimo ir muziejininkystės pasaulį.
Užsispyrimas pasiteisino – 1936 m. Varnelis pradėjo studijas Kauno meno mokykloje. Žymaus modernisto Stasio Ušinsko studentas greitai įrodė savo talentą – laimėjo premiją už šiandien dingusiu laikomą paveikslą „Kauno uostas“, sulaukdavo privačių užsakymų.
Karas nubloškė į Čikagą
Baigęs studijas Varnelis vadovavo Bažnytinio meno muziejui Kaune, bet Antrojo pasaulinio karo audros pakeitė jauno dailininko kelią – jis išvyko studijuoti į Vienos dailės akademiją, o karui pasibaigus gyveno karo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje. 1949 m. apsigyvenęs Čikagoje ilgą laiką dirbo bažnytinio meno srityje – kūrė bažnyčių interjerų projektus. Vis dėlto Varnelio kūrybinės ambicijos buvo didesnės ir 7 deš. pradžioje jis visas jėgas skyrė laisvai, užsakovų interesų nevaržomai kūrybai.
Amerikoje Varnelis tapo tikru geometrinės abstrakcijos meistru. Jo opartiniai paveikslai pasižymi ritmiškumu, griežtomis formomis ir aiškia erdvės iliuzija. Manoma, kad menininką reikšmingai paveikė lietuvių liaudies tekstilės raštai. Pats K. Varnelis yra sakęs: „Jaučiuosi artimas tiems anoniminiams dailininkams, kurie šimtmečių būvyje kartojo tuos pačius ornamentus tūkstančius kartų. Tiesą sakant, jaučiuosi esąs vienas iš tų anoniminių dailininkų nenutrūkstamoje meno evoliucijoje“.
Dailininko kūryba atkreipė vietos kritikų ir galerijų dėmesį – net du Varnelio paveikslai įvertinti prestižine Čikagos dailės instituto Annos M. Vielehr premija, kūrinių įsigijo Niujorko, Čikagos, Ajovos muziejai. Kritikai pabrėžė, kad išskirtinė Varnelio technika yra kruopštaus rankų darbo rezultatas, kurio tikslas – atskleisti ritmą kaip žmogaus egzistencijos pagrindą.
Kultūros lobiai rado namus Vilniuje
Varnelis – ne tik žymiausias Lietuvos oparto meistras, bet ir aistringas kolekcininkas, bibliofilas. Jo kolekcija yra vienas reikšmingiausių privačių rinkinių Lietuvoje. Jį sudaro JAV ir Europos dailė – tapyba, skulptūra, grafika, baldai, keramika, Tolimųjų Rytų menas, kartografijos kolekcija ir biblioteka. Jo bibliotekoje šiandien saugoma daugiau nei 9 tūkstančių knygų – nuo spaudos istorijos pradžią menančių XV a. leidinių, svarbių lituanistinių veikalų iki šiuolaikinių knygos meno pavyzdžių.
Ilgą kūrybinį kelią dailininkas įprasmino savo muziejinėje vizijoje – Kazio Varnelio namuose-muziejuje Vilniuje. 1998 m. kartu su žmona Gabriele jis sugrįžo į Lietuvą, tėvynei padovanodamas ne tik savo paveikslus, bet ir sukauptą kultūros lobyną. Prie Rotušės aikštės įkurtas muziejus tapo paskutiniąja jo kūrybine instaliacija – Varnelio kūrybos, kolekcijos ir gyvenimo labirintu.
Kazys Varnelis mirė 2010 m. Vilniuje. Jo gyvenimas – tai kelionė iš mažo Žemaitijos miestelio į modernizmo aukštumas, o kūryba – begalybės paieška per ritmą, formą ir spalvą.
