Dailininkas, tapęs begalybę

„Kazys Varnelis ir iš išvaizdos atrodo kaip pasišventęs menininkas, koks iš tikrųjų jis ir yra. Lieknas, šviesiabarzdis, uolus, jis gali būti mūsų dienų Van Goghu“ – šitokiais žodžiais 1977 metais Amerikos spaudoje žinomas dailininkas bei filosofas Haroldas Haydonas apibūdino iš nedidelio Žemaitijos miestelio kilusį išeivijos dailininką K.Varnelį.

Šiandieninėje Lietuvoje jo vardas tapatinamas su optiniu menu, o jo kūryba išsiskyrė ne tik išeivijos lietuvių bendruomenėje, bet buvo atpažįstama bei vertinama ir Amerikos vėlyvojo modernizmo kūrėjų. „Mane visad domino architektūros, skulptūros ir tapybos sintezė, egzistavusi pasauly šimtus metų. Tos sintezės aš ir siekiau, remdamasis konstruktyvinėm idėjom, dažnai – ir trijų matavimų optiniu efektu“, – šitaip mažakalbis menininkas bei Čikagos miesto koledžo profesorius įvardijo savo kūrybos trajektorijas, išvedusias jį į Amerikos meno erdvę.

 

Gimė: 1917 m. vasario 25 d. Alsėdžiuose, Plungės r.

Veikla: dailininkas, bibliofilas, kolekcininkas

Įvertinimai: Čikagos dailės instituto Viehlerio premija (1969 ir 1974), Gedimino ordino Riterio kryžius (1998), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius (2007)

Mirė: 2010 m. spalio 29 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje

 

Aktyviausiu kūrybos laikotarpiu ir pats menininkas save daugiau pozicionavo kaip Amerikos kultūros kūrėją, kurio darbus buvo įsigiję ne vienas garsus muziejus bei meno kolekcininkas. Vis dėlto daugelį metų K.Varnelis lygiagrečiai rinko lituanistines vertybes, kaupė unikalią biblioteką bei meno kolekciją, kurią nepriklausomybės pradžioje, kaip dovaną, skyrė Lietuvai, o galiausiai ir pats čia sugrįžo, kaip į pradinį savo kūrybos lopšį.

15min tęsia multimedijų ciklą „Susipažinkime“, kuriame pristato ryškiausias išeivijos kultūros asmenybes. Publikacijų ciklą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

K.Varnelis prie savo darbo 70-ojoje kasmetinėje Čikagos ir apylinkių dailininkų parodoje, 1967 m.
Ritminė dinamika, 1966 m.
Ritmo refleksijos, 1968. Vielehrio premija, Čikagos meno institutas, 1969 m.

Pašauktas kūrybai

Kazys Varnelis gimė 1917 metų vasario 25 d. Alsėdžiuose. Šeimoje augo penki vaikai, tačiau keturis jų pasiglemžė 1918–1919 metais Lietuvoje siautusi gripo epidemija. Išgyveno tik pats mažiausias tuomet pusantrų metų Kaziukas.

Kaip ir dauguma to laikotarpio lietuvių menininkų, jis augo tradicinėje valstietiškoje aplinkoje. Tačiau, skirtingai nuo kitų, jo tėvai buvo ne ūkininkai. Tėvas – garsus žemaičių dievdirbys ir tapytojas Kazimieras Varnelis (1871–1945), kurio medinės skulptūros bei atnaujinti paveikslai puošė ne vieną Žemaitijos bažnyčią, taip pat Žemaičių Kalvarijos koplyčias. Mama – audėja ir siuvėja Teofilė Domarkaitė (1877–1969). Tad namai, kuriuose augo būsimasis dailininkas, buvo sklidini liaudies kultūros ženklų, meno bei knygų. Neatsitiktinai dailės kritikai moderniose K.Varnelio drobėse bei jo mirguliuojančiose geometrinėse kompozicijose įžvelgia tradicinių audinių raštų bei modernaus mąstymo jungtį.

Vis dėlto dailininko K.Varnelio kūryboje neverta ieškoti tiesioginių tradicinio liaudies meno apraiškų. Tai visiškai kita kūrybinė teritorija. Abstrakčiosios dailės kūriniuose, tapusiais išskirtiniu ir gerai atpažįstamu menininko bruožu, archajinis mąstymas yra sutelktas į geometrinį ženklą, kuris atsiskleidžia per ornamentinę formą ir ritmą. Visa kita – tai modernios pasaulėjautos ir kultūros, kurios dalimi savo gyvenime bei kūryboje ilgainiui ir taps K.Varnelis, raiška.

Peizažas, 1953 m.

Augdamas meniškoje šeimos aplinkoje, jaunuolis gan anksti ir pats susidomėjo menu ir apsisprendė tapti dailininku profesionalu. Tiesa, iki to būta dar vieno reikšmingo įvykio, K.Varneliui suteikusio naują aistrą, kuri jį lydėjo visą likusį gyvenimą. Besimokydamas gimnazijoje jis sužinojo apie Kauno M.K.Čiurlionio galerijoje superkamas liaudies meno skulptūrėles. Pasiėmęs keletą „dievukų“, jaunuolis sėdo į traukinį ir išvažiavo į Kauną. Čia susiradęs galeriją, susipažino su jos direktoriumi Pauliumi Galaune, kuris, gimnazisto nuostabai, nupirko visas skulptūrėles. Taip netikėtai K.Varnelis tapo liaudies meno rinkėju, ne kartą dviračiu apvažinėjęs apylinkių kaimus. Ši patirtis jam leido ne tik suvokti senosios kultūros vertę ir reikšmę, bet ir prisiliesti prie meno kolekcionavimo bei muziejininkystės – veiklos, tapsiančios viena jo asmenybės raiškos būdų.

Studijų metai Kauno meno mokykloje. K.Varnelis – centre, apie 1939 m.

1936 m. K.Varnelis pradėjo mokytis Kauno meno mokykloje. Į studijas jis pasinėrė stačia galva – buvo smalsus ir darbštus studentas. Trečiųjų metų pabaigoje peržiūrai pateikė tokią darbų ekspoziciją, kad mokytojų taryba nusprendė jį priimti tiesiai į Specialųjį skyrių. Čia tapybos iš pradžių jis mokėsi pas vyresnės kartos dailininką Justiną Vienožinskį, tačiau pastarojo kūryba neimponavo K.Varneliui. Tad netrukus drauge su bendramoksliu ir ateityje garsiu išeivijos kūrėju Vytautu Kasiuliu perėjo pas Stasį Ušinską – neseniai po studijų Paryžiuje grįžusį dailininką, kūrusį monumentalias figūrines kompozicijas bei įspūdingas teatro dekoracijas art deco stiliumi. Jo modernistinis požiūris bei dėstymas atitiko jaunuolių poreikius, o kūrybinė įtaka akivaizdi ankstyvuosiuose abiejų jaunųjų menininkų darbuose, pasižyminčiuose išgryninta forma ir aiškia geometriška stilizacija. Toks buvo ir K.Varnelio paveikslas „Kauno uostas“, 1939 m. studentų darbų parodoje įvertintas pirmąja premija. Savo tematika bei menine raiška šis, taip pat ir kiti ankstyvieji dailininko darbai, liudijo į modernėjančio Lietuvos meno pasaulį žengiant išskirtinį kūrėją.

Filomena Ušinskaitė ir Kazys Varnelis Kauno meno mokykloje, apie 1939 m.
Kauno meno mokyklos mokiniai. K.Varnelis – pirmoje eilėje antras iš kairės, apie 1939 m.

Dramatiško laikmečio verpetuose

Po studijų, jau sovietinės okupacijos metais, K.Varnelis trumpai išbandė įvairias veiklas: mokytojavo Kauno „Saulės“ gimnazijoje, dirbo Kauno taikomosios dailės institute, sukūrė teatro dekoracijas Kauno didžiajame teatre pastatytai Kazio Inčiūros dramai „Gimtojoj žemėj“.

Prasidėjus vokietmečiui, 1941 m. paskirtas vadovauti atkurtam Bažnytinio meno muziejuj Kaune. Per dvejus metus jo pastangomis buvo atgautos į Vilnių išvežtos vertybės, vasaros ekspedicijų metu toliau rinkti liaudies meno pavyzdžiai, galiausiai tokiu būdu atkurta ekspozicija, kuri, prasidėjus karui, deja, visuomenei taip ir nespėta pristatyti. Nepaisant to, metai einant šias pareigas K.Varneliui išugdė praktinius muziejininkystės pagrindus, suteikė svarbių žinių bei gebėjimų, kurie ypač pravers pačiam netrukus pradėjus formuoti savąją kolekciją.

K.Varnelis Bažnytinio meno muziejuje Kaune, apie 1942 m.

1943 metais, mokytojo S.Ušinsko raginamas, jaunasis dailininkas išvyko studijuoti į Vienos dailės akademiją, kur specializavosi sieninės tapybos srityje. Jo mokslai sutapo su reikšmingais istoriniais įvykiais Europoje, kurie galiausiai K.Varnelį penkiems dešimtmečiams nublokš tolyn nuo gimtojo krašto.

Tačiau laikotarpis Austrijos sostinėje buvo reikšmingas ne tik studijomis pas garsų to meto profesorių Herbertą Dimmelį, europinės meno tradicijos pažinimu, bet ir atsivėrusiomis galimybėmis papildyti dar Kaune pradėtą kaupti išskirtinių knygų biblioteką. K.Varnelis reguliariai lankėsi Vienos antikvariatuose, knygynuose bei leidyklose, kur gilino savo žinias bei puoselėjo jautresnę uoslę knygos menui. Tuo metu net ir už studentui priimtiną kainą ar iš tėviškės gaunamus lašinius karo nuotaikomis gyvenančioje Europoje buvo galima įsigyti įdomesnių senosios grafikos bei naujausių meno leidinių.

1945 m. pradžioje gavus Vienos dailės akademijos diplomą, K.Varneliui teko sparčiai trauktis nuo grėsmingai artėjančios Raudonosios armijos tolyn į Vakarus. Kaip ir daugelis lietuvių pabėgėlių, laikiną prieglobstį menininkas rado Bavarijoje, Vokietijoje. Būtent čia, iš Kauno laikotarpio pažįstamo kunigo Felikso Kapočiaus dėka, K.Varnelis ėmėsi sakralinio meno kūrybos – veiklos, kuri vėliau gyvenant Amerikoje veik ketvirčiui amžiaus taps jo kasdiene duona, padės išlaikyti gan glaudų ryšį su lietuvių bendruomene ir, savitai – modernia meno raiška – pratęsti tėvo kelią.

Po karo dailininkas keletą metų gyveno išvietintųjų asmenų stovykloje netoli Štutgarto. Nežiūrint sudėtingo pokario sąlygų, drauge su kitais lietuvių inteligentais jis įsijungė į aktyvią visuomeninę bei kultūrinę veiklą. 1947 m. Niurtingene suorganizavo lietuvių dailininkų parodą, 1948 m. su kolegomis įkūrė Pasaulio lietuvių dailininkų ir architektų sąjungą.

Vokietijoje įvyko ir lemtinga K.Varnelio pažintis su gydytoju, muziku, abstrakčiosios dailės žinovu bei kolekcininku Ottomaru Domnicku, kuris materialiai ir psichologiškai rėmė nacių Vokietijoje draudžiamus autorius ir supirkinėjo jų darbus. Išvydęs šią kolekciją sudarančių vokiečių abstrakcionistų darbus, K.Varnelis vėliau teigs, kad šie kūriniai jam buvo tartum muzika, atvėrusi modernistinės Europos dailės lobynus.

Geometrinė tapyba, 1956 m.
Lietuviai dailininkai Švabijos Gmiundo miestelyje, Vokietijoje. K.Varnelis – stovi centre, 1948 m.

Pasak menotyrininko Vido Poškaus, „net ir praėjus keliems dešimtmečiams po susitikimo su Domnicku, Varnelio kūryboje bus juntama europietiškojo abstrakcionizmo patirtis, kurią ypač raiškiai įkūnys bežadėje erdvėje tarytum plūduriuojančios, iškilmingais judesiais aukštyn-žemyn slankiojančios tvirtos, lyg išplėštos iš kietos medžiagos ar išluptos iš uolienos formos“.

Daugiakampis, 1972 m.

Bažnytinio meno kūrėjas

1949 m. drauge su kitais lietuviais pabėgėliais, K.Varnelis laivu atvyko į Niujorką, tačiau ilgai čia neužsibuvęs persikėlė gyventi į Čikagą, kur jau nuo anksčiau buvo gan aktyvi lietuvių bendruomenė. Įkvėptas Domnicko kolekcijos įspūdžio, menininkas sukūrė pirmuosius abstrakčius paveikslus ir tokiu būdu savo vardą įrašė į dailės istoriją, tarp pirmųjų abstrakčiosios tapybos kūrėjų lietuvių gretose.

Vis dėlto asmenines menines ambicijas bei sumanymus dailininkui teko atidėti ir susirasti darbą. Ir čia K.Varneliui labai pasisekė, nes vos po mėnesio nuo atvykimo į Čikagą, jis įsidarbino pagal profesiją bažnytinio meno studijoje „Daprato Rigali Studios“. Kaip prisiminė pats dailininkas, šiam darbui duris atvėrė jo freskų, rengtų Kauno Prisikėlimo bažnyčiai, nuotraukų albumas, kurias dar prieškariu jam buvo užsakęs kanauninkas F.Kapočius. Nors darbas studijoje nepatenkino visų ambicingo K.Varnelio lūkesčių, tačiau jis džiaugėsi tokia praktika, vieno dolerio per valandą atlyginimu, pažintimi su didelės organizacijos veikla ir tuo, kad nereikia „su lopeta dirbti ar mainose su kirke anglis kirsti“.

Šv.Tomo Moro bažnyčios Čikagoje pagrindinio ir šoninių altorių interjero dekoro eskiziniai variantai, 1958 m.

Tuo metu Amerikoje sparčiai augančiai lietuvių bendruomenei jos kultūros bei tapatybės židiniu tapo bažnyčia. Šitokiu būdu atsirado didelis poreikis ne tik pastatams, bet ir bažnyčių interjerų dekoravimui, turėjusiam atspindėti nostalgiškus tautinius bei religinius motyvus, palaikančius išeivių dvasią ir primenančių tėviškę. Štai kodėl šie darbai buvo patikimi ne kitataučiams, bet kūrėjams iš Lietuvos. Vienu jų kaip tik ir tapo K.Varnelis, kurio senos pažintys su kunigais F.Kapočiumi bei Stasiu Yla, žinomais architektais bei dailininkais, tai pat ir sėkmingai įgyvendinti projektai, jam pelnė reikalingas rekomendacijas ir atvėrė galimybę naujiems dideliems užsakymams. 1950 m. jis išėjo iš „Daprato Rigali Studios“ ir įkūrė nuosavas bažnytinio meno dirbtuves.

Nekaltojo Prasidėjimo seserų vienuolyno Putname (Čikaga) koplyčios pagrindinis altorius, 1955 m.
Šv.Kazimiero kongregacijos Šv.Juozapo ir Marijos mokyklos Filadelfijoje koplyčios altoriaus eskizas, 1958 m.

Kiek tiksliai daugiau nei per dešimtmetį trukusį dirbtuvių laikotarpį K.Varnelis parengė ir įgyvendino projektų, tikslių žinių nėra. Aišku tai, kad daugiausia dėmesio K.Varnelis skyrė lietuvių bendruomenės poreikiams, nors pasitaikydavo ir projektų kitose bendruomenėse. Tarp svarbiausių ir didžiausių paminėtinos Nesiliaujančios Pagalbos Švč.Mergelės Marijos bažnyčios Klivlande (1952–1953), Tėvų Marijonų koplyčios Marianapolyje (1953) ir Čikagoje (1955), Nekalto Prasidėjimo Seselių vienuolyno koplyčios Putname (1952–1955), Apaštalų karalienės bažnyčios Čikagoje (1957), Šv.Antano lietuvių bažnyčios Čikagoje (1956), Visų Šventųjų bažnyčios Čikagoje (1956–1960) ir daugelio kitų darbai.

Vitražo Protestantų bažnyčiai Čikagoje projektas,1962 m.

Deja, dėl vėlesnių metų rekonstrukcijų ar naujų pastatų šeimininkų poreikių nemaža dalis K.Varnelio bažnytinių interjerų – vitražų, altorių, Kristaus kančios stočių bei kitų objektų – neišliko. Todėl paties dailininko eskizai bei įgyvendintų projektų fotografijos šiandien yra vertingas to laikotarpio kultūrinio išeivijos bendruomenės konteksto bei paties menininko autorinio braižo liudijimas. Tėvų Marijonų koplyčioje Čikagoje bei Nekalto Prasidėjimo Seselių vienuolyno koplyčioje Putname ir šiandien galima išvysti dailininko sukurtus interjerus.

Gabrielė ir Kazys Varneliai savo namuose Čikagoje, apie 1965 m.

To meto išeivių spaudoje K.Varnelio įgyvendinti projektai buvo įvardijami kaip „novatoriški“ bei „lietuviška dvasia ir nuotaika dvelkiantys kūriniai“. Pasak Aistės Bimbirytės-Mackevičienės, „meistriškai įvesdamas „privalomus“ elementus, K.Varnelis stengėsi neišduoti savo modernistinių įsitikinimų. Tiek atskiri elementai, tiek ir jo tvarkomų sakralių erdvių visuma pasižymi stebėtinu su(si)valdymu, itin lakoniška, monumentalia, S.Ušinsko mokyklą atliepiančia forma bei nuosaikiu koloritu“.

Vis dėlto moderni meninė raiška, net ir po II Vatikano susirinkimo, suteikusio visas galimybes šiuolaikiniam menui skleistis bažnyčių erdvėse, itin lėtai skverbėsi į lietuvių bendruomenės sąmonę. Todėl idėjiniai nesutarimai tarp užsakovų supratimo ir menininkų sumanymų buvo gan dažnas reiškinys. Kompromisų paieška ir būtinybė prisitaikyti prie privalomų vaizduoti siužetų, figūratyvumo bei liaudies meno principų, vargino K.Varnelį. Galiausiai apie 1963 metus jis nutraukė savo kaip bažnytinio meno kūrėjo karjerą ir atsidėjo išsvajotajai tapybai, arba, jo žodžiais tariant, „abstraktinio meno“ bandymams, kurie netrukus dailininką iškels į Vidurio Amerikos modernaus meno Olimpą.

Mėlynasis ansamblis, 1973. Vielehrio premija, 75-oji Čikagos ir apylinkių dailininkų paroda, 1974 m.

Viskas yra ritmas

Pasak V.Poškaus, septintojo dešimtmečio viduryje K.Varnelio sugrįžimas sutapo su naujų krypčių – geometrinio abstrakcionizmo, oparto, minimalizmo – pasirodymu amerikietiškojo modernizmo arenoje. Penktąjį dešimtmetį įpusėjęs dailininkas godžiai sekė ir domėjosi šiomis meno kryptimis, lankėsi programinėmis tapusiose parodose Niujorko Moderniojo meno muziejuje bei Žydų muziejuje ir pats aktyviai eksperimentavo kurdamas dekoratyvias kompozicijas, kuriose pagrindinis vaidmuo teko ritmui.

Pats menininkas ne kartą pabrėžė, kad žmogaus gyvenime viskas – nuo širdies plakimo ir gestų iki eisenos ir kasdienės veiklos yra ritmas. Todėl šį esminį egzistencijos matą K.Varnelis stengėsi išreikšti erdvėje ir padaryti jį matomą. Šia prasme jis siekė išgryninti meną iki jo esmės – pradinės, elementarios geometrinės formos, o patį kūrybinį procesą nuasmeninti ir paversti preciziškai, rodos, net mechaniškai, išdirbtu ritmu.

K.Varnelio darbų ekspozicijos įvairiose meno parodose
Utopija II, 1984 m.

„Mano tikslas, – yra teigęs dailininkas, – kuo objektyvesnė tapyba, todėl atsisakau subjektyvių impresijų. Visą gyvenimą dirbau konstruktyvinės dailės, tiksliau tariant, geometrinės abstrakcijos bare. Savo ritmines intencijas geriausiai nusakyčiau Gertrudos Stein poezijos eilute „Rožė/ yra rožė/ yra rožė...“ Jeigu pasakytum tiktai „rožė“, jokios poezijos čia nebūtų.“

Su naujaisiais savo darbais K.Varnelis debiutavo 1966 metais „Rental Gallery“, įsikūrusioje prie Čikagos meno instituto, ir iškart gavo pasiūlymą dalyvauti prestižinėje kas dvejus metus šio instituto organizuojamoje Čikagos ir apylinkių meno parodoje. Beje, iš gausaus lietuvių išeivių būrio, be K.Varnelio, į šias parodas buvo pakviesti tik Viktoras Petravičius, Kazimieras Žoromskis ir Kęstutis Zapkus.

Po šios parodos K.Varnelis gavo pasiūlymą dėstyti dailės disciplinas Čikagos miesto koledže, o 1973 m. jam suteiktas profesoriaus vardas ir užtikrintas nuolatinis darbas akademinėje sferoje iki pat pensijos. Tuo tarpu jo kūrybinė karjera, rodos, tik dabar ėmė skleistis visa galia. Jis reguliariai dalyvaudavo Čikagos ir apylinkių meno parodose, net du kartus jose už savo darbus pelnė aukščiausią apdovanojimą – Viehlerio premiją. Jo didelio formato, griežtos geometrinės struktūros ir monochrominio kolorito darbai stulbino Čikagos publiką ir kėlė meno žinovų susižavėjimą.

Maža to, šie kūriniai puikiai derėjo šiuolaikiniuose interjeruose, todėl K.Varnelis glaudžiai bendradarbiavo su žymiais to meto architektais bei dizaineriais. Jo paveikslai tapo geidžiami privačiose meno kolekcijose, kabinami įstaigų reprezentacinėse patalpose, o darbų įsigijo Solomono R.Guggenheimo muziejus Niujorke, Čikagos šiuolaikinio meno muziejus bei Čikagos meno institutas, Detroito dailės muziejus ir kiti.

Namų Čikagoje interjeras, 1968–1978 m.
Kazys Varnelis Čikagoje

Pasak menotyrininkų, drobės plokštumoje kurdamas trimatę ornamentinio raižinio iliuziją, K.Varnelis modernia forma aktualizavo archajinį meninį mąstymą, persmelktą industrinio pasaulio patirties. Tačiau, anot tuometinio dailininko parodų kuratoriaus Michaelo Danoffo, šitokia tapyba nėra „duoklė šaltam ir tiksliam automatizuotos pramonės vaizdavimui. Ji nuspalvinta paslaptingumu ir poezija“.

Nors, kaip teigė pats K.Varnelis, žvelgiant į jo darbus kyla įspūdis, kad šie darbai padaryti mašina, purkštuvu arba kaip nors mechaniškai, tačiau išties tai kruopštaus, preciziško ir kantraus darbo teptuku rezultatas. Nenorėdamas sugadinti paveikslo raibuliavimo, jo trimatės iliuzijos, savo darbus dalininkas pasirašydavo iš kitos paveikslo pusės. Maža to, savo darbų jis nerėmino – šitaip jo geometrinės formos bei jų kartotės pasklisdavo iki begalybės ir tokiu būdu, anot V.Poškaus, buvo sukuriamas „paradoksalus racionalaus, bet protu nesuvokiamo, griežto ir amorfiško, logiško ir sykiu magiško paveikslo įspūdis“.

Kvadratų vestuvės, 1970 m.
Žinia, 1973 m.
Eufonija, 1974 m.
Vibrato, 1972 m.

Bibliofilas ir kolekcininkas

Nuo jaunų dienų K.Varnelio domėjimasis menu buvo susijęs ne tik su kūryba, bet ir meno bei knygų kolekcionavimu. Jau gyvendamas Kaune, jis ėmė kaupti savo biblioteką, ją pildė studentavimo laikotarpiu Europoje, o Ameriką pasiekė turėdamas keturias pilnas dėžes – apie 200 vnt. – knygų. Per penkis Amerikoje praleistus dešimtmečius K.Varnelis labai nuosekliai rinko kultūrines vertybes, kurios teikė asmeninį džiaugsmą, o kartu ir puoselėjo viltį kada nors jomis praturtinti nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą.

Finansiškai atsistojęs ant kojų Čikagoje, jis, visų pirma, pradėjo nuo domėjimosi senųjų žemėlapių kolekcionavimu, tačiau netrukus įsitraukė į knygų, vienaip ar kitaip susijusių su Lietuva, paiešką, kol galiausiai jį vis labiau užvaldė ir bibliofilinių knygų trauka.

Per savo gyvenimą K.Varnelis sukaupė apie 9 tūkst. knygų kolekciją, kurią sudaro inkunabulai, išskirtiniai knygų meno leidiniai, knygotyros literatūra, taip pat senieji lietuviški leidiniai ir lituanika, dailės meno, kultūros istorijos ir grožinės literatūros knygos. Knygos „Bibliofilija kaip asmenybės raiška: Kazio Varnelio biblioteka“ autorė Alma Braziūnienė teigia, kad bibliotekos rinkimas dailininkui buvo neatsiejama jo kūrybos dalis, kuri puikiai liudija šios asmenybės mastą.

K.Varnelio bibliotekos fragmentas namuose-muziejuje Vilniuje
K.Varnelio bibliotekos fragmentas namuose-muziejuje Vilniuje

Dailininkas labai kryptingai bendradarbiavo su antikvariatais, dalyvavo knygų aukcionuose, taip pat savo kolekciją pildė įsigydamas ar mainydamas jį dominančias knygas iš privačių asmenų. Pasak A.Braziūnienės, „apžvelgus šios bibliotekos komplektavimą, matyti, jog į ją sudėta daug Varnelio šeimos kapitalo, finansinio taip pat. Bet svarbiausia čia ne pinigai patys savaime, o faktas, parodantis, jog ir vienas žmogus gali surinkti biblioteką, savo verte prilygstančią valstybiniams rinkiniams“.

Viena iš maždaug 9 tūkstančių knygų K.Varnelio bibliotekoje

Varnelių namams Čikagoje vis labiau tampant ne tik kultūros traukos centru, tačiau ir iš gyvenamojo būsto virstant savotišku muziejumi, 1979 m. dailininkas išėjo į pensiją ir išsikėlė gyventi į atokų ir ramų Stokbridžo miestelį Masačusetso valstijoje. Čia šeima įsigijo 1918 metais statytus prabangius, tačiau gerokai apleistus rūmus, kurių sutvarkymui ir paruošimui gyventi prireikė dar kelerių metų.

Didelis džiaugsmas K.Varneliui buvo ne tik šią sodybą supęs parkas ir daugybė vietos bibliotekai, meno kolekcijoms bei nemažo formato paties dailininko drobėms, bet ir senųjų vilos savininkų palikti vertingi baldai, kurių dalis siekė renesanso laikotarpį, taip pat nemažai buvo ir XVIII bei XIX a. originalų, atvežtų iš Italijos.

Vila Virginija Stokbridže
Vilos interjerai

Paties dailininko kolekcijoje svarbią vietą užėmė graviūrų rinkinys, senieji kinų bei japonų kaligrafijos bei tapybos ritiniai, XIX a. Vakarų tapybos, skulptūros darbai taip pat įvairaus laikotarpio bei kraštų taikomosios dailės dirbiniai. Papildyta viloje atrastais bei restauruotais baldais ir šviestuvais, ši K.Varnelio meno kolekcija tapo dar vienu jo išskirtinę asmenybę atveriančiu bruožu.

Dvidešimt keturiuose vilos kambariuose K.Varnelis įgyvendino savo namų-muziejaus viziją, kur dailininko kūryba – tapybos darbai ir skulptūros, biblioteka, meno dirbinių bei baldų kolekcija, tampa ne tiek muziejine ekspozicija, kiek natūralia gyvenimo dalimi, kurioje kasdienybė, kūryba bei kolekcionavimas susipina į geometrinę paties dailininko darbų – labirintų – visumą.

Dailininko studija, apie 1985 m.

Naujuose namuose Varneliai gyveno beveik du dešimtmečius: toliau priiminėjo juos reguliariai lankančius svečius, meno, kultūros bei mokslo atstovus tiek iš pačios Amerikos, tiek ir Lietuvos. Dailininkas toliau aktyviai kūrė bei puoselėjo savo rinkinius.

Galiausiai, 1998 metais su didžiąja dalimi savo darbų, bibliotekos bei meno kolekcijos jis visam laikui sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje.

K.Varnelis prie savo namų-muziejaus Vilniuje. Viktoro Kapočiaus nuotr.

Paskutinė dailininko instaliacija

Pirmą karą į Lietuvą kaip turistas K.Varnelis atvyko 1984 m. ir nuo to laiko čia lankėsi kone kasmet. 1988 metais jis surengė 25 savo darbų ekspoziciją Parodų rūmuose, Vilniuje, kurią tuomet aplankė apie 60 tūkst. žiūrovų. Vėliau paroda buvo rodoma Klaipėdoje bei Kaune.

Jau tuomet menininkas savo darbus padovanojo Lietuvai, o apsisprendus sugrįžti, imta ieškoti tinkamos vietos jo namų-muziejaus vizijai Lietuvoje įgyvendinti. Po septynerius metus trukusių paieškų galiausiai apsistota ties XV–XVII a. menančiais Mažosios pirklių gildijos pastatais Vilniaus Rotušės aikštėje, kuriuose nuo 1998 metų ir šiandien tebeveikia Kazio Varnelio vardo namai-muziejus.

K.Varnelio namų-muziejaus ekspozicija
Silvestro Samsono nuotraukos iš LNM archyvo

42 kambariuose – savotiškame labirinte – pats K.Varnelis kruopščiai dėliojo visą savo gyvenimą apimančių veiklų kūrinį, tapusį paskutine šio menininko instaliacija. Iki pat savo mirties 2010 metais šiose patalpose dailininkas gyveno ir tapė, o neretai besilankančias ekskursijas ir pats imdavo lydėti po savo biblioteką, dirbtuves bei sales.

Muziejaus visumą dailininkas kūrė ne įprastai ekspozicijoms pasitelkiamais chronologiniu ar teminiu principais, bet intuityviai – pagal atspalvius, subtiliai prisitaikydamas prie konkrečios erdvės ir tokiu būdu kurdamas naujus, modernistinei dailei tinkančius kontekstus. Net ir knygos jo bibliotekoje surikiuotos kruopščiai laikantis ritmo, pereinančio čia iš paties dalininko paveikslų bei jo žingsnių aido. Anot A.Braziūnienės, „muziejuje vienu metu laikomasi tradicijų laužymo ir kartu – jų jungties principo“, o pati autoriaus individualybė tampa jungiančiąja šio muziejaus ekspozicijos grandimi.

K.Varnelio studija. S.Samsono nuotr.
K.Varnelio namų-muziejaus ekspozicija. Kęstučio Stoškaus nuotr.
K.Varnelis savo studijoje. Arūno Baltėno nuotr.

Ir šiandien, lankantis K.Varnelio namuose-muziejuje, galima išvysti paties dailininko bei kolekcininko kūrybos visumą, kurtą visą gyvenimą nuo vaikystės nedideliame Alsėdžių miestelyje, tarpukario Kaune, karo negandų apimtoje Vienoje bei Vokietijos pabėgėlių stovyklose, galiausiai penkis dešimtmečius emigracijoje Amerikoje, kol galiausiai visa tai sugrįžo atgal ir tokiu būdu simboliškai įkūnijo paties dailininko kūrybos principus – ritmą ir kartotę.

Paroda „Optika ir struktūros. Kazio Varnelio kūryba 1967–1977“ Nacionalinėje dailės galerijoje Vilnuje. 2017 m. Vidmanto Balkūno nuotr.

Dešimtmečiui praėjus nuo dailininko mirties, Vilniuje, ant daugiabučio pastato sienos Savanorių g. 42, menininko Timotiejaus Norvilo iniciatyva atsirado K.Varnelio tapybos darbo „Pseudo Labirintas Nr.1“ kopija, išdidinta beveik dešimt kartų. Šis darbas ne tik puikiai atskleidžia oparto žavesį bei šiuolaikiškumą, bet ir paties K.Varnelio kūrybą iš Čikagos dangoraižių ir sterilių biurų erdvės perkelia į sovietmečio urbanistinį peizažą XXI a. aplinkoje, kur šis „Labirintas“ tampa dar viena netikėta optine menininko ir šiandien tebekuriama iliuzija.

K.Varnelio kūrinys „Labirintas“ ant pastato Savanorių g. 42 sienos Vilniuje. „Morfai“ nuotr.
Oktagonas II, 1973 m.
Slaptas mazgas, 1975 m.
Manifestas, 1976 m.