Berlyno meno sceną išskiria laisvės ir saugumo jausmas. Mieste, kuriame kultūra laikoma savaime vertinga, o ne patarnaujančia sritimi, veši įvairios jos formos. Berlyniečiai nebijo politiškai aktyvaus ar kūniško meno ir greitai reaguoja į pokyčius, skirdami dėmesį rasės, LGBT bei kitų marginalizuotų bendruomenių problemoms.
Berlyniečiai nebijo politiškai aktyvaus ar kūniško meno ir greitai reaguoja į pokyčius, skirdami dėmesį rasės, LGBT bei kitų marginalizuotų bendruomenių problemoms.
Aukštosios ir pramoginės kultūros neskiriančiame mieste melodinga ir iliustratyvi kūryba pinasi su naujausiomis postkonceptualaus meno tendencijomis, kurias kultivuoja čia gyvenantys, dirbantys ir dėstantys kūrėjai Hito Steyerl, Tino Sehgal, Ai Weiwei, Olafur Eliasson ir daugelis kitų. Stambiosios kultūrinės institucijos veikia kaip edukacijos pamatas ir platforma dabarties procesams, o ne tylūs parado dirigentai. Kultūros sklaidai sudaryti patogūs tinklai ir skiriama parama, leidžianti informaciją patogiai pateikti tiek visuomenei, tiek profesionalams. Net prieš birželio mėnesį įvyksiančią 9-ąją Berlyno bienalę aptilusiame mieste renginių tvarkaraščio dėliojimas tampa atsakinga kiekvieno pirmadienio užduotimi, o jų realybė – gausia straipsnio medžiaga.
Galerijų savaitgalis: formos grožis ir visuomenės kritika
Balandžio 29 – gegužės 1 dienomis vykęs 12-asis Berlyno galerijų savaitgalis ir darbo, ir laisvalaikio dienotvarkėje pažymėtas raudonai. Kasmetiniame renginyje dalyvaujančios galerijos atidaro naujas parodas, o gretimos kultūros institucijos ir projektų erdvės pasinaudoja proga suaktyvinti savo programas. Trijų dienų atvirų durų maratonas baigiasi skaudančiais raumenimis ir tekstų krūva kuprinėje, o fone tuo tarpu mezgasi svarbios pažintys ir pardavimai.
Suvokti, kad dvasingame ir oriame meno pasaulyje veikia stambūs ekonominiai mechanizmai, nėra malonu.
Galerijų modelis vis dažniau aptariamas ir kaip efektyvus, ir kaip problemiškas. Suvokti, kad dvasingame ir oriame meno pasaulyje veikia stambūs ekonominiai mechanizmai, nėra malonu. Kiekviena meno mugė ar komercinė erdvė leidžia kažkam pragyventi, bet tuo pačiu veikia ir už savo ribų, į kultūrinį žaidimą įvesdama prekybos centro taisykles. Daug šiuolaikinių menininkų, teoretikų ir net kolekcionierių vis garsiau kalba apie naujų finansavimo modelių būtinybę, kuri neleistų jauniems menininkams nuo pirmų kūrybos dienų tapti rinkos įkaitais, parduodančiais paveiksliukus. Berlynas, kad ir koks svarbus Europos kultūros lauke, dar neturi tokios laukinės meno ekonomikos kaip, pavyzdžiui, Londonas, kuriame naujos ir nekomercinės erdvės susiduria su didėjančiomis išlikimo problemomis. Tokia sistema leidžia galerijoms ne tik kaupti kapitalą, bet ir leistis į diskusijas bei paieškas, kurios nebūtinai virsta pelnu.
Šių metų Galerijų savaitgalio programa aprėpė daugiau nei penkiasdešimt galerijų visame mieste. Reprezentatyviausios iš jų patvirtino taisyklę, kad dėmesio centre retai atsiduria įdomiausi procesai: jų įdomios ir kokybiškos ekspozicijos nepateikė jokių staigmenų. „König“ galerijoje eksponuotos patraukliai dirbtinės Annettės Kelm fotografijos ir tarp dizaino bei modernizmo įsikūrusios Claudios Comte medžio skulptūros bei instaliacijos Šv. Agnesės bažnyčios interjere atrodė kaip visada skoningai. Nuo 2015 m. kaip galerijos saugykla ir ekspozicinė erdvė tarnaujantis pastatas viskam, net lankytojams, suteikia neginčijamo grožio, o Galerijų savaitgalį publikai pirmąkart atvėrė vidinį kiemą, virtusį nedideliu skulptūrų sodu.
Šioje ekspozicijoje dominavo glotni Alicjos Kwade ir Jeppe Hein formos kalba, o vienintelį kritišką žvilgsnį metė dueto Elmgreen & Dragset bronzinis maitvanagis. „Eigen+Art“ pristatė garso meno žvaigždę Carsten Nicolai ir jo naują instaliaciją „Reflektor Distortion“, kurioje sėkmingai pakartojami visi menininko pamėgti triukai: triukšmas virpina vandenį lėkštėje, iškraipydamas atsispindinčias šviesas ir iliustruodamas realybės netvarumą. Kaip visada nepriekaištinga darbo estetika atitraukia dėmesį nuo pretenzingumo ir abejotinos gelmės. Kaip bebūtų, akivaizdu, kad Nicolai yra vienas iš tų menininkų, kurio būtis Berlynui svarbi: tą patį savaitgalį didžiausiame Berlyno naktiniame klube Berghain buvo pristatyta jo kartu su Kanding Ray, Byetone ir Franku Bentschneideriu įsteigto įrašų label'io „Raster Noton“ dvidešimtmečio proga sukurta nauja šviesų instaliacija „White Circle“.
Džiugu, kad kritinis mąstymas ir aštrūs klausimai išlieka ne mažiau vertingi nei dekoratyvūs objektai, o akies kampu pamatytos susidomėjusių kolekcionierių figūros teikia vilties, kad jų svarba tik didės.
Mažiau išsireklamavusios galerijos ne tik džiugino, bet ir stebino. „Arratia Beer“ pristatė britų menininko Ed Fornieles naują projektą „Der Geist: Flesh Feast“. Kaip pagrindinę savo kūrybos priemonę menininkas įvardina duomenis. Siekdamas atkreipti dėmesį į savitikslius efektyvumo mechanizmus jis parodos metu laikėsi griežtos daržovių dietos ir siūlė ją išbandyti žiūrovams, o jo informacinį nuovargį perteikė paklaikęs animacinis lapiukas. „Galerie Isabella Bortolozzi“ eilinį kartą įrodė, kad galerijoje eksponuojamas – ir parduodamas – menas nebūtinai turi būti dailus, saugus ir lengvai suprantamas. Kolumbiečių kilmės menininko Oscar Murillo juodos drobės ir plieno vamzdžių instaliacija „Land With Lost Olive Trees“ išsirangė per visą galerijos erdvę, versdama lankytojus lenktis ir brautis tarsi pro tikrą pūvančių medžių mišką.
Šią sustojusios visuomenės evoliucijos metaforą kontrastingai užbaigė subtili medžio, stiklo ir metalo laužo mozaika. Šiuolaikybės kritika dominavo ir „Kraupa Tuskany-Zeidler“ ekspozicijoje. Jų pristatytą amerikiečių kūrėją Rachel Harrison meno kritikas Peter Schjeldahl yra pavadinęs „sunkiausiai „suvirškinama“ šiuolaikine menininke“.[1] Putoplastą, akrilą ir kasdienius objektus naudojanti menininkė naujoje instaliacijoje pristatė sunkiai apibrėžiamų formų gumulus ir grėsmingus treniruoklius, įkūnijusius našaus ir ciniško pasaulio baimę. Biurų pastate įsikūrusi galerija kūrinius eksponavo konferencijų kambaryje, suteikusiame jiems tinkamą atgrasų foną.
Visų savaitgalio renginių ir parodų apžvalga užimtų dar ne vieną teksto puslapį, tačiau svarbiausios išlieka jų tendencijos. Džiugu, kad kritinis mąstymas ir aštrūs klausimai išlieka ne mažiau vertingi nei dekoratyvūs objektai, o akies kampu pamatytos susidomėjusių kolekcionierių figūros teikia vilties, kad jų svarba tik didės.
Lempučių ir pumpurų paralelės
Pralakstytą savaitgalį sekė naujas įvykis: grupinė paroda „The Analogy Between Bulbs and Buds“ Pankow-Blankenfelde botanikos sode. Kuratorės Rachel de Joode, Zoë Claire Miller ir Michaela Richter intrigavo dizaino sprendimais ir išsamiu pristatymu, kuriame trūko tik sveiko subtilumo: beveik visi žodžiai daugiaskiemeniai ir aptakūs, bandantys konceptualizuoti paprastą ir suprantamą norą pasinaudoti gražia aplinka. Visos svarbiausios šiuolaikinio meno sąvokos – atstumas, apropriacija, simuliacija – galiausiai atskleidė ambiciją trinti natūralios ir dirbtinės aplinkos ribas. Nesvarbu, kad konstruktyvus botanikos sodo mikrokosmosas gerokai dirbtinesnis už visą gausią ir savaime vešinčią Berlyno žalumą.
Paroda išlieka tendencijos dalimi: malonumo ir kultūros ryšiai yra labai svarbūs ir vis dažniau reflektuojami teorijoje bei kūryboje.
Parodos atidarymą gegužės 7 d. sudrumstė prie Vokietijos federalinės kanceliarijos vykęs radikaliosios dešinės protestas prieš Angelos Merkel politiką. Lankytojus vežę autobusai suko ratus ir vėlavo, žadindami naivias idėjas: gal jie nusiramintų ištremti porai valandų tarp lempučių ir pumpurų? Sodo grožis tikrai išskirtinis, bet pradėjus žvelgti pro augalus į kūrinius dauguma pasirodė keisti – sugulę į žoles ir įsiropštę į medžius, bet taip ir neradę darnaus santykio su jais. Savitu humoro jausmu pasižyminti menininkė Kasia Fudakowski eksponavo du kūrinius: marmuro luitą su priminimu žiūrovui – tarp grūdų ir garstyčių tu tesi dešrelė – ir šiltnamyje apgyvendintą mimozą, susigūžiančią nuo prisilietimo. Pasiūlymas nesureikšminti savęs ir savo smalsumo nuskambėjo kaip organiškas paties sodo balsas.
Alona Rodeh prie techninių ir ūkio pastatų sukalė paminklą parko darbininkams. Ant iškelto grėblio pakabinta geltona darbinė liemenė virto grubia vėliava ir plevenančiu pareiškimu. Viena iš parodos kuratorių Rachel de Joode parko tvenkinyje iškėlė gumbuotą skulptūrinę plokštumą, nepasakiusią nieko įdomaus, bet gražiai interpretavusią lelijų lapus. Tuo tarpu kitos parodos kuratorės Zoë Claire Miller porcelianiniai lapukai ir Ulrikės Mohr anglimi nujuodintų šakų bei sausuolių kolekcija atrodė kaip iš pažiūros patrauklios, bet įkyriai stilizuotos gamtos imitacijos, neprilygstančios jos natūraliam išdidumui.
Be sudėtingo žodyno ir stambių užmojų tokia paroda teiktų tik džiaugsmą, bet jos didelės ambicijos neišsipildė. Tačiau ji išlieka tendencijos dalimi: malonumo ir kultūros ryšiai yra labai svarbūs ir vis dažniau reflektuojami teorijoje bei kūryboje. Ir tokios iniciatyvos svarbios ne kaip pavieniai eksperimentai, bet kaip besiformuojanti tradicija, kuri, neabejotinai, dar duos įdomių rezultatų.
Šiuolaikiniai muziejai dažnai yra itin gyvi ir aktyvūs, galintys drąsiai vadintis pramoga, nes tai – jų mokslinės ir šviečiamosios misijos dalis.
Muziejų diena: Tristanas ir ironija
Veiklų mėnesį užbaigė gegužės 22 d. vykusi 39 – oji Tarptautinė muziejų diena. Tarptautinės muziejų tarybos iniciatyva daugiau nei 300 tūkstančių institucijų 120 – yje valstybių kasmet organizuoja nemokamas edukacinių užsiėmimų, ekskursijų ar tiesiog atvirų durų programas. Saulėtą sekmadienį lankytojų srautai nebuvo gausūs, tačiau tai neturi nieko bendra su „nuobodaus muziejaus“ stereotipais. Šiuolaikiniai muziejai dažnai yra itin gyvi ir aktyvūs, galintys drąsiai vadintis pramoga, nes tai – jų mokslinės ir šviečiamosios misijos dalis.
Tai, kaip muziejus pateikia ir komunikuoja savo kolekciją, nulemia jos įdomumą ir suvokiamumą. Apie tai galvodama pasirinkau Gamtos istorijos muziejų. Ši nuo XIX a. pradžios veikianti institucija turi sukaupusi virš trisdešimties milijonų zoologinių ir paleontologinių eksponatų, o jos istorinės architektūros ir šiuolaikinių technologijų derinys kelia nuotykio jaudulį. Jam labiausiai pasidavė tie lankytojai, kurie siekė man iki juosmens ir įvairiomis kalbomis klykavo apie Tristaną.
Tristanas yra šiuo metu labiausiai lankomas muziejaus eksponatas: 66 milijonų metų senumo tiranozauro skeletas, atkastas Montanoje, JAV, 2010 m. Visi 170 Tristano kaulų, sudarantys vieną pilniausių pasaulyje dinozauro skeletų, yra puikiai išsilaikę ir išdidžiai eksponuojami ant marmurinio pamato. Tai ne vieninteliai muziejaus turimi griaučiai: iš viso jame saugoma beveik 250 tonų dinozaurų kaulų, kurie beveik visi atrasti per vieną XX a. pradžios ekspoziciją Afrikoje. Šalia brachiozaurų ir pterodaktilių skeletų pateikiami ne tik faktai, bet ir jaudinančios jų atradimo istorijos, o kolekcijos išliekamumą užtikrina nuolatos atliekami tyrimai ir 3D skenavimas.
Efektyvi eksponavimo strategija ir gerai pateiktos informacijos gausa žiūrovui net nepastebint perteikia pamatinius gyvojo ir mokslinio pasaulio principus.
Rytiniame muziejaus sparne laikoma vadinamoji „drėgna kolekcija“. Lubas siekiančios lentynos talpina 276 tūkstančius stiklainių su etanolyje užkonservuotais vorais, žuvimis, gyvatėmis ir kitais sustingusiais gyviais, o už jų veikia viena iš muziejaus laboratorijų. Evoliucijos istorijos ekspozicija baigiasi žmogaus ir hominido skeletais ir neišsprendžiamų klausimų apie gamtą ir būtį projekcija. Į juos atsakyti muziejus nesistengia, tik pastebi, kad intelektualinių įžvalgų įvairovė gali lygintis su viso pasaulio gyvūnijos gausa. Ir jo darbas nudirbtas: efektyvi eksponavimo strategija ir gerai pateiktos informacijos gausa žiūrovui net nepastebint perteikia pamatinius gyvojo ir mokslinio pasaulio principus.
Istorinėje Unter den Linden alėjoje įsikūrusi Vokietijos banko kunsthalė visą dieną rengė ekskursijas po asmeninę egiptiečių kilmės menininko Basim Magdy parodą įvairiomis kalbomis, tarp jų ir viena svarbiausių – gestų. Tai progresyvus veiksmas parodoje, kuri, kaip ir visa menininko kūryba, ironizuoja žmonijos polinkį kartoti savo klaidas. Kalbėdamas apie ateitį menininkas kritiškai reflektuoja dabartį savo psichodeliškais piešiniais, instaliacijomis ir videodarbais. Paroda privertė mąstyti ne tik apie jos esmę, bet ir kontekstą: nepriekaištingoje aplinkoje eksponuojami darbai pasirodė kaip kaip pop-politika, pilna skambių, bet ausiai malonių pareiškimų.
Daugiau nei tris dešimtmečius veikianti Vokietijos banko Kunsthalė 15-ą iš jų metų buvo Solomono R. Guggenheimo fondo dalis, o nuo 2013 m. savarankiškai operuoja kaip dinamiško ir inovatyvaus šiuolaikinio meno institucija, surengianti tris – keturias stambias parodas per metus, kaupianti nuolatinę kolekciją ir skirianti savo metų menininko prizą. Magdy jis pelnytai suteiktas šiais metais, tačiau menininko šmaikštumą ir technines savybes pabrėžianti ekspozicija nuplauna dalį minties aštrumo.
Geriausi kultūriniai procesai neturi galiojimo datos, o jų būtis padeda jei ne žmogui, tai miestui gyventi.
Ypatingo dėmesio joje vertas kūrinys „A 240 Second Analysis of Failure and Hopefulness“. Tai dviguba projekcija skaidrių, apdorotų menininko pamėgta technika: mirkant jas į įvairias buityje naudojamas medžiagas. Šiuo atveju pasirinktas actas, kola ir kiti reagentai, neutralizuojantys ašarinių dujų poveikį ir suteikiantys nežinomų statybų atvaizdams nenatūraliai ryškius rausvus, gelsvus ir turkio atspalvius, o mums – laikiną galią žiūrėti išgydytomis akimis.
Ne ką mažiau nei teksto pradžioje sutrinku ir bandydama pateikti mėnesio apžvalgos išvadas. Iš jų gausos svarbiausia viena. Geriausi kultūriniai procesai neturi galiojimo datos, o jų būtis padeda jei ne žmogui, tai miestui gyventi. O Berlynas, turbūt, išskirtinis tuo, kad supranta: laimei reikia floros, faunos ir kurti.
[1] http://www.newyorker.com/magazine/2014/12/22/shape
