Trijose parodos salėse pristatoma 33 menininkų ir kolektyvų kūryba. Visus juos jungia Charkivo fotografijos mokykla – keturių kartų bendruomenė, pasirinkusi fotografiją kaip pagrindinę kūrybos priemonę. Šios mokyklos atstovai nuo sovietinės cenzūros laikų iki Ukrainos nepriklausomybės, revoliucijų ir Rusijos karinės agresijos nuosekliai plėtė fotografijos ribas, pasitelkdami ją aštriai socialinei ir estetinei kritikai.
Per kelis šimtus eksponatų – fotografijų, videofilmų, archyvinių objektų – paroda atskleidžia šešia maištingos ir eksperimentiškos Charkivo fotografijos dešimtmečius, kūrybinius metodus ir idėjų tęstinumą, žymiausius menininkus bei ryškiausius jų kūrinius.
Ši paroda parengta bendradarbiaujant su Charkivo fotografijos mokyklos muziejumi, kurio visa kolekcija, 2022 m. Rusijai pradėjus plataus masto invaziją, buvo evakuota į Vokietiją.
Apie šios fotografijos mokyklos fenomeną, fotografų ryšius su Lietuva, spalvas sovietinėje nykumoje bei ironiją, – pokalbis su fotografu bei vienu šios parodos kuratoriumi Dariumi Vaičekausku.
– Dariau, kiek žinau, tai nėra pirmoji tavo kuruota ukrainiečių fotografijos paroda Lietuvoje – bendradarbiauti su jais pradėjai dar gerokai iki plataus masto karo pradžios, kai Ukrainos kultūra dar mažai kam buvo įdomi.
– Su ukrainiečiais fotografais pradėjau bendrauti ir bičiuliautis 2015 metais. Pradžia buvo Nidos fotografų seminare, kur susipažinau su iš Charkivo atvykusiu fotografu Romanu Piatkovka. Tai buvo iš tų pažinčių, kai žmogų matai pirmą kartą, o atrodo, kad pažįsti jau daugybę metų. Jau po metų Klaipėdos Parodų rūmuose surengėme šio menininko darbų parodą. Būtent nuo to ir prasidėjo mano bendradarbiavimas su Charkivo mokyklos fotografais.
Kalbantis su jais, ypač pirmosios bangos fotografais, sužinojau apie gan artimus ukrainiečių ir lietuvių ryšius sovietmečiu. Pavyzdžiui, garsiausias Ukrainos fotografas Borisas Michailovas, kurio vardas šiandien plačiai žinomas ir pasaulyje, anuomet artimai bičiuliavosi su Lietuvos fotografu Vitu Luckumi. Ukrainiečiai gerai žinojo lietuviškos fotografijos kontekstą, čia rado įkvėpimo savo darbams, jų delegacijos ne kartą lankėsi Lietuvos fotografijos meno draugijos rengiamuose Nidos seminaruose.
Po Nepriklausomybės atkūrimo ryšiai sutrūkinėjo ir tik praėjus ketvirčiui amžiaus santykiai vėl buvo atnaujinti. Šiandien yra be galo įdomu atrasti tuos buvusius Lietuvos ir Charkivo fotografijos mokyklų ryšius, skirtingų autorių įtakas vienas kitam, pažinti idėjinius bei estetinius skirtumus. Galiausiai labai svarbu palaikyti Ukrainos kultūrą, įvairiomis formomis remti menininkus ir prieš Rusijos agresiją kovojančią jų šalį.
Beje, po R.Piatkovkos parodos Klaipėdoje 2019 m. surengėme dvi atsakomąsias lietuvių fotografų parodas Charkive – vieną grupinę, kitą personalinę. Vėliau sekė ir kiti bendri projektai bei darbai. O kuo labiau gilinausi, tuo pažinčių ir bičiulysčių ratas vis plėtėsi, tad natūraliai tiesiog neišvengiama tapo ir ši didžiulė, išsami pažintinė paroda su Charkivo fotografijos mokykla.
– Įdomu tai, kad lietuviškame kontekste kalbame apie dar sovietmečiu įvardytą Lietuvos fotografijos mokyklą. O ukrainiečių atveju – apie vieno miesto – Charkivo fotografijos mokyklą. Tai gan netikėta...
– Išties Charkivo fotografijos mokykla yra fenomenas Ukrainos, o gal ir visos tuometinės Sovietų Sąjungos fotografijos kontekste. Neįmanoma kalbėti apie Ukrainos fotografiją nepaminint Charkivo mokyklos, kuri savo darbais darė ir iki šiol tebedaro įtaką visos šalies fotografijos raidai.
Šis fenomenas užgimė apie 1971 m., kai pirmosios bangos fotografai – B.Michailovas, Genadijus Tubaliovas, Olegas Maliovanas, Oleksandras Suprunas bei kiti – įkūrė neformalią grupę „Vremia“ („Laikas“). Savo idėjomis bei darbais jie veikė tiek Charkivo kultūrinę aplinką, tiek ir visos Ukrainos fotografijos lauką. Maža to, visa tai turėjo savo tąsą – menotyrininkai bei tyrėjai išskiria net keturias šios mokyklos bangas, kartas, kurios kūrė ir iki šiol tebekuria šio fenomeno tradiciją bei skirtingas jos raiškas.
– Kokie yra ryškiausi šios mokyklos bruožai?
– Nuo pat užgimimo, pirmosios bangos menininkai suformavo fotografijos estetikos kodus, kurie iki šiol labiausiai ir krenta į akis. Visų pirma, grynoji fotografija čia nėra dominantė, tačiau tampa kūrybiniu atspirties tašku įvairiems eksperimentams bei ieškojimams. Žinoma, fotografai nukreipė objektyvus į savąją aplinką, žmones, daiktus, peizažus ir pan., tačiau jų tikslas nebuvo grynoji dokumentika, bet įvairiausios fotografinio vaizdo manipuliacijos ir eksperimentai.
Tarkime, į pozityvinę skaidrių juostą nufotografuoti atvaizdai būdavo sukarpomi, sudedami po dvi ar tris, ir projektuojami ant sienos atsitiktine tvarka. Šitokią raišką B.Michailovas yra įvardijęs šitaip: kai sudedi į vieną kelias „tiesas“, galiausiai rezultate gauni „ne-tiesą“.
Taip pat fotografai – tiek pirmosios, tiek ir vėlesnių bangų ir net iki šiol – turi polinkį spalvinti ir apipaišyti savo nuotraukas. Sovietmečiu fotografija dažniausiai buvo juodai-balta, technologine prasme – gan nekokybiška. Tad ką darė charkiviečiai – jie ėmė įvairiausiais būdais spalvinti nuotraukas.
Fotografai savo nuotraukas spalvino flomasteriais, dažais, anilinu. Paskui ėmėsi braižyti fotografijas ir net pačius negatyvus, o technologinius brokus pateikdavo kaip tam tikros estetikos raišką. Beje, žaižaruojančios spalvos jų darbuose itin kontrastuoja pilkai industrinio Charkivo aplinkai ir tai galbūt taip pat yra viena priežasčių, kodėl jie kūrė šitaip, o ne kitaip.
Įdomu tai, kad nemažą įtaką tam turėjo jau mano minėtas lietuvių fotografas V.Luckus anksčiau pradėjęs savuosius eksperimentus su fotografiniu vaizdu. Tą pripažįsta ir Charkivo mokyklos korifėjus B.Michailovas, kuris teigia, kad 7 deš. pabaigoje ir 8 deš. pradžioje V.Luckaus kūryba jam buvo itin svarbi. Žinoma, tai nebuvo tiesioginis sekimas, kopijavimas, bet interpretacijos ir savojo kelio paieškos.
Dar vienas išskirtinis bruožas – tai koliažai. Charkivo fotografai nepasitenkino pirminiu fotografiniu vaizdu, todėl ėmė ieškoti pačių įvairiausių būdų transformuoti tą formą. Taip grynoji dokumentika jų darbuose virto siurrealistiniais paveikslais. Beje, kai kurie lietuvių fotografai, pavyzdžiui, Vitalijus Butyrinas, taip pat buvo itin pamėgę ir ištobulinę šią formą.
Arba charkivietis O.Suprunas, kuris žavėdamasis Aleksandro Macijausko serija „Lietuvos kaimo turgūs“, fotografavo Ukrainos turgavietes. Tačiau galutiniai jo darbai – tai ne dokumentiniai reportažai, o netikėti, ironiški, siurrealūs koliažai. Tad nors pirminis abiejų jų vaizdas labai panašus ir artimas, galutinis rezultatas gan skirtingas.
Vėlesnių kartų fotografų kūryboje atsiranda ir performatyvioji fotografija, kuomet dokumentuojami performansai ar įvairios kūrybinės akcijos ir pateikiamos kaip fotografijos serijos. Tai puikiai parodo esminį Charkivo fotografijos mokyklos bruožą – peržengti grynosios fotografijos ribas ir kurti kažką nauja, jungiant įvairias meno formas.
Svarbu ir tai, kad jie kūrė ir fotografines teorijas, ryškiausia kurių– „smūgio teorija“. Anot menininkų, kiekviena fotografija turėjo veikti kaip smūgis – sukrėsti, supurtyti žiūrovą, pažadinti jį iš letargo ir paskatinti kitaip pažvelgti ne tik į meną, bet ir pačią tikrovę. Visi šie kūrybiniai principai bei metodai buvo svarbūs ir vėlesnių kartų Charkivo fotografijos mokyklos kūrėjams.
– Minėjai, kad ukrainiečiams darė įtaką Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjai, tačiau žvalgantis po šią parodą labiausiai ir krinta į akis tai, kokios skirtingos yra šios dvi mokyklos ir jų darbai. Žinoma, Lietuvoje taip pat buvo modernistų eksperimentuotojų, pavyzdžiui, devintojo dešimtmečio pradžioje debiutavusi „nuobodulio“ karta, Klaipėdos grupė „Doooris“, kauniečių „Plėšriųjų sekcija“, tačiau jie buvo neformalai, labiau pogrindininkai. Lietuvos fotografijoje dominavo humanistinė, idealistinė, romantinė kryptis, o Charkivo fotografijos mokyklos darbai sklidini ironijos, aštrios ir negailestingos socialinės bei estetinės kritikos, drąsaus kitoniškumo nuo to, kas taip įprasta socrealizmo programoje.
– Taip, Lietuvos fotografijos pagrindu tapo prancūziška bei amerikietiška humanistinės fotografijos tradicija, sklidina lyrizmo bei gan ramaus įsižiūrėjimo į žmogų bei jį supančią tikrovę. Žinoma, čia taip pat buvo išimčių – V.Luckus, V.Butyrinas, A.Kunčius – tačiau jų visų pagrindas buvo humanizmas.
Lietuvos fotografijos mokyklos fenomenas buvo rusų kritikų įvardytas po legendinės devynių lietuvių fotografų parodos Maskvoje 1969 m. Neabejotinai ši estetika, technika, požiūris į vaizduojamą objektą, kur nebelieka primityvios propagandos, o jos vietą užima subtilus psichologizmas, darė įtaką ir ukrainiečiams. Tačiau jie nekopijavo aklai, o sukūrė savo metodus, principus bei požiūrį.
– Kiek tam įtakos galėjo turėti tai, kad Lietuvoje oficialiai veikė fotografų draugija, o daugelis jų dirbo leidiniuose kaip fotožurnalistai. Tuo tarpu charkiviečiai buvo mėgėjų klubo nariai, maža to, pirmoji jų grupė „Vremia“ – savotiški atskalūnai šiame klube.
– Taip, Charkivo fotografijos mokykla kūrėsi kaip alternatyva oficiozui bei viešajai sovietmečio kultūrai. Tiesa, nors pradžioje lietuvių pavyzdžiu jie taip pat bandė sukurti oficialią organizaciją, tačiau dėl įvairių priežasčių tai nepavyko, tad jie neturėjo ir galimybių rengti viešų parodų ar leisti metraščių. Todėl iš esmės grupės „Vremia“ nariai veikė pogrindyje, megzdami horizontalius ryšius, o savo darbų demonstravimus rengdami vieni kitų namuose ar laboratorijose.
Reikia suprasti, kad septintajame–aštuntajame dešimtmetyje žmonės negalėjo tiesiog sugalvoję verstis fotografijos amatu, nes iš principo namuose negalima buvo įsirengti fotolaboratorijos. Štai kodėl profesionalūs fotografai turėjo turėti oficialų fotografo darbą kokioje nors gamykloje, mokslinėje įstaigoje, institute ar spaudoje. Šios pareigos jiems garantavo ir galimybę turėti savo laboratoriją. Tad Charkivo mokyklos atstovai, lygiai kaip ir Lietuvos fotografai, buvo savamoksliai, kurie dirbo fotografais įvairiausiose to meto įstaigose.
Esminis skirtumas tas, kad daugumą savo darbų, nors tikrai ne viską, Lietuvos fotografai rodė bendrose parodose ar albumuose nuo pat septintojo dešimtmečio pabaigos–aštuntojo pradžios. Charkivo fotografai oficialiai dirbo savo darbus, tačiau laisvu laiku laboratorijose užsiėmė tuo, kas viešai, bent jau iki perestroikos laikotarpio, negalėjo būti demonstruojama.
Devintojo dešimtmečio gale Charkive atsirado pirmosios privačios galerijos, įvairios neformalios erdvės, tad išeidami iš pogrindžio menininkai jau galėjo platesnei auditorijai demonstruoti savo kūrybą. Tad galima sakyti, kad viešas šių darbų gyvenimas prasidėjo beveik dviem dešimtmečiais vėliau nei Lietuvoje.
– Daug dėmesio parodoje skiriama Charkivo fotografijos mokyklos klasikui Borisui Michailovui, kurį galima būtų palyginti su mūsų Antanu Sutkumi. Rodos, net šeši B.Michailovo ciklai, nuo pirmųjų darbų iki pastarųjų metų kūrybos, kaip tam tikra dominantė, eina per visas parodos erdves. Tad kaip tu įvardytum, kuo išskirtinė yra B.Michailovo asmenybė bei darbai?
– Jis buvo ne tik vienas Charkivo fotografijos mokyklos pradininkų, tačiau ir iki pat šių dienų, jau gerokai perkopęs devintą dešimtį metų, yra išlikęs centrine jos figūra. Maža to, po Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo dešimtojo dešimtmečio pradžioje, jis išvyko į Berlyną, kur gyvena iki šiol ir būtent čia jam atsivėrė visas pasaulis, svarbiausių meno galerijų ir muziejų durys. Štai kodėl šiandien B.Michailovas yra laikomas viena iškiliausių XX amžiaus pabaigos ir XXI a. pradžios pasaulio fotografijos asmenybių.
Beje, B.Michailovas puikiai žino ne tik vyriausios mūsų kartos fotografijos klasikų, bet ir modernistų – Alfonso Budvyčio, Remigijaus Pačėsos, Vytauto Balčyčio – darbus. Ir nors ne kartą sovietmečiu jis lankėsi Lietuvoje, iki šiol jo darbai nei grupinėje, nei personalinėje parodoje nebuvo rodyti. Būtent tai ir nulėmė, kad parodoje „Ukrainos svajotojai“ didelis dėmesys skiriamas būtent šiai, kertinei, Charkivo fotografijos mokyklos figūrai. Be jo, neabejotinai, ši mokykla būtų visiškai kitokia.
– Kokia dabar yra situacija su šios mokyklos tradicija, jos tęstinumu, turint galvoje nuolatos apšaudomą Charkivo miestą, esantį vos keliasdešimt kilometrų nuo Rusijos sienos?
– 2022 metais Charkive turėjo būti atidarytas Charkivo fotografijos mokyklai skirtas muziejus. Deja, Rusijos pradėtas plataus masto karas visus planus sugriovė. Tai nulėmė, kad visas sukauptas archyvas buvo nedelsiant perkeltas į Vokietiją, kur yra saugomas iki šiol. Būtent iš Vokietijos originalūs charkiviečių darbai atkeliavo ir į parodą Vilniuje.
Kokia situacija yra šiandien? Trumpai kalbant, tai yra gyvenimas karo sąlygomis. Didžioji dalis vyresnės kartos fotografų yra išvykę iš Charkivo į saugesnes vietas Ukrainos vakaruose ar pas giminaičius Europoje. O jaunesnio amžiaus kūrėjai, priklausantys šauktiniam amžiui, įvairiais būdais prisideda prie šalies gynybos: kažkas su ginklu rankose, kiti – su fotoaparatais, dokumentuodami karo įvykius ir kurdami naujas darbų serijas apie gyvenimą Ukrainoje karo metu.
Stebina tai, kad net ir karo sąlygomis jie – ne tik Charkive, bet ir kituose Ukrainos miestuose – Nikolajeve, Chersone, Lvive, Kyjive – aktyviai fiksuoja dabarties realybę ir kuria, leidžia albumus, rengia parodas, pristato savo kūrybą užsienyje. Nors situacija šalyje yra labai sudėtinga ir dramatiška, tačiau kaskart susitikdamas su savo pažįstamais ukrainiečiais fotografais, aš nuolat stebiuosi jų užsispyrimu, tikėjimu ir ryžtu. Ir, be abejo, humoru. To iš jų niekas niekados neatims.
