Sekite 15min Google
Kodėl pasirinktos būtent kaukolės ir kaip šį sprendimą vertina meno bei istorijos ekspertai? 15min apie tai kalbėjosi su istoriku Zigmu Vitkumi, meno kritike Agne Narušyte, menotyrininku Ernestu Parulskiu ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktoriumi Sigitu Narbutu.
Apie skulptūrą
Skulptūros „Žygimantas ir Barbora“ autorius – skulptorius Gediminas Piekuras, architektė – Aušra Gvildienė.
Skulptūra atsirado po 2024 m. surengto kūrybinio konkurso. G.Piekuro ir A.Gvildienės projektas buvo pasirinktas kaip nugalėtojas.
Skulptūros įgyvendinimas kainavo 60 tūkst. eurų. Pasak Vrublevskių bibliotekos, projektas buvo įgyvendintas bibliotekos bendruomenės iniciatyva ir privačių rėmėjų lėšomis. Tarp projekto rėmėjų – Birutė Butkevičienė, Vidmantas Martikonis, Augustinas, Dominykas ir Kristijonas Vizbarai.
Dar prieš įgyvendinant projektą jo vertinime akcentuotas būtent netradicinis požiūris į istorinę porą. Komisijos nariai idėją vertino kaip universalią, kalbančią apie mirtį ir nemirtingumą, o pats sprendimas atsisakyti įprastų istorinių asmenybių atvaizdų buvo laikomas vienu projekto išskirtinumų.
Tuomet komisijos narys Valdas Puteikis projektą įvertino kaip universalią meno kūrinio idėją, „be skulptūrinių klišių“ kalbančią apie mirtį ir nemirtingumą. Jis taip pat pabrėžė kūrinio drąsą ir atsparumą laikui.
„Visų konkurso dalyvių kontekste Gedimino Piekuro darbas išsiskiria drąsa kalbėti apie amžinybę. Ir apie tai kalbėti universaliai. Kalbėti pakiliai, bet be patoso, be egzaltacijos ir be didybės štampo. <...> Jis iš pirmo žvilgsnio provokuoja, užduoda daugybę klausimų, todėl ir vilniečiams, ir sostinės svečiams, neabejoju, žadintų smalsumą, intriguotų, tačiau tuo pačiu šis darbas darytųsi suprantamas ir lietuviui, ir prancūzui, ir brazilui, ir japonui – o tai jau meno kūrinio išliekamosios vertės bruožas, kaip ir jo atsparumas laikui ir istoriškumui. Akivaizdu, kad darbas nesunkiai atlaikytų laiko cenzą“, – tuomet sakė V.Puteikis.
Dabar, praėjus beveik dvejiems metams nuo konkurso, kūrinys atsidūrė neseniai atnaujintame Vrublevskių bibliotekos kiemelyje ir sukėlė nemažai diskusijų.
Kodėl Žygimantas ir Barbora – kaukolės?
Rugsėjo 10-ąją atidengdama kūrinį Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka jį pavadino „dvibokšte katedra“, kurioje telpa Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorija, Lietuvos valstybės atmintis ir Vilniaus aukso amžius.
Skulptūros atidarymo ceremonija prasidėjo Björk daina „Pramotė“ (angl. „Ancestress“), o biblioteka išskyrė joje skambančią frazę: „Mano kaukolė yra mano katedra“.
Pasak bibliotekos, šis pasirinkimas nebuvo atsitiktinis – dainos motyvas susietas su protėvių atminimu, o kaukolės skulptūroje tapo atminties ir to, kas išlieka po žmogaus mirties, ženklu.
Kūrinio idėją aiškina ir Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS), prisidėjusi prie konkurso sąlygų ir jo organizavimo. Anot jos, kaukolė Vakarų meno tradicijoje dažnai primena „gyvenimo laikinumą, mirtį ir baigtinumą“, o auksas šiam simboliui suteikia kitą reikšmę – „vertę, šviesą, išlikimą ir pastovumą“.
Todėl, LDS aiškinimu, dvi auksinės kaukolės tampa ne vien mirties simboliu. Jos turėtų kalbėti apie dviejų žmonių ryšį, kuris išlieka ir jų gyvenimui pasibaigus.
Pagrindinė kūrinio mintis, pasak sąjungos: „Meilė nemari.“
Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Gogelienė skulptūrą taip pat siejo su atmintimi.
Džiaugiuosi, kad Vilniaus viešąsias erdves puošia tokie kūriniai.
„Nuostabus meno kūrinys, įamžinantis vieną garsiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės porų ir jų meilės istoriją. Skulptūra ne tik puošia bibliotekos erdvę – ji kviečia stabtelėti ir iš naujo pažvelgti į mūsų istoriją, į meilę ir mirtį. Džiaugiuosi, kad Vilniaus viešąsias erdves puošia tokie kūriniai“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė K.Gogelienė.
Tačiau ne visi į kaukoles pažvelgė taip pat.
Ekspertų akimis – ne tik mirties simbolis
Po skulptūros pristatymo netrūko kritiškų reakcijų. LRT kalbintas istorikas Aivas Ragauskas kaukolių simboliką pavadino pernelyg universalia ir suabejojo jų ryšiu būtent su Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorija. Jo vertinimu, vien aukso ir kaukolių derinys nepakankamai perteikia konkrečios istorinės poros istoriją.
Tačiau ekspertų nuomonės išsiskyrė.
15min kalbintas Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto istorikas Zigmas Vitkus į skulptūrą žvelgia palankiai. Jo manymu, kūrinys neturėtų būti vertinamas vien pagal tai, ar jame iš karto atpažįstami Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė.
Jei čia būtų atsiradusi daili, figūrinė skulptūra, vaizduojanti meiliai vienas į kitą žvelgiančią porą, būtų, aišku, korektiška, bet neįdomu, sukeltų mažai minčių.
„Netikėtas, nustebinęs kūrinys. Ir išties daugiasluoksnis. Kai tik buvo atidengtas, iškart brūkštelėjau žinutę žmonėms, kurių nuomonę vertinu, ir iškart turėjome daug kalbos. Jis mums kalba apie gyvenimą ir mirtį, gyvenimo trapumą ir amžinybę, karališkumą, išdidumą ir tuštybę, nes „atmink, kad mirsi“. Taip pat poros intymumą, iki mirties“, – sako istorikas.
Anot jo, šiam skaitymui galima rasti ir konkretų istorinį kontekstą.
„Kaip žinome, Žygimantas Augustas savaičių savaitėmis budėjo prie mirštančios žmonos lovos, paskui pėsčias ir raitas lydėjo jos karstą iš Krokuvos į Vilnių, ir netgi prašė būti palaidotas Vilniuje. Pakeliui į Vilnių karaliaus palyda matė daug mirties, nes šalyje siautė epidemija.“
Z.Vitkaus manymu, būtent todėl nebūtina Žygimanto ir Barboros istoriją dar kartą pasakoti įprastu romantiniu būdu.
„Jei čia būtų atsiradusi daili, figūrinė skulptūra, vaizduojanti meiliai vienas į kitą žvelgiančią porą, būtų, aišku, korektiška, bet neįdomu, sukeltų mažai minčių. Įvairūs klasikiniai, romantiški Žygimanto ir Barboros vaizdai mums puikiai žinomi, jų gali rasti vadovėliuose, Vilniaus, Molėtų muziejuose, Dubingiuose, o čia skulptorius pažvelgė kitaip. Tai, mano manymu, sveikintina.“
Čia skulptorius pažvelgė kitaip. Tai, mano manymu, sveikintina.
Panašiai skulptūrą, nors kol kas tik nuotraukose, vertina ir meno kritikė Agnė Narušytė.
„Šiaip ji man įdomesnė nei įprastinės personažų skulptūros“, – 15min sakė A.Narušytė.
Tuo metu menotyrininkas Ernestas Parulskis į šį kūrinį siūlo pažvelgti dar kitu kampu. Jo manymu, „Žygimantą ir Barborą“ galima priskirti urbanistinio suvenyro kategorijai – tai, pasak jo, populiarus ir sąlyginai nelabai senas reiškinys, Europos miestuose ypač išsigryninęs XX amžiaus pabaigoje.
„Žinoma, reiškinio ištakos siekia gerokai senesnius laikus, bet būtent toks, išgrynintas variantas, kuriame yra trys būtini elementai – su skulptūros vieta susijęs siužetas, fotografavimui ir publikavimui socialiniuose tinkluose palanki forma bei kūrinio kompaktiškumas – susiformavo ir išsigrynino per pastaruosius kelis dešimtmečius“, – 15min sakė E.Parulskis.
Jo vertinimu, Vilniaus naujausias pavyzdys šiuos elementus turi.
„Bibliotekos kiemelis kažkada turbūt buvo Radvilų rūmų dalimi, net dvi auksinės kaukolės akį patraukia garantuotai, o nedideli skulptūros gabaritai priverčia beveik kiekvieną praeivį prieiti arčiau, panagrinėti artefaktą įdėmiau, na, ir nufotografuoti bei paskelbti trofėjų socialiniame tinkle.“
E.Parulskis atkreipė dėmesį ir į dar vieną, jo manymu, labai vertingą šio kūrinio bruožą – skulptūros atsiradimą finansavo privatūs mecenatai.
„Jei visos privačios ar bendruomeninės skulptūrų statymo mieste iniciatyvos būtų tokios, kaip „Žygimantas ir Barbora“ – profesionaliai ir efektingai sukurtos, nedidelės, pastatytos už privačius pinigus mažuose kiemeliuose su ribotomis apsilankymo galimybėmis (kai biblioteka neveikia, kiemelis uždarytas), baisėjimasis vizualia miesto tarša gal net ir išnyktų. Arba, tiksliau formuluojant, susilpnėtų“, – teigė menotyrininkas.
Baisėjimasis vizualia miesto tarša gal net ir išnyktų.
Z.Vitkus savo ruožtu mano, kad įvairovė paminklų kultūroje yra sveika, o keistesnės išraiškos formos gali kelti visuomenės nepasitenkinimą.
„Paminklų kultūroje, kaip ir pievoje, jei pasitelktume jos metaforą, įvairovė yra sveika, čia dera ir saldžios, ir karčios žolės. Monokultūrinės pievos yra skurdesnės. Mažiau rūšių, mažiau vabzdžių (lankytojų), mažiau rūšių, mažiau peno (akims ir mintims), na, ir atsparumas įvairovei mažesnis. Tada bet koks keistesnis augalas – mūsų temoje – ne figūrinis ir ne romantinis kūrinys – trikdo ir netgi sukelia dalies piliečių agresiją.“
Tada bet koks keistesnis augalas – mūsų temoje – ne figūrinis ir ne romantinis kūrinys – trikdo ir netgi sukelia dalies piliečių agresiją.
Vis dėlto Z.Vitkui pritrūko daugiau informacijos apie patį kūrinį ir jo herojus. Jis taip pat atkreipia dėmesį į aplinką, kurioje skulptūra pastatyta.
„Ko man trūktų, tai daugiau informacijos apie patį kūrinį ir jo herojus bei skvero sutvarkymo. Dabar ten akmeninė dykumėlė, o metaliniai suolai nekviečia prisėsti. Įsivaizduočiau ten žalią salą, kurioje būdamas girdėtum miesto gaudesį ir galėtum medituoti laikinumą ir amžinybę“, – sako istorikas.
Bibliotekos direktorius: nustebino ne kritika, o argumentų stoka
Vrublevskių bibliotekos direktorius Sigitas Narbutas 15min teigė, jog bibliotekai buvo svarbu kiemelyje įamžinti būtent Žygimantą Augustą ir Barborą Radvilaitę, nes paminklas stovi ypatingoje vietoje.
Biblioteka pastatyta greta XVI amžiuje stovėjusių Radvilų rūmų. Šalia – Žemutinė pilis ir valdovų rezidenciniai rūmai. Pasakojama, kad Žygimantas Augustas šioje vietoje liepęs pastatyti tiltelį per Vilnią, kad galėtų slapta Radvilų rūmuose lankyti mylimąją.
„Šiandien Vilnia teka kita vaga, iš Radvilų rūmų teliko pamatų liekanos, tačiau legenda tebegyvuoja. Prie to prisideda ir Biblioteka. Joje galima rasti daug XVI–XXI amžiaus leidinių, įamžinusių paskutinio Jogailaičio ir Radvilaitės meilę. Ši skulptūrinė kompozicija ragina susipažinti su šiais leidiniais ir tapti gyvais šios Vilniaus legendos dalininkais. Daugiau pasakojimų lankytojai ras, nufotografavę QR kodą ant skulptūros postamento“, – sakė S.Narbutas.
Pasak bibliotekos direktoriaus, konkursui buvo pateikta skirtingų skulptūros idėjų, o G.Piekuro projektą išrinko specialistų ir bibliotekos darbuotojų komisijos.
Komisijų nariai savo pasirinkimą aiškino taip: „Konceptualiai stiprus darbas, kaip rašo autorius, jungia svarbiausias ir amžinas žmogiškas prasmes, sakyčiau, paliečia ir mūsų valstybingumo istoriją. Tuo pačiu sprendimas išlieka modernus, nepaisant panaudotų tradicinių formų. Kompozicijos architektūrinis sprendimas erdvėje akcentinis, bet nesiekiantis dominuoti.“
Kompozicijos architektūrinis sprendimas erdvėje akcentinis, bet nesiekiantis dominuoti.
Kitas komisijos narys G.Piekuro kūrinį įvertino kaip tokį, kuris „itin įtaigiai, šviežiai, novatoriškai ir be skulptūrinių klišių kalba apie mirtį ir nemirtingumą“.
Dar vienas vertinimas buvo toks: „Skulptoriaus G.Piekuro darbas – drąsus, naujas, gaivus, labai profesionalus, gilus, subtilus, pagarbus kūrinys seniai eksploatuojama tema.“
S.Narbutas teigė, kad biblioteka po konkurso taip pat ėmėsi viešinimo darbo. Komunikacijos skyriaus darbuotojos kalbino dailininkus, meno kolekcininkus, miesto architektus, meno kritikus ir kitus specialistus, o šie dalijosi mintimis apie paminklus ir kitokius kūrinius viešosiose miesto erdvėse.
2025–2026 metais Bibliotekos svetainėje ir „YouTube“ paskyroje buvo paskelbti aštuoni tokie pokalbiai.
„Taigi visuomenė buvo ir tebėra šviečiama ir ruošiama šio paminklo atvėrimui bei gyvavimui“, – teigė bibliotekos direktorius.
Tačiau paklaustas apie po skulptūros atidengimo kilusią kritiką, S.Narbutas teigė, kad jį nustebino ne jos gausa.
„Nustebino ne kritiškų, nepalankių ar tiesiog užgaulių atsiliepimų gausa, o argumentų juose stoka. Veik visi pikti atsiliepimai, regis, kyla ne iš supratimo, empatijos, bet iš nebaltos emocijos ir noro pasipuikuoti“, – sakė jis.
Pasak bibliotekos direktoriaus, G.Piekuro „Žygimantas ir Barbora“ ragina įsižiūrėti, įsigalvoti ir pasitelkti asmeninę dvasinę, kultūrinę, meninę bei kitokią patirtį.
Nustebino ne kritiškų, nepalankių ar tiesiog užgaulių atsiliepimų gausa, o argumentų juose stoka.
„Kelis kelius, vedančius prie šios skulptūros supratimo, Biblioteka, taip pat Lietuvos dailininkų sąjunga, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija pasiūlė savo skelbimuose apie šios skulptūrinės kompozicijos atidarymo iškilmę. Žinoma, tie keliai nėra vieninteliai siekiant to supratimo. Galima surasti ir savą takelį link jo. Reikia tik noro jo paieškoti“, – teigė S.Narbutas.
Ir jei šiandien reikėtų rinktis iš naujo, bibliotekos vadovo teigimu, sprendimas nebūtų keičiamas.
„Taip, tikrai taip. Talentingas skulptorius per pastaruosius dvejus metus Vilnių papuošė štai jau trečiu darbu. Biblioteka didžiuojasi, turėdama šio iškilaus menininko kūrinį“, – sakė S.Narbutas.