„Kėlimas švieson: fotografija“, anot pačios autorės, yra filologinė studija apie fotografiją, atsiradusi iš įdėmaus įsižiūrėjimo ir mąstymo. Jos centre – humanistinė Lietuvos fotografijos tradicija bei jos tąsa šiandien. Neatsitiktinai knygoje dažnai minimi tokie meistrai kaip Antanas Sutkus, Algimantas Kunčius, Romualdas Požerskis, Aleksandras Macijauskas, tačiau sutinkami ir rečiau aptariami bei gan nauji vardai.
-
Tris malūnus pastatęs ir upę pasidaręs kalvis J.Kavaliauskas: „Jei nori užsiimti verslu, atidaryk degalinę, o ne pažintinį parką“
-
93-ejų Ramygalos zakristijonas Julius: „Gyvenimas nėra lengvas, bet negi dėl to jį keiksi“
-
Ukrainiečių literatūrą verčianti Donata Rinkevičienė: „Kartais šis darbas emociškai nepakeliamai sunkus“
V.Daujotytė pateikia labai savitą požiūrį į fotografijos fenomeną, žvelgdama, kaip pati pripažįsta, ne iš literatūros ar fotografijos pusės, o iš taško, kuriame susieina ir fotografija, ir literatūra. „Gyvenimas yra paprastas stebuklas. Įstabiausia to stebuklo savybė, kad jis leidžiasi pamatomas. Svarbiausia – sulaukti akimirkos, kai tas stebuklas blyksteli“, – savo knygoje rašo V.Daujotytė. Apie to stebuklo apraiškas fotografijoje ir yra šis pokalbis.
– Viktorija, šitiek metų gyvenote tarp literatūros knygų, ypatingai poezijos – skaitėte, dėstėte, rašėte, analizavote... O štai dabar, netikėtai, pasirodė jūsų knyga, kurios centre – lietuviška fotografija. Kažkas panašaus prieš kelis dešimtmečius nutiko ir su filosofu Arvydu Šliogeriu – visą gyvenimą mąstęs ir rašęs apie filosofines idėjas, galiausiai jis taip pat atsigręžė į fotografiją ir net pats ėmė fotografuoti. Tad kodėl fotografija jums?
– Pradėjau jausti, kad mano pagrindinė veikla – poezija – tai tik viena kultūros šaka. Žinoma, ji yra kur kas platesnė ir gilesnė, nes kyla iš kalbos. Apskritai, viskas kas žmogiška yra iš kalbos, nes žmogus – kalbanti būtybė.
Tačiau matau, kad greta eina ir grafika, ir muzika, ir fotografija. Tarp šių dalykų yra nemažai bendrumų – tiek jų pradžioje, tiek raidoje, tiek vidinėse struktūrose. Galiausiai suvoki, kad visos šios šakos yra iš vieno bendro kamieno, iš tų esminių klausimų – kas yra šis gyvenimas, kas yra žmogus, kas ši mus supanti tikrovė? Ir – kas yra vaizdas ir atvaizdas?
Mąstau: gal pirmas žmogaus pastebėtas atvaizdas buvo vandenyje atsispindintis medis? Ir nors šiandien gyvename atvaizdų perpildytoje tikrovėje, tačiau mane iki šiol jaudina giliame vandenyje matomo miško vaizdas. Ir tai yra stebuklinga. Einant toliau ir mąstant apie atvaizdo problematiką, tampa akivaizdu, kad šiandien ji labiausiai ir atsispindi fotografijoje.
Žinoma, šis suvokimas mane ištiko gan vėlai ir tapo paskutiniu lašu giliau įsižiūrėti į fotografijos fenomeną. Išties nuotraukas ėmiau pastebėti dar vaikystėje. Mano mama bei tetos – anos nepriklausomybės karta – turėjo ne tik savo dainų ar eilėraštukų, tačiau ir nuotraukų. Pamenu didžiulę savo pačios nuostabą vaikystėje, žiūrint į savo penkiametės mamos fotografiją. Pasirodo, kad per nuotrauką galima pamatyti tai, kas buvo, susitikti su savo mama-vaiku, išvysti, kiek tarp jūsų daug bendra...
Kaip kitaip jei ne per nuotraukas galiu išvysti ir savo tėvą – dailią uniformą dėvintį Lietuvos kariuomenės kareivį, uloną. Žiūri į tą šviesų veidą ir matai, kaip jis pats džiaugiasi ir didžiuojasi šia akimirka. Visa tai yra gyvenimo liudijimas, šviesus metas prieš baisius laikus, kurie netrukus ištiks šią kartą ir visą mūsų kraštą...
Toks ir yra tų senųjų fotografijų veikimas: rodos, kad ne tu žiūri į jas, bet jose įamžinti žmonės žvelgia tiesiai į tave...
– Pastebėjau, kad ir tarp mūsų poetų nemažai yra fotografuojančių. Bene ryškiausias ir aktyviausias dabar – Sigitas Parulskis, ne tik leidžiantis savo nuotraukomis iliustruotas knygas, bet ir išleidęs fotografijų albumą, taip pat rengiantis parodas, su savo darbais noriai dalyvaujantys meno mugėje. Vadinasi tarp fotografijos ir poezijos yra šiokių tokių bendrumų?
– Man rodos, bendra, visų pirma, yra mąstymas ir matymas. Juk ir S.Parulskio esė knygoje „Nuogi drabužiai“ daug kas yra iš matymo – jis yra labai pastabus, mato detaliai, subtiliai, tiksliai. Vadinasi, savita žvilgsnio estetika slypi jo prigimtyje. O juk ir fotografuojama pirmiausia yra akimis.
Matyt Sigitą stipriai pagavo techninė fotografijos pusė, ta konkretybė, aparatų geležis, rankų darbas pačiam ryškinant juostas, spausdinant nuotraukas. Pagal jo charakterį literatūra turbūt jau buvo gerokai įgrisusi...
Sakyčiau, tas entuziastingas ir tvirtas dabartinis Sigito požiūris į fotografiją labiau atitinka jo būdą ir prigimtį. Rodos, kad dabar jis labiau jaučiasi savo vietoje. Ir ne taip svarbu ar jis išvis mes rašyti, ar mažiau rašys, tačiau naujai atrastas kelias bus jam priebėga ir laisvė.
– O jei grįžtume prie jūsų: ar tarp eilėraščio skaitymo ir įdėmaus įsižiūrėjimo į fotografiją yra kokie nors skirtumai? O gal čia praverčia panašūs įgūdžiai bei įrankiai?
– Mano kalba yra ta pati tiek rašant apie literatūrą, tiek ir fotografiją. Tai bandymas mąstyti, suprasti ir pasakyti – iš ko, kaip ir kas tai yra. Pasakysiu gan rizikingai: esu lietuvių kalbos išlaikytinė, pašalpinė: mane šelpia ir išlaiko kalba. Maža to, turiu ir tam tikrą priklausomybę nuo kalbos. Tad aš negaliu, o ir nenoriu iš to išeiti.
Šią mano studiją apie fotografiją, visų pirma, reikėtų laikyti filologine studija. Žinoma, tai nereiškia, kad į fotografiją žiūriu iš literatūros pusės. Ne. Žiūriu iš to taško, kuris yra ir už literatūros, ir už fotografijos. Tai bendras taškas, iš kurio ir mąstoma apie šį pasaulį bei žmogų. Juk ir kalbėdama apie literatūrą aš nekalbu visai literatūriškai – čia dalyvauja ir gyvenimas, netelpantis vien į literatūros problematiką.
Savo knygoje niekaip neužgriebiu fotografijos technikos klausimų, mane iš esmės domina atvaizdo problematika. Tad šie rašymai, mąstymas apie fotografiją ir atsiranda iš įdėmaus, lėto įsižiūrėjimo į atvaizdą, sugrįžimo prie jo po kurio laiko ir naujų apmąstymų. Žiūrėti ir mąstyti – nieko daugiau, o kartu – ir tiek daug...
Kalbėdama apie literatūrą aš nekalbu visai literatūriškai – čia dalyvauja ir gyvenimas, netelpantis vien į literatūros problematiką.
– Ar dažnai nuščiūvate prieš fotografiją taip, kad jokie žodžiai, jokios interpretacijos jau nebereikalingos?
– Nedažnai. Tačiau ir prieš eilėraštį ar tapybos darbą nuščiūti pasitaiko gan retai. Tai reta ir labai brangi gyvenimo akimirka. Negali tikėtis, kad pasaulis susidėtų vien iš stebuklų...
Tad kas žmogui lieka – įdėmus žvilgsnis, refleksija, klausimų kėlimas ir pastanga rasti atsakymą, kartais net ir įsivaizduojant, koks vaizdas slypi už to atvaizdo. Žinoma, tai yra gan rizikinga, todėl stabdau save ir vis bandau sugrįžti prie atvaizdo.
Ir net kai pats fotografas bando nupasakoti atvaizdo atsiradimo aplinkybes, situacijos konkretybes, klausausi ne itin atidžiai, nes tai man neatrodo taip svarbu. Dabar jau atvaizdui lemta likti ir gyventi šiame pasaulyje. O tai, kas buvo už atvaizdo, liks svarbia tos konkrečios situacijos dalyvių atmintyje bei patirtyje. Man pirmiausia rūpi atvaizdo tikrovė.
– Kaip jūs įvardytumėte fotografijos fenomeno esmę?
– Fenomeno esmė susideda ne iš vieno dalyko, bet jų sankirtoje. Visų pirma, fotografija liudija šią tikrovę, o kartu atvaizdas gali veikti ir savarankiškai. Tarkime, dokumentinėje fotografijoje vienu metu gali egzistuoti ir apibendrintas tikrovės vaizdas, esantis labai arti realybės ir gerokai nuo jos nutolęs, pasižymintis itin ryškiais bruožais bei virstantis meno kūriniu. Štai kodėl nėra griežtos, neperžengiamos ribos tarp dokumentinės ir meninės fotografijos. Tai gali nulemti tiek praėjęs laikas, tiek ir žiūrinčiojo žvilgsnis bei jo interpretacija.
Pavyzdžiui, Romualdo Požerskio „Atlaidai“. Man rodos, kad ši tema jį taip įtraukė, kad jis padarė tai, ko net pats nesitikėjo, neplanavo. Gal iš pradžių jis ir norėjo tik užfiksuoti tai, kas vyksta, kaip dabar sakytume, padaryti reportažą. Tačiau galiausiai pats fotografas tapo ne stebėtoju, ne fiksuotoju, bet buvo įtrauktas į atlaidų stichiją, seno maldingumo tradiciją, žmonių buvimą. Taip jis fotografavo ir pats dalyvaudamas, būdamas viso to dalimi. Man rodos, tai yra pagrindinis kūrėjo bruožas.
Labai vertinu šį ciklą. Ir ne tik todėl, kad R.Požerskis įamžino ir mano vietas, tačiau ir todėl, kad pati dalyvavau, mačiau šitokius atlaidus. Fotografas savo darbuose ne tik užfiksavo žmonių elgesį, bažnytinę tradiciją, aprangą, dalyvius – ne vien žmones, bet ir arklius, šunelius, tačiau ir pačią šventumo būseną, to, kas neturi jokios apčiuopiamos formos.
Mano itin vertinami fotografai broliai Černiauskai yra pasakę, kad fotografijos fenomenas – tai galimybė nufotografuoti tai, kas nematoma. Tai kaip siekiamybė, užduotis. Žinoma, tai gali niekada ir nepavykti, bet vien žinoti, kad tokia galimybė yra – jau labai daug. Ir R.Požerskiui tai yra pavykę padaryti jo atlaiduose.
Tą patį galėčiau pasakyti ir apie Algimanto Kunčiaus ciklą „Tolių vaizdai“ – čia taip pat nufotografuota tai, ko nėra nei arti, nei toli, nei medyje, nei danguje – niekur. Tačiau yra šiose fotografijose. Stebuklas – niekaip kitaip... Kad ir ta nuotrauka „Kelias nuo Žemaičių Kalvarijos į Šarnelę“. Šią fotografiją turiu pasikabinusi savo kambaryje, todėl ji nuolat yra man prieš akis...
Praeitis niekada nepraeina visiškai, totaliai, nepalikdama jokio ženklo, užuominos. Kiekvienoje dabartyje yra dalis praeities, kaip tam tikra pradžia.
– Centrine jūsų knygos ašimi tapo Lietuvos fotografija ir garsiausi jos vardai – Antanas Sutkus, Romualdas Požerskis, Algimantas Kunčius, Virgilijus Šonta, Arūnas Baltėnas, taip pat viduriniosios kartos kūrėjai Tadas Kazakevičius bei Artūras Morozovas. Akivaizdu, kad esate klasikinės humanistinės fotografijos gerbėja.
– Taip. Ir gal labiau tos lietuviškos programos, kuri septintojo dešimtmečio pabaigoje-aštuntojo pradžioje mūsų fotografų buvo keliama kaip būdas telkti, laikyti ir ieškoti žmogaus galimybių išbūti net ir tokiomis sąlygomis, situacijose, kokios buvo sovietmečiu. Suprantu, kaip ir kodėl veikė ši programa anuomet ir kokia ji buvo reikšminga. Tačiau suprantu ir tai, kad viskas kinta, o kartu – ir žmogiškumo suvokimas.
Mąstyti ir rašyti apie fotografiją mane labiausiai palaikė nuostaba, kad, anot Czesławo Miłoszo, nieko nereikia daugiau iš gyvenimo, užtenka to, kad jis būtų. Ir garbė už tai, kad jis tęsiasi. Tad lietuviška humanistinė tradicija man ir yra apie tą garbę bei gyvenimo tęstinumą.
Ir tai egzistuoja iki šiol – užtenka pažiūrėti į visiškai kitos kartos Tado Kazakevičiaus programinį ciklą „Tai, ko nebebus“. Įdomu, kad šiame fotografo teiginyje slypi ir prieštara – jis teigia, kad to nebebus, bet kartu patvirtina, kad tai vis dar yra.
Praeitis niekada nepraeina visiškai, totaliai, nepalikdama jokio ženklo, užuominos. Kiekvienoje dabartyje yra dalelė praeities, kaip tam tikra pradžia. Kad ir žmogaus ėjimas, arba jo sėdėjimas rankas susidėjus savo virtuvėlėje – visa tai tebėra ir tą jaučia, mato, atranda Arūnas Baltėnas keliaudamas po Lietuvos kaimus Dzūkijoje ar Žemaitijoje. Viskas tebėra, viskas tęsiasi... Būtent tai ir yra tradicija, kurią pavadinčiau gana lietuviška.
Turi būti ir gražus, puošnus, tvarkingas gyvenimas. Nes gražus gyvenimas leidžia pamatyti ir kitokį. Abu jie priklauso humanizmui.
Arba A.Morozovo nuotrauka, su berniuku laikančiu vabalą. Šį vaizdą atpažįstu kaip daug sykių matytą – ir tas vaikas, ir susikaupęs jo žvilgsnis, ir vasara... Ar tai humanistinė fotografija? Žinoma.
Tai atidus įsižiūrėjimas į žmogiškumo apraiškas šiame laike: nuo jauno ir gražaus, iki seno ir suvargusio. Įdomu, kad fotografus dažniau traukia suvargęs gyvenimas... Bet juk turi būti ir gražus, puošnus, tvarkingas gyvenimas. Nes gražus gyvenimas leidžia pamatyti ir kitokį. Abu jie priklauso humanizmui.
– Tačiau, pripažinkime, kad jūsų knygoje daugybė fotografų liko neįvardyti, neapkalbėti. Kad ir Rimaldas Vikšraitis su savo „Vienkiemių godom“. Ar galima sakyti, kad jūsų akiratyje, iš esmės, idealistinė, romantiška, o kartais ir net kiek sentimentaloka lietuviška fotografija.
– Visiškai sutinku su jumis. Beje, ir literatūroje mane labiau traukia būtent tokie tekstai. Gal todėl, kad aš nesigėdiju sentimentalumo, kartais net jį ginu kaip natūralią žmogaus emociją. Nebijau savo liūdesio, ilgesio, gailesčio... Šios būsenos man iš prigimties yra artimos.
Tačiau kartu gerai jaučiu ir Žemaitę, o juk kai kurie jos tekstai, ypač autobiografiniai, galėtų būti sugretinami su R.Vikšraičio fotografijomis. Pavyzdžiui, pasakojimas apie kazokų kardų iškapotą sukilėlių būrį. Maskoliams pasitraukus, tą lauką užplūsta kaimo bobos, kurios ima nurenginėti sukapotus jaunus sukilėlius, barasi tarpusavyje dėl veidrodėlio ar geresnių batų... Siaubinga yra tai skaityti. O juk ir mes patys sukilimą šiandien esame apgaubia romantišku šydu, heroizmu ir nematome, nenorime matyti gyvenimo rūpumo, primityvaus godulio. Bet tai tikrai yra...
Aš nesigėdiju sentimentalumo, kartais net jį ginu kaip natūralią žmogaus emociją. Nebijau savo liūdesio, ilgesio, gailesčio...
Na, o kalbant apie „Vienkiemio godas“, aš žinau, kad tokia fotografija yra, pasistengusi net galėčiau rasti tinkamų žodžių, kaip ją apibūdinti. Bet žinote, man šiame cikle trūksta kitos perspektyvos, bent užuominos apie ją.
Juk Aleksandro Macijausko „Lietuvos turgūs“ taip pat labai žemiškas, grūbus, kasdienis ciklas. Visi čia paskendę įprastoje buityje: skaičiuoja pinigus, perka, nešasi, ginčijasi, derasi... O dar visur ir gyvuliai: karvės, žąsys, arkliai, vištos – viskas klega, mauroja, baubia. Tačiau užtenka vieno giedro veido, vieno žmogaus, kuris visiškai nedera su šia aplinka. Ir tai yra netikėtumas, sužadinantis nuostabą. Viskas staiga pasikeičia. Šia prasme R.Vikšraitis man yra vienplanis ir gal kiek nuspėjamas.
– Ar yra ir daugiau įdomių fotografų, kurie liko nepastebėti, nes tartum iškrenta iš lietuviškos humanistinės tradicijos?
– Jau parengusi knygą supratau, kad pražiūrėjau Alfonsą Budvytį. Žinoma, jis kiek kito plano autorius, bet jo ciklas „Tylioji gamta“, kurio anksčiau buvau mačiusi tik pavienius darbus, o paskui išvydau gerokai daugiau, būtų puikiai tikęs šiai studijai.
Jis man pasirodė labai artimas ir savas, priminė Algimanto Švėgždos grafiką. Abu jie savo darbuose liudija tyliąją šio pasaulio pusę, kuri susidaro iš visiškai nereikšmingų dydžių: sraigės, šakelės, obuolio, sėklos. Joks humanizmas, joks žmogaus pasaulio vaizdas nėra patikimas be šio nereikšmingojo dėmens.
– Šiandien fotografuoja visi kas tik netingi, o mes esame tiesiog užversti fotografinių atvaizdų. Kaip manote, kas išliks iš mūsų laiko fotografijų?
– Neįsivaizduoju. Bet akivaizdu tai, kad šie atvaizdai labai greitai nyksta. Gal tai ir natūralu: kas lengvai padaroma, tas ir nevertinama, kas lengvai gaunama – tampa neįdomu. Juk ir mes patys savo kasdienybėje imame tolti nuo lengvai gaunamų daiktų, didelės gausos drabužių, maisto produktų ir t.t. Vis labiau nejauku tampa šiame visko perpildytame pasaulyje.
Todėl ir fotografams darosi vis sunkiau kurti. Jiems tenka daug ką redukuoti, atmesti ir net susilaikyti nuo fotografavimo. Bet gal gero fotografo sąmonėje šie dalykai veikia tartum savaime? Kiek profesionalių fotografų ryžtasi fotografuoti žydintį alyvų krūmą ar gražiai apsnigtas egles? Šie atvaizdai yra daugybę kartų reprodukuoti, spausdinami kaip atvirukai. Visa tai jau matyta ir dėl to tartum nuvertėję.
Mums, fotografams mėgėjams, tai yra aukso amžius: galime sau fotografuoti, nes tai niekam nekenkia, niekam netrukdo.
Pamenu A.Budvyčio mintį iš jo pokalbio su žurnaliste Dalia Kutraite. Jis sako: kai aš matau, tai ir nufotografuoju. Rodos, jis tuomet kalbėjo apie sniegą... Vadinasi, nebūtina fotografuoti to, kas gražu, atvirukiška, užtenka tai pastebėti, pajusti, prisiminti.
Panašiai juk ir poezijoje: kas gi po Salomėjos Nėries ir Alfonso Andriuškevičiaus imsis rašyti apie alyvas? Rizikinga, tiesa? Bet tai nereiškia, kad neįmanoma...
Profesionaliems fotografams gal net kiek sunkiau, nes jie turi susilaikyti nuo atvirukinių atvaizdų dauginimo, nuolat tikrinti savo būsenas ir intencijas: ką ir kodėl fotografuoja. Na, o mums, fotografams mėgėjams, tai yra aukso amžius: galime sau fotografuoti, nes tai niekam nekenkia, niekam netrukdo.
– Vadinasi ir pati kartais pafotografuojate?
– Kartais ir aš nesusilaikau, ypač, kai gražu... Tiesa, fotografuoju išimtinai gamtą. Laukiniai augalai yra mano pasija... Šį pavasarį nufotografavau liauną, žiedų pilną, laukinę obelaitę, apglobtą senos pušies. Tiesiog negalėjau praeiti pro tokį grožį... Dar – išsiskleidusią kriaušės šaką didelio mėlyno dangaus fone.
Ką su tomis nuotraukomis darau? Nieko, visiškai nieko. Nei kaupiu, nei rūšiuoju. Svarbiausia, matyt, yra noras tą vaizdą turėti sau.
Ką su tomis nuotraukomis darau? Nieko – nei kaupiu, nei rūšiuoju. Svarbiausia, matyt, yra noras tą vaizdą turėti sau. Apie tai esame nemažai kalbėjęsi su A.Šliogeriu, jis teigė fotografuojantis iš godulio. Ir kai grįždavo iš fotografavimų Dzūkijoje, džiaugdavosi tai parsivežantis su savimi.
Kas tas tai? Akimirka, atsiminimas, vaizdas, įspūdis? Juk atvaizde telpa ne vien tikrovės vaizdas, bet ir dalis tavęs paties – to matančio ir mąstančio, jaučiančio ir pastebinčio ne tik didžiuosius, bet ir nereikšmingiausius šio pasaulio dydžius.
