Pastaruosius beveik 10 metų save atidavusi visuomeniniam gyvenimui, šiandien ji svajoja kurti. „Jaučiu, kad į mane žiūri daug mažų „akučių“, kurias paimsiu ir panaudosiu savo meninei praktikai“, – šypsodamasi pasakoja juvelyrė.
Šiame interviu su menininke kalbamės apie dažnai viešojoje erdvėje pamirštą, bet itin kasdieniškai išgyvenamą meno sritį – juvelyriką, kuri yra daug daugiau nei masinės gamybos deimantai.
– Ko jus išmokė juvelyrika?
– Žvelgiant tiesmukiškai, išmokau užsidirbti duonai – galiu sukurti ir pagaminti aksesuarus su šiek tiek šarmo. Esu versli. Kita vertus, juvelyrika, kaip meninė praktika, pažadino ambiciją nelikti tik amatininke. Turiu troškimą kalbėti, provokuoti, keisti diskursą visuomenėje. Juk juvelyrinis dirbinys ar kūrinys yra ne tik matomas, rodomas, bet kartais ir labai slepiamas objektas, istorine prasme – statuso ženklas, tad jis turi didžiulę kūrybinę potenciją.
– Vieni juvelyriką įsivaizduoja kaip prekybos centro bižuteriją, kitiems tai relikvija, perduodama iš kartos į kartą. Tačiau jūs viešojoje erdvėje dažnai akcentuojate šios medijos kūniškumą ir galią, tai politiška medija. Kokia jūsų juvelyrikos sąvoka?
– Kol kas jos tik ieškau. Kaip ir minėjau, tai yra priemonė, ar dar kitaip – medija, kalbėti aktualiomis temomis, pasitelkti metaforas. Renkuosi ją, nes noriu tyrinėti religinius simbolius, politinį lauką, kūno, galios fenomeną. Tiesa, kadaise bėgau nuo juvelyrikos termino ir nenorėjau savęs pristatyti kaip juvelyrės, tačiau ilgainiui jis man nebeatrodo toks įpareigojantis. Iš principo, juvelyrikos (meno kūrinio) nešiojimas yra performatyvus veiksmas. Nesvarbu, kas tai bebūtų – ženklas su interneto memu ar karališkoji regalija.
– Kaip atėjote iki šios idėjos?
– Kai suvokiau šios srities ribotumą, kai atėjo noras pabėgti nuo klasikinių kanonų, stereotipų. Sukurti dirbinį ir naudoti jį tik nešiojimui yra nuobodoka, norėjau išplėsti kontekstą. Tačiau mano prieiga nėra nauja pasauliniu masteliu. Buvo menininkų, kurie ryžosi „žaloti“ kūną. Štai netrukus važiuosiu į Vokietiją, prie sienos su Nyderlandais, ir norėčiau nuvykti ten į Tedo Noteno parodą. Tedas Notenas – konceptualus juvelyrikos ir dizaino kūrėjas, kurio darbai kritiškai reflektuoja šiuolaikinį gyvenimą, juvelyrikos istoriją ir platesnį produktų dizaino kontekstą. Jo kūryba balansuoja tarp meno objekto ir dizaino gaminio, provokuodama žiūrovą permąstyti vertes, tradicijas ir vartojimo kultūrą.
Vieną ryškiausių juvelyrikos performansų 1975 m. atliko austrų menininkas Peteris Skubicius „Jewellery Under the Skin“ (Juvelyrika po oda): jis chirurginiu būdu po oda apatinėje rankos dalyje, dilbyje, įsisiuvo plieninį implantą, laikė jį apie septynerius metus, o vėliau išsiėmė ir integravo į žiedą, kuriame implantas tarsi suspenduotas tarp dviejų odos sluoksnių. Šis P.Skubiciaus atliktas veiksmas iškelia juvelyrikos ir kūno santykį, performanso elementą bei perėjimo tarp vidinio ir išorinio kūno temą, kuri dažnai sutinkama juvelyrikos meno lauką nagrinėjamame diskurse.
Panašiu principu dirbo prancūzas Emmanuelis Lacoste – jo nugaroje išpjautas odos apskritimas, kurį jis sudžiovino, padengė auksu taip sukurdamas savo kūno formai artimiausią papuošalą kūnui. Tai yra, ko gero, vienintelis pasaulyje kūrinys iš žmogaus/autoriaus odos. 2018 metais LNDM taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, parodoje „METALOfonas: Parašas“ Emmanuelis ne tik pristatė savo kūrinį, kaip autentišką kūno įrodymą, bet ir atliko performansą, kurio atlikimas buvo ne tik fizinis akto realizavimas – menininkas kvietė žiūrovus artintis prie kūrinio, net įkišti ranką į marškiniuose prapjautą ertmę bei pajusti fizinę šio kūrinio kilmę.
– Archeologinėse parodose dažniausiai eksponuojama keramika ir papuošalai. Kodėl juvelyrika visada buvo laikoma galios simboliu?
– Tame nėra nieko labai sudėtingo. Kuriama iš prabangių medžiagų, ji tampa valiuta, be to, tai ji atskleidžia žmogaus norą būti kažkuo daugiau nei gyvūnu. Nukovęs žvėrį pirmykštis žmogus užsideda jo dantų vėrinį ir taip parodo savo statusą. O kodėl ilgainiui jis ima verti karolius iš kitų medžiagų ir dekoruoja save – nėra vienareikšmių atsakymų.
– O kai jūs dėvite kokį nors kūrinį, puošiatės ar, atvirkščiai, nesipuošiate?
– Visų pirma, tai yra stiliaus detalė, o šiandienos papuošalus užsidėjau tiesiog svarstydama, kas derės prie mano aprangos. Tiesą sakant, stebiu visų žmonių papuošalus ir juos analizuoju: man rūpi tiek jų vertė, tiek sentimentai, tiek prasminiai ženklai, galimos metaforos, santykis su kūnu, maniera, elgsena ir kt. Juvelyrika turi daug platesnį kontekstualumą. Tarkime, kurdama popiežės vaidmenį vienos iš savo parodų performansui, rinkausi rombą. Tai gilus, keliasluoksnis archetipinis ženklas, žymintis deimantą, stigmas Kristaus kūne ir moters įsčias bei kita. Tai įdomiai susišaukia svarstant apie statusą krikščionybėje. Be to, viename iš savo videoperformansų vaizduoju prisilietimą prie durų rankenos, kaip juvelyrinį veiksmą, kuris iš tiesų provokuoja, seksualizuoja, iliustruoja, kad tai ne tik nuostabūs juvelyriniai utilitarios paskirties architektūros objektai, dirbiniai, su kuriais kontaktuojame, juos dėvime.
– Kokia jūsų mėgstamiausia medžiaga?
– Mėgstu emalį dėl jo spalvų ir intrigos dirbant su juo. Kuriu nuo dekoratyvinių iki konceptualesnių papuošalų/aksesuarų, pavyzdžiui, pjausčiau emaliuotus puodelius ir iš jų gaminau aksesuarus. Mažiau dėmesio skiriu natūralioms medžiagoms, tokioms kaip akmenys ir kt., nes jie man atrodo vienodi.
– O kaip vertinate deimantą, kaip medžiagą?
– Tiesą sakant, rombas yra deimanto simbolis (juokiasi).
– Ar jis turi kažkokią emocinę reikšmę, ar tai yra komercijos išaukštintas vaidmuo?
– Taip, jis yra tapęs kiču dėl žmonių noro būtent jį sureikšminti, pirkti sužadėtuvių proga, tačiau pati esu ne kartą turėjusi klientų prašymą sugalvoti ką nors originaliau. Visgi, esminės deimanto savybės yra kerinčios – jis ypač stiprus. Daugiausia šio akmens savo daiktuose, darbinėje aplinkoje turi vyrai, o dabar jau ir ne tik, jau nebeišskiriant lyties, mat tai yra stipriausia natūrali abrazyvinė medžiaga. Didelė dalis įrankių (nuo pjūklų, dildžių iki šlifuoklių ar net švitrinio popieriaus) yra pagaminta naudojant šią medžiagą.
– Kiek skiriate dėmesio tam, kiek etiškai išgaunamos medžiagos, naudojamos jūsų kūrybai?
– Pernelyg nesigilinu, nes mano kūrybinė medžiaga yra „čia ir dabar“. Visada ir studentus raginu kurti iš to, ką jie mato aplink. Tokiu būdu geriau galima pajusti medžiagų materialumą, kūną ir formą. Vaikystėje tarp pirštų iš vielos susukdavau rožytę-žiedelį, iš šermukšnio uogų verdavau karolius ar kita.
Visgi, bet kokia meninė veikla yra viena mažiausiai ekologiškų veiklų. Kiekvienam reikia nemažai medžiagų ne tik kūrybos, gamybos realizavimui, bet ir pakuotėms, kurias po to reikia utilizuoti. Žinau, kad tikrai yra menininkų, ieškančių būdų veikti žaliai, todėl prieš keletą metų Klaipėdoje prie Olando Kepurės su menininkėmis iš Švedijos ir Suomijos kūrėme tik iš to, ką siūlė gamta, išmeta Baltijos jūra.
– Kas jus politinėje erdvėje labiausiai erzina?
– Mes, menininkai, dažnai liekame neišgirsti. Veikdama kaip visuomenininkė ne vienerius metus turėjau glaudų santykį su miesto valdžia, atstovavau vizualiųjų menų kultūrai ir sau. Nusivyliau, kad kultūros ir meno sričių ir žanrų neišmanantys politikai būtinai vaizduos juos suprantantys ir pačia primityviausia forma. Keista, nes pati stengiuosi priimti savo ribotumą ir nežinojimo atveju pasiklausyti kito.
Liūdina ir nuolatinis lėšų kultūrai karpymas, nors visas pasaulis yra suformuotas iš kultūros. Jeigu jos nebūtų, ką mes veiktume kituose pasaulio miestuose?
– Taip, juk italai garsūs dėl savo mados, amerikiečiai kino, marokiečiai odos apdirbimo.
– Taip, kalbu ne tik apie nematerialią, bet ir finansinę reikšmę. Ką tik grįžau iš Paryžiaus, buvau užsukusi į Luvrą. Ten eksponuojama puikiai integruota garsiausių aukštosios mados prekinių ženklų kūrinių paroda. Bourse de Commerce – Pinault Collection centre eksponuojama Celeste Boursier-Mougenot fantastiška instaliacija, kuri įtraukia, nes ją turi patirti – didžiuliame apskritimo formos baseinėlyje skamba porcelianiniai dubenėliai vienas į kitą atsitrenkdami, nes stumiami srovelių. Paliečia jutimus. Ir, beje, šis meno centras puikus mecenatystės pavyzdys.
– Neseniai dar kartą peržiūrėjau „Kuždesių salą“ (rež. Martinas Scorsese), kuriame vienas kadrų buvo įkvėptas Gustavo Klimto tapybos.
– Ir tai yra klasika. Vis dėlto, man labai smalsu galvojant, o ką gi mes, šiandien kuriantys menininkai, paliksime ateities kartoms. Juk šiuolaikinis menas labiausiai paremtas kritika, bandymu šokiruoti, pozuoti, manipuliuoti, kartais net manevruoti įtakos vaga, kurią lemia kuratoriai, galerijos ir kt. Kita vertus, nuo socialinių vaidmenų ir kasdienybės nėra šansų pabėgti, abejoju, ar galėčiau kurti tik meną menui. Mums reikia žiūrovo/-ų.
– Jeigu jūsų visiškai neribotų finansai, jeigu pavyktų iškasti didžiausią deimantą pasaulyje arba Taimso aikštėje surengti performansą, ką padarytumėt?
– Neįsivaizduoju! Esu realistė, stebėtoja ir dar kenčianti perfekcionistė (juokiasi).
– Kaip jūs pabaigiate darbus?
– Baigtumo jausmą jaučiu labai retai. Ko gero, todėl kuriu serijomis, nes vis ieškau tos pabaigos. Neįsivaizduoju, kaip jūs, žurnalistai, dirbate su tekstais. Saviškius redaguoju ilgai.
– Ar juvelyrikos pasaulis Lietuvoje yra konkurencingas?
– Nepasakyčiau. Telšiuose turime vienintelę vietą, kurioje jauni žmonės gali mokytis šio amato ir meninės praktikos. Kas metus paleidžiame apie 10 juvelyrų, metalo menininkų, tad stipriai konkurencinga erdvė nesusikuria. Studijos Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete suteikia platesnę perspektyvų paletę nei tik amatas. Pati priklausau Klaipėdos krašto auksakalių cechui ir galiu pasakyti, kad esame labai draugiška bendruomenė. Vienas kitam padedame techniniais klausimais, dalinamės žiniomis. Bet keisčiausia, kad Lietuvoje nėra juvelyrikos galerijų, privačių muziejų, todėl realios rinkos nematome. O ir žmonės Lietuvoje yra labai konservatyvūs, puošiasi ar dekoruojasi tik ypatingomis progomis (šypsosi).
– Bet norint išsirinkti, kuo pasipuošti, reikia ir intelekto.
– Taip, reikia pripažinti, kad mes, lietuviai, juvelyriką suvokiame labai ribotai. Tai iki šiol nėra traktuojamas kaip laisvės ir saviraiškos būdas, įvaizdis ar žinia visuomenei ir taip toliau. Bet ir pasauliniame kontekste šis sritis patiria štilį. Didysis juvelyrikos sprogimas įvyko XX a. antroje pusėje – visi pradėjo neigti gamyklinę produkciją ir norėjo įdomių rakursų, atsirado provokatyvesnis santykis su kūnu. Tai pastebėję kolekcininkai ėmė investuoti į šį meną, dabar, deja, išgyvename štilį, bet ratas turi apsisukti. Galbūt tai tyla prieš audrą.
