Daugelis menininko darbų juda, kruta, sukasi, pučiasi, keliasi ir krenta, o jie sukurti iš įprastų mūsų kasdienybės medžiagų bei objektų, sujungtų įvairiausiais mechanizmais. Kuratorius Krzysztofas Gutfranskis taikliai apibūdino K.Svirnelį teigdamas, kad jis yra „praktiškas svajotojas – menininkas, kuris absurdo teritorijoje orientuojasi statybininko rankomis ir poeto akimis“.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Pirmą kartą Lietuvoje menininkas pristato tokio masto savo kūrybos parodą, užimsiančią visas VDA parodų salių „Titanikas“ erdves – iš viso apie 700 m² plotą. Parodai įrengti K.Svirneliui prireikė net kelių savaičių, o jų eksponavimas reikalauja daugybės įvairių techninių sprendimų.
Po parodos atidarymo su menininku pasikalbėjome apie jo kūrybinius sumanymus ir idėjas, judesio filosofiją bei meną, kaip būdą pažinti pasaulį ir žmogų.
– Kęstuti, jau du dešimtmečius gyvenate ir kuriate Vokietijoje, o jūsų kūryba pristatoma įvairiose pasaulio šalyse. Vis dėlto, su savo darbais reguliariai grįžtate ir į Lietuvą, tad įdomu, ką pačiam reiškia savo kūrinius rodyti gimtinėje?
– Tai priimu kaip savo pareigą ir būtinybę. Juk Lietuva yra mano tėvynė, šalis, kurioje gimiau, augau ir brendau. Todėl reguliariai atvežti čia ir parodyti, ką kuriu gyvendamas svetur, man atrodo labai prasminga.
Pastaraisiais metais savo kūrybos parodas Vilniuje rengiu gan reguliariai: paskutinė didesnė buvo 2023 metais, prieš tai – 2022-aisiais. Mano darbai taip pat nuolat eksponuojami ir šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“. Tad Lietuvoje nesu retas svečias.
– Šį kartą Vilniuje pristatote, kaip skelbiama, didžiausią savo parodą. Jos pavadinimui parinkote gan keistą, netikėtą ir paradoksalų žodžių junginį „Skaitmeninė Dūšia“. Ką užkodavote šiame pavadinime?
– Tai išties paradoksalus ir kiek ironiškas pavadinimas bei bandymas susieti, rodos, tarpusavyje nederančius dalykus – dvasią ir mus supančią skaitmeninę tikrovę. Savo darbais klausiu – ar skaitmenizuodamiesi mes prarandame „dūšią“, o gal technologijos vystosi savo dėsniais, o dvasia išlieka tokia, kokia buvo visada?
Ar skaitmenizuodamiesi mes prarandame „dūšią“, o gal technologijos vystosi savo dėsniais, o dvasia išlieka tokia, kokia buvo visada?
Ar yra skirtumas akmenį ridenti primityviu įrankiu arba pasitelkus aukštąsias technologijas? Abiem atvejais kalbame apie techniką. Tad esminis klausimas turbūt yra kitas: ar tobulėjant technologijoms žmogus vystosi, o gal degraduoja?
Jei reikėtų apibendrinti visos šios parodos temą – tai žmogus ir visa, kas su juo susiję. Juk net kai kalbame apie gyvūnų teises, mes, visų pirma, kalbame apie žmogų ir jo požiūrį į gyvūną. Tad kas išties mes esame? Iš kur atėjome? Kur keliaujame? Šie klausimai žmonėms rūpėjo visais laikais ir kiekviena epocha, kiekvienas žmogus bando į juos atsakyti asmeniškai.
Įdomu, kad net mokslas į daugybę dalykų vis dar neturi atsakymų. Dažniausiai žmonės tiesiog sutaria ką nors pavadinti vienu vardu ir to susitarimo laikosi, nors apie konkretų reiškinį išties neturi jokio supratimo. Pavyzdžiui, kas yra elektra? Mokyklose, universitetuose vienbalsiai aiškinama, kad tai yra elektronai, protonai, kurie nuolat juda nesustodami.
Tačiau jei paklausytume, ką kalba giliau analizuojantys mokslininkai, profesoriai, išgirstume labai netikėtą atsakymą: mes nežinome, kas tai yra. Tad tai teorinis modelis, pagal kurį visi orientuojamės, bet išties daugybė dalykų mums tebėra paslaptis. Tai man labai įdomu.
– Kūryba kaip provokacija – kiek pačiam tai yra svarbu?
– Provokuoti nemėgstu, man tai nėra priimtina bendravimo forma. Aš stengiuosi rasti forma, per kurią galėčiau užkabinti žiūrovą kelti jam rūpimus klausimus. Panardinti į tokią situaciją, kuriai jis neturėtų žodžių, racionalių paaiškinimų, trafaretinių atsakymų.
Štai kodėl pamatę mano kūrinius, žiūrovai neretai pasimeta – jie nesupranta, kas tai per daiktas, nežino, ar tai gražu, ar šlykštu, geras ar baisus tai dalykas. Tartum būtų patekę į pilkąją zoną, kur nėra jokių konkrečių atsakymų. Štai kodėl mano kūriniai neturi pavadinimų – tai laisvė žiūrovui jausti, mąstyti ir reflektuoti pagal savo asmenines patirtis.
Kūryboje stengiuosi kalbėti belaikėmis temomis. Man labai patinka Konfucijus – nors jis gyveno prieš 2500 metų Kinijoje, tačiau šiandien jį mielai skaito europiečiai ir atranda daugybę sau artimų temų. Ir aš taip siekiu kalbėti, tik ne žodžiais, o pasitelkęs vizualią kalbą. Noriu, kad mano kūriniai būtų paveikūs be jokio konteksto, be įvardijimų ir konkrečių nuorodų.
– Esate kilęs iš etnografinio Zervynų kaimo, įsikūrusio tarp Dzūkijos šilų ir Ūlos, o dabar gyvenate ir dirbate daugiakultūrėje Vokietijos aplinkoje. Kiek jums kūryboje tebėra aktuali dzūkiška kilmė?
– Ji aktuali tiek, kiek aktuali vaikystė ar paauglystė – juk to negaliu išmesti iš savo gyvenimo ir patirties. Žinoma, nekalbu apie dzūkiškus raštus savo kūriniuose, bet apie auklėjimą, aplinką, kurioje augau, įvairias gyvenimiškas situacijas ir aplinkybes. Visa tai lieka visam gyvenimui ir ne taip svarbu, į kokį kraštą paskui vėjai nupučia.
O dėl meno – tai kiek žmonių, tiek ir menų, juk dabar viskas įmanoma ir galima daryti ką tik nori: kurti dėl pinigų arba kūrybą naudoti kaip savotišką pasaulio tyrimo metodą. Būtent pastaroji kryptis man ir yra įdomiausia.
Aš domiuosi pasauliu, stebiu, kas vyksta, renku informaciją ir iš to gimsta mano kūriniai. Jei kas nors nuperka mano darbą – džiugu, tačiau tai yra antrinis dalykas.
Aš domiuosi pasauliu, stebiu, kas vyksta, renku informaciją ir iš to gimsta mano kūriniai. Jei kas nors nuperka mano darbą – džiugu, tačiau tai yra antrinis dalykas.
– Jūs studijavote skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje, vėliau Valstybinėje meno ir dizaino akademijoje Štutgarte. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad tuomet visiškai kitaip nei dabar įsivaizdavote, kas yra ir kokia gali būti skulptūra. Kaip atsirado jūsų polinkis prie tokių interaktyvių kinetinių objektų bei instaliacijų kūrimo?
– Atvirai sakant, net neįsivaizduoju. Pamenu, kai apie 1994 metus, dar mokydamasis mokykloje, apsilankiau pas pažįstamą, studijuojantį Dailės akademijoje. Jo bendrabučio kambaryje pamačiau kampe stovinčią keistą skulptūrą, iš kurios kyšojo vamzdis. Tuomet pagalvojau – kas čia yra? Tai buvo pirmas mano prisilietimas prie kinetinio meno.
Po kelerių metų, studijuodamas antrame kurse, padariau pirmąją savo kinetinę skulptūrą, kuri siekė bene keturis metrus. Bet iš kur tai – nežinau. Jei turėčiau daugiau proto, būčiau inžinierius, o ne menininkas (juokiasi).
Štai ir dabar Štutgarte, kur gyvenu, dažnai esu kviečiamas padėti iš įvairių pasaulio šalių į rezidenciją atvykusiems menininkams padaryti jų darbus: jie sugalvoja, bet nežino, kaip tai techniškai įgyvendinti. Kartais tokiais reikalais konsultuoju ir muziejus.
Man patinka kurti įvairius mechanizmus ir išradinėti savus dviračius. Tiesa, skaičiuoti nemėgstu, bet ieškodamas inžinerinių sprendimų patiriu didžiulį malonumą. Taip ir atsiranda pusiau inžineriniai, pusiau vizualūs mano kūriniai.
– Ar galima sakyti, kad iš kasdienių medžiagų bei daiktų sukurti jūsų darbai leidžia tiksliau įvardyti šio laikmečio ženklus bei temas, kurias analizuojate kūryboje?
– Kai kūrinyje panaudoju pirštinę, man tai yra akivaizdžiausias rankos simbolis – nieko daugiau ir nebereikia daryti. Tai gan patogu. Belieka tik tą ranką įkomponuoti savo kūrinyje. Man svarbu, kad pirminiai objektai būtų įkrauti savo prasmėmis, tuomet ir žaisti su jais žymiai smagiau.
Prieš kurį laiką „ArtVilnius“ meno mugėje eksponavau tokį savo darbą: patalpoje buvo sukrauta daugybė kartoninių dėžių ir 300 kanalizacinių vamzdžių. Kryžminiuose jų galuose užmoviau po baltą vienkartinę pirštinę – sinchroniškai 600 pirštinių pakildavo ir nusileisdavo. Vieniems tai priminė kryžių kalną, kitiems – paukščių debesį ar angelus. Nors išties tai tik kartoninės dėžės, vamzdžiai ir vienkartinės pirštinės (juokiasi).
Man patinka kurti įvairius mechanizmus ir išradinėti savus dviračius. Tiesa, skaičiuoti nemėgstu, bet ieškodamas inžinerinių sprendimų patiriu didžiulį malonumą.
– Jūsų darbai labai dažnai juda, sukasi, kyla, krenta. Kartais tai primena kvėpavimą, o darbai atrodo tartum gyvi. Ar turite susigalvojęs kokią judesio filosofiją?
– Kas kruta – tai gyva. O jei gyva – tai arba draugas, arba priešas. Štai eina žmogus per mišką tamsoje ir staiga krūmuose sušnarėjo peliukas – žmogus jo nemato, bet siaubingai išsigandęs atšoka. Kol jis nežino, nepažįsta, kas tai buvo – tol baisu. Juk čia galėjo būti ir meška... Kai paaiškėja, kad tai tik peliukas – tampa ramiau.
Judesys skulptūroje žiūrovui suteikia netikėtumo jausmą ir leidžia patirti nuostabą. Tokiu būdu pats kūrinys geriau įsimenamas ir daro poveikį.
Anksčiau esu padaręs darbą „Vaikų vaikai“: skirtingo dydžio kūno spalvos lėlės guli ant plokštumos. Ten buvo įstatytas ir varikliukas – nuo žiūrovo judesio jis įsijungdavo ir tos lėlės iš lėto imdavo judėti, šliaužioti po grindis ir trintis viena į kitą. Tas vaizdas yra siaubingai šlykštus – totali lėlių orgija, kurią ir sukuria judesys. Tai išties labai efektinga.
Judesys kuria ir savitas prasmes: vienaip katė žaidžia su žaislu ir visiškai kitaip ji juda medžiodama. Tai yra skirtingi judesiai, skirtingi greičiai ir skirtingos reikšmės. Tą patį aš išnaudoju ir savo darbuose. Štai sykį, sugedus mechanizmui, mano objektai ėmė judėti pasiutišku greičiu ir tai, kas ką tik atrodė rimta, tapo labai komiška.
– Pristatydamas savo parodą žiūrovams rekomendavote nusiteikti taip, kad nieko gero čia nepamatys. Kodėl?
– Kai išgiri darbus ar menininką, žmonės ateina su lūkesčiu pamatyti kažką didingo, nuostabaus, netikėto. Ateina, žiūri, o čia tiesiog normalus menas... Taip dalis efekto ir pradingsta. Todėl geriausia, kai ateidamas į parodą žmogus neturėtų jokių lūkesčių bei išankstinių nuostatų. Netikėtumo efektas – geriausias bendrininkas.
Nemėgstu savęs ir savo darbų girti – „ateikite gerų menų pažiūrėti...“ Kažkam gal tai geras, o kažkam gal vidutiniškas ar išvis niekam tikęs menas. Patys žiūrovai tegu ir atsirenka, kas yra kas.
– Jūsų kūryba nėra lengvai suprantama, o kūrinio prasmes retai padedate žiūrovui tiesiog „ant lėkštutės“. Ar nebijote likti nesuprastas?
– Mano kūrinių neįmanoma nesuprasti. Juk aš nepasakoju istorijų, nieko nemokau, nesufleruoju nei pavadinimų, nei temų. Šiuos darbus geriau ne suprasti, bet pajausti.
