Šiandien jaunimas gyvena tarp prieštaringų lūkesčių – turi būti greitas, efektyvus ir prisitaikantis, bet kartu autentiškas, kūrybingas ir laimingas. Šią įtampą dar labiau stiprina socialiniai tinklai, kuriantys tobulumo iliuziją: čia klaida, lėtumas ar abejonė ima atrodyti kaip silpnumas. Tyrimai rodo, kad nuolatinis lyginimasis, praleisto momento baimė ir emocijų perkėlimas į skaitmeninę erdvę siejasi su didesniu nerimu, depresyvumu ir žemesne saviverte.
Prie to prisideda ir platesnis neapibrėžtumo fonas – greitai kintantis pasaulis, nestabilios karjeros perspektyvos, nykstantys aiškūs gyvenimo scenarijai. Tokiose sąlygose kūrybiškumas tampa ne prabanga, o būtinybe: gebėjimu mąstyti lanksčiai, priimti nežinojimą ir ieškoti savų atsakymų. Būtent tai leidžia ne tik prisitaikyti, bet ir išlikti savimi nuolat besikeičiančioje realybėje.
Apie tai, kaip tokioje aplinkoje išlikti ir augti, pasakoja Stauskaitės meno mokyklos vadovas, industrinių objektų dizaineris Rapolas Gražys.
– Kaip kūryba gali tapti atsvara spaudimui, vertinimui, skubėjimui, kontrolei?
– Kūryba prasideda ten, kur baigiasi instrukcijos ir lūkesčiai. Ji kviečia sulėtėti, išbūti procese, pasitikėti intuicija. Kūryboje nėra vienos teisingos krypties – tai neapibrėžta erdvė. Kurdamas žmogus neprivalo būti efektyvus, todėl tampa tikras ir jautrus.
Kūrybiškumas yra ne apie vertinimą, o apie klausimų konstravimą ir atsakymų į juos paiešką. Tai erdvė, savotiška laboratorija, kurioje leidžiama klysti, ieškoti, abejoti – ir būtent dėl to ji tampa gyvybiškai svarbi šiandienos kontekste. Čia nebelieka kontrolės, nes ją pakeičia pasitikėjimas aplinka, savimi.
Kūrybos dėka galime įvardinti tai, kam kasdienybėje nėra laiko ar drąsos, ir kurti dialogą su kitu ir savimi. O tai išlaisvina – grąžina žmogui balsą, vidinį ritmą ir teisę būti unikaliu.
– Kodėl procesas svarbiau už rezultatą ir kaip tai veikia pasitikėjimą savimi?
– Procesas yra svarbesnis už rezultatą, nes kelionė ir yra tikslas. Būtent joje gimsta pojūčiai, savęs stebėjimas, refleksija ir augimas. Keičiantis temoms, bandant vis naujus dalykus, žmogus mokosi pasitikėti ne tik tuo, ką jau moka, bet ir savo gebėjimu mokytis, klysti ir atrasti.
Ilgainiui šis požiūris virsta gyvenimo įgūdžiu – vidiniu vedliu, įkvėpėju ir žingeidumo ugdytoju. Kuo daugiau patirčių ir žinių sukaupiame, tuo aiškiau suprantame, kad nieko nėra baigtinio, o pats gyvenimas yra nenutrūkstamas procesas, kuriame svarbiausia nesustoti ties rezultatu, o likti atviram augimui, pokyčiui ir nuolatiniam mokymuisi.
– Kodėl kūryba svarbi ir suaugusiam žmogui?
– Kūryba yra svarbi ne tik vaikui ar jaunam žmogui, bet ir suaugusiajam, nes visi mes nuolat mokomės ir keičiamės. Suaugęs žmogus taip pat turi nesustoti žaisti – eksperimentuoti, ieškoti, klysti be baimės. Kūryba tampa ta erdve, kurioje galima save atrasti iš naujo – išbandyti tai, apie ką seniai galvota, bet nedrįsta.
Svarbu suprasti, kad kūrybiškumas reikalingas ne tik mene. Kuriant verslus, darbo procesus, inovacijas, komandas ar sprendžiant kompleksines problemas, kūrybiškas mąstymas yra būtinas. Be jo neįmanoma nei augti, nei prisitaikyti prie greitai kintančio pasaulio. Todėl kūryba tampa praktišku įrankiu kasdienybėje – padedančiu matyti plačiau, mąstyti lanksčiau ir rasti netikėtus sprendimus. Kiekvienas turime kūrybiškumo šaknelę – ją tereikia laistyti laiku, dėmesiu ir drąsa.
– Kokį vaidmenį šiame fone atlieka skaitmeninis bendravimas, technologijos?
– Skaitmeninis bendravimas, nors ir patogus, keičia santykio kokybę – neverbalinė komunikacija per ekranus mažina gyvą kontaktą, tikrą buvimą su kitu žmogumi. Kartu stiprėja vienatvės jausmas, baimė būti nereikalingu, nepastebėtu, pakeičiamu. O technologijų pažanga, užuot tik išlaisvinusi, kartais kelia ir kitą baimę – kad žmogaus vieta pasaulyje taps nebeaiški, kad jo gebėjimus perims robotai, varomi dirbtinio intelekto.
Technologijos ir dirbtinis intelektas šiandien tampa neatsiejama jauno žmogaus kasdienybės dalimi. Tai atveria daug galimybių, tačiau kartu kelia ir svarbų iššūkį: nepamesti apčiuopiamų vertybių. Kūrybiškumas gimsta ne iš tobulų atsakymų, o iš klaidų, abejonės ir ieškojimo – to, ko technologijos pačios patirti negali. Todėl jauno žmogaus santykyje su technologijomis itin reikšmingas tampa kritinis mąstymas: gebėjimas ne tik naudotis įrankiais, bet ir kelti klausimus.
– Kaip Stauskaitės meno mokykloje atsirenkate pedagogus?
– Pedagogus atsirenkame itin atsakingai, nes mums svarbus ne tik jų profesionalumas, bet ir gyvas ryšys su kūryba. Kiekvienas, dėstantis mūsų mokykloje, vienaip ar kitaip aktyviai kuria – tai menininkai profesionalai, pristatantys savo darbus tiek Lietuvos, tiek užsienio meno institucijose. Jų asmeninis kūrybos kelias, patirtys, abejonės ir atradimai tampa papildoma, neformalia mokykla ir mūsų mokiniams.
Mums svarbu, kad mokiniai gautų ne teorines žinias, o tiesiogines įžvalgas iš žmonių, kurie nuolat gyvena kūrybos procese. Tačiau kūrėjas dar nebūtinai iškart yra pedagogas – gebėjimas kurti ryšį su mokiniu taip pat yra mokymosi procesas. Todėl nauji mokytojai pas mus yra ruošiami ir apmokomi pagal specialiai sukurtą programą, padedančią suderinti kūrybinę laisvę su pedagoginiu jautrumu.
Kiekvieną žmogų renkamės apgalvotai – mums svarbu ne kiekybė, o vertė. Todėl pedagogų atranka pas mus yra lėta, atsakinga ir paremta pasitikėjimu, bendru požiūriu bei vertybėmis.
– Apžvelgiant 35 gyvavimo metus – kas šioje mokykloje išliko, tęsiama, saugoma, o kas pasikeitė ar kinta?
– Galime drąsiai sakyti, kad žmogus iš esmės nekinta – kinta aplinka, kurioje jis auga. Todėl mokykloje išlieka pamatinės vertybės, o kartu nuolat kinta lankstumas ir jautrumas dabarties kontekstui.
Nekintamas išlieka mokytojo ryšys su kiekvienu mokiniu – dėmesys žmogui, jo individualiam tempui, būsenai ir poreikiams. Taip pat svarbus atviras pokalbis apie kūrybinį procesą, kuris ugdo kritinį mąstymą, savianalizę ir gebėjimą reflektuoti savo patirtį, o ne siekti vien „teisingo“ rezultato.
– Įdomu, ar norintis lankyti šią mokyklą būsimas mokinys jau turi turėti tvirtus dailės pagrindus ar įgūdžius?
– Mūsų mokykloje nevertinama balais, bet matomas ir įvardijamas kiekvieno asmeninis augimas. Čia svarbus žaidimo ir atradimo džiaugsmas, leidžiantis mokytis be baimės klysti. Laukiamas kiekvienas – tiek turintis stipresnius, tiek dar tik atsiskleidžiančius gebėjimus. Žvelgiame ir į mokytoją kaip į augančią asmenybę – auga mokiniai, auga ir mokytojai. Mokymasis čia yra abipusis procesas.
Ir svarbiausia – šioje mokykloje mes neruošiame menininkų. Mes ugdome kūrybiškai ir kritiškai mąstančias asmenybes, kurios, sustiprėjusios ir labiau pasitikinčios savimi, savo tolimesnį kelią pasirenka pačios, pajutusios, kas joms iš tiesų artima.
– Pasirodo, nemažai įkvepiančių asmenybių augo drauge su šia mokykla, tai atradau naujausiame jūsų klipe, sukurtame paminėti 35 m. mokyklos jubiliejų.
– Taip, tikrai. Džiugu, kad alumnų patirtys atspindi tai, ką mes ir siekiame diegti, skleisti savo pamokose. Daugybė alumnų tapo nebūtinai menininkais, tačiau kūrėjais plačiąja prasme, asmenybėmis, gebančiomis į gyvenimą, savo veiklą žvelgti kūrybiškai. O kai kurie alumnų yra garsūs kūrėjai, prisimenantys šios meno mokyklos patirtį kaip vieną kertinių jų pasaulėžiūrai, tolesniems pasirinkimams.
Štai, pavyzdžiui, tarptautiniu mastu pripažinta kino režisierė ir prodiuserė Giedrė Žickytė teigia, kad „čia mokydavosi ne tik piešti, bet ir mąstyti“. Ji prisimena, kad didelį pamokos dalį užimdavo diskusijos apie objektą, objekto konceptą. Giedrė sako, kad jai šie pokalbiai būdavę nepaprastai įdomūs, jie prisidėjo prie jos kaip kūrėjos ir kaip asmenybės vystymosi. Todėl Giedrė net neabejodama į šias pamokas užrašė ir savo sūnų.
TV laidų prodiuseris Laurynas Šeškus tikina, kad jam Stauskaitės meno mokykla pirmiausia asocijuojasi su žaidimu, kūrybiškumu. Šeškus įsitikinęs, kad čia išmoko žaisti su menais, idėjomis. Šeškus pokalbio metu filmavo didelėje studijoje ir kūrė naują formatą – žaidė, kaip tuomet, mokykloje, su tušu, anglimi…
Kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje Ūla Tornau pastebėjo, kad ši mokykla jai suteikė laisvesnio, atviresnio požiūrio į gyvenimą, savo profesiją. Tornau teigia net dabar atsimenanti kai kurias mokytojų mintis, jų pasisakymus.
Dabartiniai mokiniai dalinasi panašiomis įžvalgomis. Mokinė Grytė Samoškaitė teigia, kad laisvė, kurią skiepija ši mokykla, padrąsino ją toliau studijuoti menus užsienyje – išdrįsti nerti į nepažįstamą aplinką.
Visus šiuos pasisakymus galite išgirsti reportaže apie Stauskaitės meno mokyklą, kuris sukurtas būtent šiemet minimo jubiliejaus proga: https://youtu.be/NQJ4iqL8Yz4
Daugiau apie Stauskaitės meno mokyklą – svetainėje: https://www.stauskaitesmokykla.lt/
