Kasdien prie jos prisijungiantys miestelio gyventojai pavertė bulvių skutimui skirtą laiką gyvu pokalbiu apie tai, kas yra vyriškumas ir moteriškumas.
„Man viskas yra netikėta, nes esu tiesiog Inga“, – sako menininkė, stebinti, kaip pati erdvė ir sutiktų žmonių įsitraukimas formuoja performanso eigą.
Tiesa, L.I.Stankaitytė iš pat pradžių skelbė, kad per 7 dienas nuskus 500 kilogramų bulvių, tačiau sako nusprendusi taip nedaryti.
„Ši tvarka man priminė, jog žmogus nėra vienas. Įsivaizdavimas, kad viską turiu atlikti pati, kitų žvilgsniai, projekcijos į mane – lyg būčiau atsakinga už viską viena“, – aiškina menininkė.
15min pokalbyje – daugiau apie performanso pokyčius, vidines jausenas, įvairius vaidmenis, kuriuos prisiimame.
– Kaip ir kodėl performanse šalia bulvių atsirado rožės?
– Turint ir gėles, ir bulves šalia, kaip ir patiriant gyvenime – šviesias ir tamsias dienas – labai svarbu, kur mes nukreipsim savo dėmesį. Būti paprasčiau ir lengviau – tam irgi reikia valios ir pastangų. Kiekvieną dieną apsisprendžiu, kaip noriu būti – su gėlėmis, ar su bulvėmis.
– Kiek šiame darbe yra vietos improvizacijai ir netikėtumui?
– Performanso metu nieko neišeina suplanuoti – taip, kaip ir atėjusių ir dalyvaujančių žmonių, kurie atneša laiškų, gėlių, kitų dovanų.
Šis žanras tuo ir įdomus – labai svarbu sekti vidiniu vedimu, klausytis savęs ir širdies. Mano užduotis šiame darbe iki galo išlikti savimi – jeigu randasi jausmas, kad reikia rožių, tai jos ir atsiranda. Šiandien (rugsėjo 9-oji – P.R.) yra 5-oji performanso diena – rožių jau mažėja. Labai gera dalintis ir mainytis – rožės užvedė gražų žaidimą.
– Kaip keitėsi jūsų būsena performanso metu?
– Šiuo metu neturiu erdvės galvoti apie būsenos pokyčius. Jeigu pradėčiau skaidyti jausenas dienomis, tai šiek tiek mane išblaškytų. Pirmoji diena buvo viena sunkiausių, bet galbūt šiandien bus ne ką lengvesnė. Nutuokiu, kas laukia pabaigoje, bet prieš žengiant į erdvę, niekad nežinau, kas manęs laukia.
– Kokį ryšį kuriate su auditorija?
– Performansas labiausiai ir yra apie žiūrovą – apie stebintį, komentuojantį šį darbą. Tai ir yra tai, ką padaro šis žanras, atveriantis bendruomenę žiūrovui. Jis gali jaustis paties proceso pilnaverčiu kūrėju. Nuo žodžio ir veiksmo, taip ir vystosi erdvė.
Pastarosiomis dienomis patirtis manyje pažadino daug meilės ir dėkingumo. Kartais pabundu ir savęs klausiu: „Ką aš čia veikiu?“, „Kodėl tai vyksta?“. Tačiau kiekvienas gestas, laiškas ar apkabinimas primena, kad mano kūrybinis darbas pasiekia žmones ir iš tiesų įgyvendina savo tikslą.
– Kokia labiausia netikėta mintis ar idėja kilo pačiai performanso metu?
– Negalvojau, kad bulvių taip ir neskusiu. Ši tvarka man priminė, jog žmogus nėra vienas. Įsivaizdavimas, kad viską turiu atlikti pati, kitų žvilgsniai, projekcijos į mane – lyg būčiau atsakinga už viską viena.
Bet juk Kudirkos Naumiestyje nieko nenustebinčiau skusdama bulves. Kur kas labiau mane nustebino intensyvus bendruomenės įsitraukimas, o ypač vaikų – tai ir yra svarbiausia šios dienos žinutė.
Viskas man atrodo netikėta, nes aš tiesiog esu Inga. Netikėta ir tai, kaip pati erdvė sudėlioja įvykius, kaip iš jos kyla sprendimai. Turiu struktūrą ir žinau, kur turiu nueiti, tačiau tai, kas gimsta eigoje, yra šios vietos ir sutiktų žmonių vyksmas. Kitame kontekste šis performansas greičiausiai būtų visai kitoks.
– Kokį vaidmenį šiame performanse atlieka vyrai?
– Moteris nebūtų matoma be vyro – ir atvirkščiai. Per skirtumus ir panašumus galime geriau suprasti ir kalbėti apie tai, kas yra vyriškumas, o kas – moteriškumas. Įdomu tai, kad jei mano vietoje liktų vyras, iškiltų visai kitos temos, nors pats darbas galėtų būti lygiai toks pat.
Kalbant apie stereotipus, ši savaitė parodė, kad įvairaus amžiaus berniukai ir vyrai į erdvę įžengia labai atsargiai. Vieni pasako savo nuomonę, kad „taip ir turėtų būti“, kiti – paprieštarauja.
Tam tikra prasme griūva ir vyriškumo stereotipai. Vienam gėda skusti bulves, kitas – skusdamas nebūtinai rodo pagarbą moteriai. O jeigu vyras yra sveikas ir jo savivertė tvirta, jam visiškai negėda skusti bulvių, gaminti valgyti ar rūpintis namais.
Per tokį veiksmą atsiskleidžia ir mūsų žaizdos, ir stiprybės. Kiekvienas gali pamatyti, kur jam skauda, o kas jo visiškai neliečia. Vyrai šiame performanse elgiasi atsargiai, bet jie yra, jie stebi. Jei pradžioje pasigirsdavo seksualizuojančių komentarų, dabar atmosfera rimtesnė.
Mes, žmonės, dažnai prisiimame vaidmenis, kuriuose mus nori matyti kiti, ir kartais to net nepastebime. Norint išeiti iš vaidmens, kuris tau nepriimtinas, reikia valios ir sąmoningumo. Viskas priklauso nuo mūsų žvilgsnio: ar matome rožę, sveiką bulvę ar pūvančią bulvę. Reikia pastangų ir pasirinkimo, kad matytume tai, kas iš tiesų atitinka mūsų vertybes.
Performansą „Bulvė“ organizuoja Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys Vinco Kudirkos muziejus Kudirkos Naumiestyje.
