Su Ieva Kotryna susitinkame likus porai dienų iki parodos atidarymo, tad iš Paryžiaus atvykusi menininkė, rodos, su kiekviena minute neria giliau tiek į patį Vilnių, tiek į savo kūrybos reikšmę lietuviškame kontekste, rašoma „Editorial“ pranešime spaudai.
Mūsų pokalbis vingiuoja nuo jos pelnyto „JCDecaux premija 2021“ publikos simpatijų prizo už videokūrinį „Smegduobė“ iki patirčių žygiuojant „Kaunas Pride“.
Nors kalbamės apie naujausią jos kūrybos etapą, per daugiau nei valandą viename Vilniaus kiemų tarsi perbėgame pastaruosius kelis menininkės praktikos metus, kurie nuvedė tiek į Šiaurės Airiją ir natūralių geologinių daikų paieškas, tiek į apmąstymus, ką kuriant reiškia būti „tarp“: tarp Vilniaus ir Paryžiaus, tarp skaitmeninių ir mechaniniu būdu užfiksuotų vaizdų, tarp giliojo bei kasdienio laiko.
– Nors tavo darbai Lietuvos šiuolaikinio meno auditorijai pažįstami dar nuo „JCDecaux premija 2021“ konkurse rodyto (ir publikos simpatijų prizą laimėjusio!) darbo „Smegduobė“, naujoji paroda „stonewashing“ projektų erdvėje „Editorial“ yra iki šiol turbūt didžiausio masto tavo projektas gimtinėje. Kaip atrodė pastarieji ketveri ar penkeri metai tavo kūrybiniame gyvenime ir kaip jie atvedė iki taško, kuriame dabar materializuojasi „stonewashing“?
– Periodas po „Smegduobės“ nebuvo pažymėtas greitu perėjimu prie kito intensyvaus projekto. Pirmieji metai po jo buvo skirti magistro studijų baigimui, kurių dalimi tapo ir „Smegduobės“ tema, tad gilinimasis į ją natūraliai tęsėsi. Šiuo laikotarpiu daug kitos aktyvios kūrybinės veiklos nevyko, žinoma, domėjausi tam tikromis temomis, kurių dalis atsispindi ir parodoje „stonewashing“. Vėliau prasidėjo kitas man reikšmingas darbas „Preilos projektas“, kurį šiuo metu vykdau kartu su Igne Narbutaite. Po tarpinio praeitų metų pristatymo Preiloje, kurį pavadinome „Daikteliavimas“, šių metų birželį jau pilnai baigtą projektą pristatysime „Pamario“ galerijoje.
Impulsu šiam bendradarbiavimui tapo Neringos savivaldybės stipendijos kvietimas rezidencijai Nidos meno kolonijoje. Kadangi Kuršių nerija yra šeimai itin artima vieta, o su pussesere Igne vis vystėme mintį kartu kažką nuveikti, ši galimybė pasirodė puiki. Kūrybinis procesas truko beveik trejus metus. Ilgesnę jo trukmę lėmė geografinis atstumas – Ignė gyvena Vilniuje, o aš Paryžiuje, sunkumai derinant bendrą laiką ir ieškant tinkamos erdvės darbui pristatyti.
Lygiagrečiai tarp pagrindinių projektų vyko ir kitos kūrybinės veiklos bei asmeninių idėjų vystymas. Vienas iš šių projektų buvo „Dyke Into“, realizuotas Vilniaus gatvėse kartu su Janina Sabaliauskaite, naudojant „JCDecaux“ stendus. Šio projekto ištakos siekia „Smegduobės“ tyrinėjimus – domintis geologija, sužinojau apie fenomeną, angliškai vadinamą „dyke“ (liet. daika), kai vieno tipo uoliena įsiterpia į seniau egzistavusią, suformuodama vertikalią intruziją.
Angliškai šis žodis turi ir kitą, šiuolaikiniame kontekste žinomą reikšmę, siejamą su homoseksualiomis moterimis. Laimėjus galimybę naudoti viešosios erdvės stendus, kilo mintis apjungti šias skirtingas žodžio „dyke“ reikšmes.
Mano domėjimasis geologiniais dariniais tęsėsi ir vėliau. Rezidencijos Šiaurės Airijoje (CCA Derry Londonderry) metu sužinojau, kad šio regiono pakrantėse yra nemažai susiformavusių daikų, tad pradėjau keliauti ir jas fiksuoti. Kelionės pakrante metu atsirado ir platesnių apmąstymų ne tik apie konkretų geologinį reiškinį, bet ir apie platesnius geologinius procesus, jų santykį su mūsų kraštovaizdžio suvokimu. Šie kontekstai tapo pagrindu video kūriniui iš parodos „stonewashing“.
– Kaip rašoma naujosios parodos tekste, nuo pirmųjų savo kūrinių giliniesi į geologinius procesus ir jų santykį su šiuolaikine aplinka. Teko skaityti, kad geologijos tema tavo kūryboje atsirado dėl senelio geologo, kurio tyrimų sritis buvo smegduobės. Kiek vėliau pasukai į geologijos ir lingvistikos apmąstymus, iš kurių gimė ir į Vilniaus gatvių kontekstą 2023 m. įsiterpęs lauko plakatų projektas „Dyke Into“. Kokį santykį su kraštovaizdžiu ir jo niuansus atskleidžia tavo naujas video darbas „faults and folds“?
– Geologija mano kūryboje atsirado senelio ir jo tyrimų dėka. Visgi pirmieji mano darbai buvo susiję su telefoninių vaizdų estetikos tyrinėjimais. Pirmi jų fragmentai, fiksuojantys mano ir Vilniaus kasdienybę, gimė gana atsitiktinai, bet taip pat ir dėl technologinio telefono kameros „glitcho“. Studijuodama kiną Paryžiuje, bakalauro darbą rašiau apie telefonu fiksuotų vaizdų reikšmę dokumentiniame kine. Tačiau magistro studijose pasukau kita linkme ir darbuose pradėjau remtis geologijos temomis.
Bet kartu tai buvo ir natūrali domėjimosi tam tikrais technologiniais aspektais tąsa. Būtent rengdama „Smegduobę“ pradėjau gilintis į skaitmeninio vaizdo paviršiaus santykį su žemės paviršiumi, skaitmeninio vaizdo „klaidas“ bei kaip skirtingos vaizdo technologijos veikia mūsų santykį su realybe ar kraštovaizdžiu. Būtent šie tyrinėjimai dar aiškiau atsiskleidžia naujame darbe „faults and folds“.
Mane labai domina nestabilumo ir nuolatinės uolienų transformacijos aspektai bei tam tikra geologinė „apgaulė“: tai, kas atrodo kieta ir nekintama, iš tiesų gali būti minkšta, tekėti ir visiškai keisti formą, vizualiai mus klaidinant. Ši apgaulės tema atsispindi ir platesniame vizualinio suvokimo lygmenyje – kaip matoma tekstūra gali neatitikti tikrosios medžiagos savybių. Video darbe taip pat yra akimirkų, kuriose tarsi sąmoningai siekiama apgauti žiūrovą, manipuliuojant vaizdu ir jo suvokimu.
Noriu pabrėžti, kad darbe „faults and folds“ egzistuoja jau ne tik skaitmeninis vaizdas. Po daugybės metų į rankas vėl paėmiau juostinį fotoaparatą. Tačiau juosta užfiksuotas vaizdas netampa galutiniu rezultatu – jis apdorojamas dirbtinio intelekto animacijomis ir montažo programos efektais. Galvoju, kad juosta užfiksuoti vaizdai (tiek foto, tiek judančio vaizdo) dažnai savaime yra labai gražūs, todėl gali kilti pagunda juos rodyti be jokios atrankos. Kartu tiesa, kad juosta fiksuoti vaizda turi visai kitą gyvybingumą. Tačiau mane traukia skaitmeniniai vaizdai, nes nėra tiesiog vieno skaitmeninio vaizdo. Yra daugybė skirtingos kokybės vaizdų, priklausomų nuo skirtingų vaizdo fiksavimo aparatų. Žemos kokybės vaizdai man dažnai tiksliau perteikia realybę, taip, kaip ją patiriame. Tuo tarpu itin aukštos raiškos vaizdai gali atrodyti lyg renderiai, paverčiantys fiksuojamą aplinką klaidingai tobula. Mūsų vaizdo kokybės suvokimas nuolat kinta su kiekvienos naujos technologijos atsiradimu, tad tai, kas kokiais 2005 m. atrodė kaip itin aukštos raiškos vaizdas, šiandien atrodo gerokai prasčiau.
– Kiek žinau, šios parodos kūrimo procesas pažymėtas nemaloniu nutikimu: Airijos pakrantėse ieškant geologinių daikų, į vandenį įkrito tavo kamera, tad fiksuojant medžiagą teko tenkintis prastos kokybės videokamera ir juostiniu fotoaparatu. Ar parodoje matomos skaitmeniniu būdu modifikuotos arba dirbtinio intelekto vaizdo generatoriumi animuotos fotografijos yra nulemtos į vandenį išmestos kameros, ar kaip tik norėjosi išbandyti naujus būdus dirbti su vaizdu, iš jo atimti, kaip pati rašai, „stabilumą“, kurį priskirtume ne tik fotografijai, bet ir vaizduojamoms uolienoms? Gal tai būdas menamą stabilumą demaskuoti nauju būdu?
– Dirbtinis intelektas (DI) mano kūryboje atsirado iš dalies natūraliai, iš dalies – dėl praktinių aplinkybių. Kelionės metu praradusi pagrindinę kamerą, buvau priversta didžiąją dalį vizualinės medžiagos kaupti nuotraukomis ir nedidelės raiškos vaizdo įrašais, kurie ne visiškai atitiko pirminę viziją. Nors vaizdo modifikavimo ir generavimo kompiuteriniais efektais programas jau buvau naudojusi anksčiau, DI pirmiausia patraukė kaip naujas įrankis, kurį norėjosi išbandyti. Pradėjau eksperimentuoti be konkrečios projekto idėjos, greitai suprasdama, kad gauti norimą rezultatą nėra paprasta – tai reikalauja specifinių įgūdžių, panašių į „promptų rašytojo“ darbą.
Tik ruošdamasi parodai suvokiau, kad DI šiuo atveju gali man praversti. Nors iš prigimties esu kritiška greitam „madingų“ technologijų pritaikymui, ir pačiai atrodė kiek komiška pasiduoti šiai tendencijai, supratau, kad DI leidžia spręsti konkrečią vizualinę užduotį. Kadangi pagrindinė turima medžiaga buvo statiškos nuotraukos, DI suteikė galimybę įnešti į jas judesio ir transformacijos. Pradėjau eksperimentuoti žaisdama su nuotraukomis ir DI galimybėmis, ir rezultatai organiškai įsiliejo į projekto konceptą. Ši sąveika su technologija leido tyrinėti kraštovaizdžio formavimąsi, vaizdo paviršiaus ir tikrumo santykį, apgaulę ir netikrumo momentą, kai tampa sunku atskirti, kas vaizde yra tikra gamta, o kas – technologinė manipuliacija.
Kaip ir daugelis mano projektų, šis darbas didžia dalimi gimė per eksperimentą ir montažo procesą. Klausimas, kaip turėtų atrodyti kraštovaizdžio ar uolienų kitimas, kuris ne visuomet matomas plika akimi, nebuvo išspręstas iš anksto – jis formavosi bandant ir atrandant. Darbas su DI pasižymėjo netikėtumu: kartais bandydavau tiksliai aprašyti norimą rezultatą, o kartais tiesiog įkeldavau nuotrauką, leisdama pačiam algoritmui nuspręsti, ką su ja daryti. Šis procesas, valandų valandas sėdint prie kompiuterio ir bandant skirtingus variantus, galiausiai atvesdavo prie vaizdų, kurie organiškai įsipindavo į bendrą naratyvą. Nors kartais idėja gimsta pirma, ir tada ieškoma vizualinės formos, mano kūryboje dažnai nutinka atvirkščiai – eksperimentų metu atsiradęs vaizdas pats pasiūlo idėją ar tolesnę kryptį.
– Jau kurį laiką gyveni Paryžiuje, kur baigei kino bakalauro bei meninio tyrimo magistro studijas, dabar ten vystai savo praktiką, neretai dirbi su meno lauko kolegėmis. Nors neatrodo, kad Lietuvos meno ir bendrai kultūros lauką stebi iš tolo, atstumas neišvengiamai nulemia žvilgsnio aštrumą ir jautrumą klausimams, kurie Paryžiuje ir Vilniuje galbūt vis dar priimami gan skirtingai. Kaip pati jautiesi kurdama ir būdama „tarp“ miestų? Kaip tavo kūrybą formuoja, joje persidengia Paryžiaus ir Vilniaus patirtys?
– Miesto, kaip kūrybos įkvėpimo šaltinio, tema man itin svarbi, apie tai pati dažnai galvoju. Prisimenu, kaip, persikrausčius į Paryžių, kur gyvenu jau aštuonerius metus, ilgą laiką jaučiau, kad šis miestas manęs neįkvepia taip stipriai kaip Vilnius. Pastarasis tarsi visada žadino kūrybiškumą – pirmieji mano telefoniniai video darbai fiksavo būtent Vilniaus patirtis ir gyvenimą. Paryžiaus kultūrinis ir kasdienis perteklius atrodė užgožiantis; buvo sunku į jį „įsijausti“ asmeniškai, rasti savas erdves ir nuorodas.
Be to, pastaraisiais metais kurti darbai nebuvo susiję su miestu, kuriame gyvenu, – įkvėpimo semdavausi keliaudama į kitas vietas, neretai būdama gamtoje. Visgi pastaruoju metu, galbūt dėl ilgų gyvenimo Paryžiuje metų ir gilesnio miesto pažinimo, ar aktyviai apmąstant santykį su juo, jaučiu, kad miestas grįžta į mano darbus.
Šiuo metu vykstančioje parodoje jaučiu tam tikrą skirtingų estetikų ir jausmų, kurie anksčiau galbūt buvo labiau atskirti (pavyzdžiui, skyrėsi darbai iki „Smegduobės“ ir po jos), susipynimą. Nors tiesiogiai apie miestus nekalbu ir jų nerodau, „stonewashing“ labai subtiliai atiduoda duoklę Vilniui. Kaip objektą, ant kurio galima prisėsti, pasirinkome seną betoninį bortelį, rastą sąvartyne – tokie borteliai dabar masiškai keičiami miesto gatvėse, bet ant jų sėdint Vilniuje juk praleista gausybė įdomių valandų.
– Ar Vilniuje tavo darbai turi didesnį politinį/socialinį krūvį ir ar tai keičia tavo požiūrį į savo pačios kūrybos reikšmę?
– Projektas „Dyke Into“ išsiskyrė aiškiu socialiniu ir politiniu krūviu. Jį specialiai kūriau atsižvelgdama į Lietuvos kontekstą, siekdama didinti queer žmonių matomumą ir kartu supažindinti visuomenę su žodžio „dyke“ reikšme. Galvojau, kad Vilniuje šis angliškas terminas, kitaip nei, pavyzdžiui, Paryžiuje (kur jis itin populiarus, dažnai siejamas su kultūra, mada ir netolerancijos beveik nekeliantis), už bendruomenės ribų yra mažiau vartojamas, ką jau kalbėti apie žinomumą. Istoriškai buvęs įžeidimas, žodis „dyke“ bendruomenės buvo perimtas ir tapo savotišku moterų stiprybės simboliu. Iš pradžių „Dyke Into“ svarsčiau realizuoti Kauno lauko reklamų erdvėse – nes, sulaukus itin nemalonių reakcijų „Kaunas Pride“ metu, maniau, kad kalbėti šiomis temomis Kaune dar svarbiau. Vis tik „JCDecaux“ ten negalėjo pasiūlyti laisvų stendų, dėl to projektą rodėme Vilniuje. Nors galvojau, jog galime susilaukti aršesnės visuomenės reakcijos, nuotraukų paplitimas mieste iš tiesų parodė ką kitką – nepakankamą žodžio supratimą. Įdomiausias atsiliepimas buvo „JCDecaux“ gautas skundas, kad viešai naudojamas „užgaulus žodis“, atskleidžiantis potencialius požiūrių skirtumus net ir pačioje LGBTQ+ bendruomenėje ar tarp skirtingų kartų. Šis incidentas paskatino gilintis į žodžio vartojimo kontekstą ir teisę jį naudoti.
Daugiaprasmiškumas ir žaidimas kalba persikelia ir į naujausio video darbo pavadinimą – „faults and folds“, kuris jungia du geologinius terminus: „folds“ (klostės) – akmenų lenkimasis, lemiantis kalnų formavimąsi, ir „faults“ (lūžiai, sprūdžiai) – įtrūkiai, kuriuose dažnai randamos geologinės daikos. Tačiau angliškas žodis „faults“ taip pat reiškia „klaidos“. Ši dvejopa prasmė susieja geologinius procesus su vizualinio suvokimo tema, jo trapumu ar net klaidingumu. Toks sąmoningas, kartais sunkiai išverčiamas kalbos sluoksnių jungimas leidžia giliau apmąstyti ne tik gamtos ir kraštovaizdžio kitimą, bet ir vaizdo bei jo interpretacijos prigimtį.
– Verta pastebėti, kad gebi itin niuansuotai bei daugiasluoksniškai kalbėti apie queer identitetą, įvelki šią temą į geologijos, mūsų žemiškai būčiai neįmanomo perprasti geologinio/giluminio laiko kontekstus. Kaip ir kada tavo kūryboje pradėjo formuotis su queerness susiję naratyvai? Ar su kiekvienu didesniu kūriniu užčiuopi vis kitus su šia tema susijusius aspektus, kurie galbūt artimi ir tau pačiai?
– Mano identitetas natūraliai įsilieja į kūrybinę praktiką – tai neatsiejama mano gyvenimo dalis, kuri, kaip ir bet kuri kita asmeninė patirtis (pavyzdžiui, meilė), neišvengiamai atsispindi darbuose, nors jie ir nėra vien apie tai. Projektas „Dyke Into“ buvo tiesioginė šio ryšio išraiška: siekis didinti queer žmonių matomumą Lietuvoje ir kartu tyrinėti žodžio „dyke“ – bendruomenės perimto ir iš istorinio įžeidimo tapusio stiprybės simboliu – reikšmę. Man svarbu apie tai kalbėti, nes skauda matant, kaip paprasti tapatybės aspektai vis dar gali šokiruoti ar kelti problemų. Naujausiame darbe ši gija tęsiama, greta jos atsiranda ir troškimo tema. Troškimas čia nagrinėjamas per medžiagiškumą, ar tai būtų audinių (kaip džinsų) tekstūra, ar pačių uolienų substancija. Žodis „dyke“ bendruomenėje taip pat savotiškai asocijuojasi su troškimu, įgaudamas platesnę prasmę. Ši troškimo tema siejasi su ankstesniuose darbuose (kaip „Smegduobėje“) apmąstytu apčiuopiamo ir neapčiuopiamo santykiu, patiriamu susiduriant su neįsivaizduojamų dydžių materijomis ar vidiniais jausmais, kurie gali tapti net frustruojančiais troškimais.
– Be vaizdo kūrinio „Faults and Folds“, parodoje eksponuoji ir abstrakčias fotografijas, rastas senelio geologo archyve, – mikroskopinį žvilgsnį į žėručio mineralą. Kaip ir bene viskas tavo kūryboje, žėrutis sužiba kaip vertės dviprasmybė. Viena vertus, statybiniuose mišiniuose žėrutis nulemia pastatų trupėjimą. Kita vertus, jis dėl atsparumo karščiui yra puikus izoliatorius, o estetine prasme gali būti naudojamas net blizgančiai kosmetikai. Kodėl tau buvo svarbu šias nuotraukas rodyti greta video kūrinio ir kokį santykį fotografijos mezga su juo?
– Parodoje atsiradusios senelio darytos žėručio mikroskopinės nuotraukos turi netikėtą istoriją. Šiaurės Airijoje, kur tyrinėjau geologinius darinius, nuolat mąsčiau apie žėrutį dėl ten plačiai nuskambėjusios brokuotų statybos blokų krizės, kuomet dėl šios uolienos panaudojimo pradėjo byrėti namai. Pakelėse netgi buvo ženklų „Mica is a virus“ („žėrutis yra virusas“). Ši situacija pavertė žėrutį savotišku antagonistu, nors iš tiesų tai tiesiog uoliena. Problema kilo dėl netinkamo žėručio panaudojimo statybiniame mišinyje, neatsižvelgiant į jo savybes. Nors krizę lėmė ne vien žėrutis, jis tapo šios problemos ir Donegal regiono valdžios neveiksnumo simboliu. Ši istorija rezonuoja su platesne apmąstymų apie uolienų tvirtumą iliuzija ir jų trapumu, nestabilumu – tai, kas atrodo nepajudinama, iš tiesų gali būti labai delikatu.
Senelio archyvinės žėručio nuotraukos mano parodoje tampa dar vienu vaizdavimo sluoksniu. Tai mikroskopinės, juostinės nuotraukos, fiksuojančios tik detales ir tampančios abstrakčios, tarsi bandančios prasiskverbti į uolienos vidų, jos mikrostruktūrą. Šios mokslinės nuotraukos, kurių negalėčiau sukurti savo kamera, siūlo kitokį požiūrį į uolieną – tarsi pažvelgiant į ją iš vidaus. Šis vaizdavimo būdas susišaukia ir su vizualine kūrinio puse, kurioje taip pat bandoma pažvelgti į „vidų“, pavyzdžiui, uolienų mikroorganizmų lygmeniu. Be to, mikroskopinių žėručio nuotraukų vizualumas, ypač žinant jo „viruso“ konotaciją Šiaurės Airijoje, primena medicinines nuotraukas, vaizduojančias ląsteles ar virusus. Taip susijungia asmeninė istorija (senelio nuotraukos), socialinis-politinis kontekstas (krizė Airijoje) ir vizualinis apmąstymas apie medžiagos vidų ir išorę.
– Mane kiek nustebino pats parodos pavadinimas „stonewashing“, reiškiantis tokį džinso apdirbimo būdą, kurio metu pagreitinamas džinso audinio blukimas ir minkštėjimas. Tai tarsi simuliuota audinio patirtis, kurios pats dėvėtojas neturėjo šanso sukurti ar pajausti. Kaip šis terminas atsirado būtent šios parodos žodyne, o galų gale tapo ir jos pavadinimu?
– Parodoje atsiradę džinsai yra nevienasluoksnė nuoroda. Pradžioje mintys sukosi apie materiją plačiąja prasme, netgi tyrinėjant tamsiosios materijos idėją. Tačiau džinsai į kūrybinį lauką įsiveržė iš gana kasdieniškos patirties – obsesinio noro rasti tinkamą porą. Ši, atrodytų, banali paieška virto gilesniu susidomėjimu pačia medžiaga. Kaip drabužis, džinsai yra itin ikoniški ir turi gausybę kultūrinių kontekstų. Ypač svarbus jų vaidmuo queer istorijoje ir estetikoje, kur darbiniai drabužiai tapo savotiška tapatybės išraiška ir svarbia „dyke“ estetikos dalimi.
Šis kasdieniškas objektas atskleidžia ir sudėtingesnes temas. Informacija, kad džinsų gamyba yra viena labiausiai teršiančių pramonės šakų, reikalaujanti didžiulių vandens ir chemikalų kiekių, pakeitė santykį su šia medžiaga. Ši ekologinė perspektyva susijungia su parodos darbų tema – materijos kitimu, erozija, vandens ir elementų poveikiu. Pats termino „stonewashing“ pavadinimas kilo iš to, jog sukurti nublukusių, padėvėtų džinsų efektą buvo naudojami pemzos akmenys. Todėl toks parodos pavadinimo pasirinkimas atrodė puikiai tinkantis norint apjungti darbuose atsiradusias skirtingas nuorodas. Nuo džinsuose slypinčių troškimų iki nuolatinių geologinių (ir ne tik) materijų kismų.
– Man vienas įdomiausių tavo kūrybos leitmotyvų yra vaizduotės galia, o jei tiksliau – troškimai, kurie toje vaizduotėje skleidžiasi įvairiais pavidalais. Jie dažnai nupasakojami per jų beveik neįmanomybę, išsipildymo lėtumą – gražus geologinis palyginimas būtų žemynai, kurie vienas prie kito artėja pora centimetrų per metus. Lėtai, bet artėja. Kokį troškimą turi šiai savo parodai?
– Troškimas, nors jo apibrėžimas ir platus, dažnai tampa pagrindine varomąja jėga tiek gyvenime, tiek kūryboje. Jis skatina domėjimąsi, veda į naujas idėjas ir netgi perauga į tam tikras obsesijas. Troškimas savyje neša ir tam tikrą neapčiuopiamumą, siekį kažko, kas galbūt nėra visiškai pasiekiama ar suvokiama. Šį jausmą galima sieti su nuolatiniu santykio su realybe ieškojimu, kuris gali tapti sudėtingesnis gyvenant ne savo gimtajame mieste, patiriant tam tikrą svetimumo šydą tarp savęs ir aplinkos. Prisimenu Johno Cassavetes filmo „Opening Night“ veikėjos žodžius apie jaunystės emocijų kunkuliavimą itin arti paviršiaus ir kaip paskui sunku tą jautrumą išlaikyti. Tai taip pat rezonuoja – tarsi bandant atrasti, kaip vėl pilnai patirti ir suvokti aplinką bei save. Nepaisant konkrečios kūrinio temos, net jei tai būtų vien uolienos, troškimo momentas visada išlieka, nes kūrybinis procesas tampa būdu ieškoti šio ryšio su tikrove.
Konkrečiai šiai parodai kylantis troškimas yra susijęs su žiūrovu. Mano didžiausias noras, kaip ir kuriant kitus darbus, yra – kad paroda taptų savotiškais vartais, paskatintų juos keliauti mintimis, galbūt apmąstyti dalykus, apie kuriuos anksčiau net nebūtų pagalvoję. Dėl šios priežasties sąmoningai nesiekiu pateikti labai tikslių ar uždarų paaiškinimų, nes manau, kad mano, kaip menininkės, mąstymas yra tik viena perspektyva. Kur kas vertingiau yra išgirsti ir pamatyti, kaip tą patį darbą interpretuoja kiti. Man pačiai itin malonu, kai kito menininko kūrinys sužadina man jautrius, bet dar neįvardintus jausmus, arba paskatina netikėtas mintis ir apmąstymus, kurių neprognozavau. Tokio atvirumo naujoms mintims ir pojūčiams linkiu ir savo parodos lankytojams.
