– Liepos 16-ąją galerijoje „Aštuonios akys ir ausys“ pristatysite savo naująjį projektą „Caged Freedom“, kas ten bus? Ko mums tikėtis?
– „Caged freedom“ yra kompleksinis projektas su savo istorija (pradėtas vystyti Berlyne viešoje erdvėje, kuris dabar perkeltas į galerijos erdvę) . Trumpiau tariant, pavadinčiau tai garsine vaizdine instaliacija. Ji atsirado prieš metus, kai dalyvavome portugalų festivalyje „Eufonia“. Mums buvo duotas laiko limitas, bei tema – laisvė. Aš iš karto pamačiau narvą gamtoje, bei žmogų, įkalintą tame narve. Supratau, jog noriu išreikšti tą žmogaus ryšį su gamta – jis gi toks svarbus. O praleisdami daugiau laiko mieste, mes ne tiek daug jo ir teturime, kartais net užmirštame apie jį.
Galerijoje bus pristatyti keturi trumpametražiai filmai, kuriems bus priderintas garsas. Garsas šioje instaliacijoje yra labai svarbus – jis praturtina patirtį. Be to, ir pats lankytojas galės patirti savo kailiu tai, ką pamatys tuose video filmuose. Norėjosi sukurti interaktyvią patirtį, kur lankytojas nėra vien stebėtojas, bet ir instaliacijos dalis.
– Kamilija, papasakok šiek tiek apie save.
– Aš esu gimusi ir augusi Vilniuje, visas dvyliką klasių prasimokiau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimnazijoje – muzika ilgą laiką buvo didelė mano gyvenimo dalis. Tačiau nuo aštuntos klasės supratau, kad klasikinė muzika – ne mano kelias. Mane patraukė kinas.
Mano tėtis dirba teatre ir labai domisi kinu. Augusi tokioje aplinkoje, pradėjau pati juo domėtis – atradau savo mėgstamų režisierių, bei supratau, jog kino pagalba galima sukurti nuostabių naujų pasaulių. Pabaigusi M. K. Čiurlionio mokyklą, aukštesnėms studijoms pradėjau ieškoti kino mokyklų užsienyje – taip ir atradau „Catalyst“ meno ir technologijų institutą Berlyne. Labai džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent šią kino mokyklą, nes ji yra orientuota į praktiką – daug filmuojame ir kuriame. Ten nėra vien sausa teorija.
Pasirinkau studijas užsienyje nenorėdama užsilikti Lietuvoje. Buvau ištroškusi naujų patirčių, naujų kultūrų, bei naujų žmonių. Su Zac‘u būtent ten ir susipažinome. Institute atlikome kartu daug visokių projektų – po kiek laiko supratome, kad turime bendrus interesus. Taip ir įsižiebė draugystė.
– Lietuvių kultūroje, meilė gamtai yra tiesiog įskiepyta. O tu pati, ar jautiesi gamtos vaiku?
– Tikrai taip, nors ir užaugau mieste, man gamta buvo visada labai svarbi. Visas vasaras leisdavau kaime arba prie jūros, gamtoje. Net ir dabar, jei ilgą laiką būnu mieste, labai pasiilgstu išvykų į gamtą. Tada reikia nors ir į parką išeiti !
Mūsų projektas ir yra būtent apie tai – ar užtenka vien nueiti į parką, kad patirtume tą pilnavertį gamtos jausmą? Ar ta gamtos laisvė mieste yra tikra? Gamta yra natūralus ir svarbus dalykas kiekvienam žmogui – ne vien lietuviui. Bet, žinoma, lietuviui ypatingai.
– Tavo manymu, kas jaučiasi labiau įkalintas mieste – gamta ar mes, žmonės?
– Žinoma, tai labai priklauso nuo žmogaus ir to, kiek tos gamtos jam iš tikrųjų reikia. Kai kuriems, kaip tik yra labai smagus tas miesto šurmulys ir jiems gamtos visai nereikia. Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, manau, jog medžiams yra gera būti mieste ir augti parkuose. Todėl sakyčiau, kad žmogus jaučiasi labiau įkalintas, nei gamta.
– Pati gyvenusi ir augusi mieste, kaip tu rasdavai tą ryšį su gamta?
– Iškeliavimų į gamtą pasiilgstu per tas tamsias ilgas Lietuvos žiemas. Žinoma, stengiuosi nueiti į parkus, o kai geras oras, bandau mokytis gamtoje. Labai mėgstu organizuoti visokius žygius su draugais ir šeimos nariais. O kartais, kai nėra kada ištrūkti nuo miesto šurmulio, užtenka tiesiog pasvajoti apie kokį nors tolimą gamtos kampelį – svajonės mane veikia lyg meditacija.
– Tavo partneris Zac‘as yra kilęs iš Australijos. Australų kultūra kiek skiriasi nuo lietuviškosios. Kaip tavo manymu, jis mato projektą? Ar turi tokį patį požiūrį kaip tu? Ar visdėl to, yra dalykų, kurie skiriasi ?
– Aš manau, kad nesvarbu iš kur žmonės, bebūtų kilę, jie visi turi tą patį gamtos troškulį. O ir šiaip, tarp Australijos ir Lietuvos yra daugiau panašumų, nei būtų galima pagalvoti.
Zac‘as, lygiai taip pat kaip aš, augo mieste. Jis irgi buvo apsuptas namų ir miesto šurmulio. Tačiau rasdavo laiko ir stovyklavimui su draugais gamtoje, žygiams, bei kelionėms. Mes tikrai turėjome panašią vaikystę. Abudu mėgstame keliauti ir atsigauti gamtoje, praleidus daugiau laiko mieste. Turime tą patį požiūrį į pasaulį, tą patį gamtos troškulį – tas mus ir jungia.
– Šią parodą viešai rodysite ne pirmą kartą. Kur ji buvo rodyta anksčiau
– Būtent šis projekto pavidalas, kurį rodysime galerijoje „Aštuonios Akys ir Ausys“, bus rodomas publikai pirmą kartą. Šį kartą viskas bus sujungta – video, garsas ir ta žadėta interaktyvioji patirtis.
Šį kartą viskas bus sujungta – video, garsas ir ta žadėta interaktyvioji patirtis.
Patį pirmą kartą šį projektą rodėme Berlyne – tada buvo kiek gilesnis pandemijos laikotarpis ir viskas vyko nuotoliniu būdu. Mes pastatėme viename Berlyno parke narvą su QR kodu, kurį nuskenavę, lankytojai galėjo matyti video, bei išklausyti mūsų sukurtų garsų.
– O ar šįkart bus narvas?
– Šiuo metu, bekuriant parodos erdvę, bandome atrasti geriausią variantą narvui pastatyti. Labai norėčiau tą narvą praplėsti tiek, kad žmogus galėtų į jį įeiti ir pajusti tą uždarytą laisvę.
– Kodėl jūsų projekte nelaisvės simbolis yra būtent narvas, o ne kokia tvora?
– Narvas man pasirodė didžiausia priešingybė žodžiui „laisvė“. Be to, narvas – tai dėtalė, kurią naudojau kuriant savo pirmąjį trumpametražį filmą, būdama šešiolikos metų. Buvau kino stovykloje gamtoje ir ten nebuvo jokių dekoracijų, nebuvo vietų kur filmuoti. Radau tik didelį narvą, į kurį įkišau savo dėdę, kaip aktorių. Padarėme trumpą filmuką apie žmogų, įkalintą savyje ir apie norą išsilaisvinti.
– O pati kartais pasijauti kaip narve, būdama mieste?
– Taip, tikrai būna visko. Gal ne tiek nuo miesto pavargstu, kiek nuo savo minčių. Kartais tikrai norisi išsilaisvinti ir pabūti kur nors ramiai nuo viso šurmulio – tiek nuo miesto, tiek nuo pačios savęs. Gamta yra ta vieta, kur atrandu ramybę.
