Per visą okupacijos laikotarpį privaloma tarnyba kariuomenėje išliko vienu ilgiausiai gyvavusiu prievartos mechanizmu, kurį turėjo pereiti kiekvienas jaunuolis. Nors visiems įprastu tapo posakis, kad vyru tampama kariuomenėje, o tarybinės armijos šlovinimas buvo neatsiejamu sovietinės santvarkos ritualu, tačiau tikrovė už spygliuotos kariuomenės tvoros išties buvo visiškai kitokia.
Dveji ar net treji metai prievartos, smurto, psichologinio teroro ir žeminimų – tai turėjo ištverti toli nuo namų, tarp svetimtaučių atsidūrę ką tik mokyklas pabaigę jaunuoliai. Daugeliui jų tie gyvenimo metai tapo žiauriu išbandymu ir akivaizdžiu pačios tarybinės sistemos veidrodžiu.
„Kiek ši institucija suluošino, išprievartavo, tyčia ir per aplaidumą nužudė Lietuvos vyrų; kiek jų nusižudė, kiek dar dabar varginami potrauminio sindromo – tikslių skaičių niekada nesužinosime, nes duomenys buvo klastojami, įslaptinami, grasinimais tildomi net artimieji. Tačiau kalbame apie tūkstančius vyrų“, – teigia M.Krikštopaitytė.
Daugiau nei tris Nepriklausomybės dešimtmečius sovietinės kariuomenės patirtys ir istorijos buvo atsidūrusios viešojo mąstymo paraštėse.
Pasak jos, daugiau nei tris Nepriklausomybės dešimtmečius sovietinės kariuomenės patirtys ir istorijos buvo atsidūrusios viešojo mąstymo paraštėse, todėl ši tema mums vis dar yra susikaupęs ir neiškalbėtas gumulas, kolektyvinė trauma, perduodama iš kartos į kartą.
„Labai svarbu permąstyti savo sovietmečio patirtis, ypač tas skausmingąsias. Priėmus tai kaip bendrą mūsų kolektyvinę traumą, įmanomas gijimo kelias. Šitaip trauma gali veikti mūsų naudai: daryti mus drąsesnius, stipresnius ir jautresnius vienas kitam. Pajusti šį kolektyvinį „mes“ šiandien yra be galo svarbu, nes tai ir yra svarbiausia mūsų stiprybė“, – sako parodos „Ne savo noru“ kuratorė.
– Monika, papasakokite kaip ir kodėl sugalvojote imtis šitokios „vyriškos“ temos, juolab susijusios su sovietmečiu?
– Prieš kurį laiką rašiau disertaciją apie menininkų autoportretus. Tuomet atradau grupę panašių kūrinių – dailininkų Arvydo Šaltenio, Povilo Ričardo Vaitiekūno ir Romano Vilkausko, – tai buvo kareiviški jų autoportretai. Nors jų kūriniai skiriasi tiek savo raiška, tiek stiliumi, tačiau tarp jų yra ir šis tas bendra – nuotaika, atmosfera. Žvelgdama į šiuos autoportretus aš matau vienišą, užtildytą žmogų, kurio veidas – tartum kaukė ir jis nori tačiau negali nieko pasakyti.
Gana dažnai autoportretai kuriami siekiant įtvirtinti, teigti save, pasakyti – „aš esu“, nužymėti tam tikrą lūžinę patirtį, itin asmenišką išgyvenimą. Būtent apie tai yra ir šie kareiviški autoportretai. Juk tie du ar trys priverstiniai metai sovietinėje kariuomenėje daugeliui jaunuolių tapo itin reikšmingu gyvenimo įvykiu, kurio pasekmės juntamos iki šiol.
Apie tai, kas vyko sovietinėje armijoje buvo draudžiama kalbėti – visa tai tartum įslaptinta. Tad šias patirtis ir jausmus daugelis užgniaužė savy nustūmę į tolimiausius užkaborius. Tai, be abejo, susiję ir su sovietinio vyriškumo samprata – vyras turėjo būti tvirtas, stiprus ir ištverti visus sunkumus, net jei tai susiję su jo žmogiškumo paminimu. Toks buvo mano pirmasis susidūrimas su šia tema per kūrybą.
Vėliau rengdama dailininkės Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės parodą, jos studijoje aptikau mažą tapybos darbelį. Paklausiusi, kas jį sukūrė, sužinojau, kad tai vienas iš jos vyro, dailininko Sauliaus Mažylio darbelių, kuriuos jis iš armijos siųsdavo namiškiams. Tokių kūrinių buvo ir daugiau, tad man pirmą kartą kilo nedrąsi mintis apie galimą šios temos parodą.
Panašiu metu išgirdau podcastą „Čia ir dabar“, kuriame buvo kalbinamas Oro gynybos batalione ir Lietuvos Karo akademijoje dirbęs atsargos karininkas Linas Dungveckis. Jis pasakojo apie lyderystės sampratą, kuri grindžiama pagarba, įsiklausymu, bendryste ir atsakomybe už kitą žmogų. Tuo pačiu jis dalinosi ir savo patirtimi Lietuvos kariuomenėje pačioje Nepriklausomybės pradžioje, kai daugelis dalykų čia buvo atėję iš sovietinės armijos. Tai buvo pereinamasis laikotarpis bandant sukurti visiškai naują santykių ir lyderystės kariuomenėje sampratą.
Man visai tai buvo visiškai nauja, nes kariuomene aš niekada nesidomėjau, tačiau, atvirai sakant, jausmas vien apie tai pagalvojus buvo blogas, nupurtantis. Bet aš turbūt tokia ne viena, kam kariuomenė visų pirma ir siejasi su baime bei grėsme.
Neabejotinai šitoks jausmas ateina iš sovietinių atsiminimų ir gyvenimiško patirties. Tai man patvirtino ir labai konkretus asmeninis įvykis: mano vyro sūnus sugalvojo vasarai nusiskusti galvą, o kai jį tokį pamatė močiutė, ji iškart puolė į ašaras. Tai atskleidė, kokie iki šiol mumyse yra stiprūs jausmai, susiję su kariuomene. Būtent tai leidžia kalbėti apie kolektyvinę traumą, kurią mes iki šiol nešiojamės su savimi.
– Ar yra kažkokių paskaičiavimų, kiek per visą okupacijos laikotarpį Lietuvos jaunuolių buvo priversti atlikti tarnybą sovietinėje armijoje?
– Doktorantės Ievos Šimanauskaitės straipsnyje apie Lietuvos jaunuolių patirtis sovietinėje kariuomenėje radau minimus oficialius skaičius: 5 tūkst. dalyvavo Afganistano kare, apie 100 jų žuvo, tiek pat tapo invalidais. Manoma, kad daugiau nei 2,5 tūkst. per visą okupacijos laikotarpį buvo suluošinta, o žuvo 1693.
Savo įžanginiame straipsnyje knygoje „Prašė neverkti: motinų, tėvų, artimųjų laiškai ir pasakojimai apie žuvusius būtinojoje karinėje tarnyboje Lietuvos vaikinus“, išleistoje 1991 metais, jos sudarytoja, rašytoja Vytautė Žilinskaitė teigia, kad visą sovietmetį skaičiai apie sužeistus bei žuvusius Lietuvos vaikinus buvo falsifikuojami ir slepiami.
Išties anuomet žmonės jautėsi įbauginti, apie tai nekalbėjo, todėl, galima tik spėti, kad tie skaičiai yra du ar tris kartus didesni. Atmintis jau toks dalykas, kad slepia tai, kas nemalonu. Tačiau kai apie tai imame kalbėti, judinti nusėdusį dumblą, ima iškilti daug atsiminimų, kuriuos buvome užgniaužę ir nugrūdę toliau nuo akių.
Todėl ir pati šiandien galiu pripažinti, kad šios parodos reikėjo ir man pačiai. Aš buvau visiškai pamiršusi, kad mama, kuri dirbo pediatre, nuo pat brolio vaikystės, galvojo apie tai, ką įrašyti į jo medicininę kortelę, kad jis būtų pripažintas netinkamu tarnybai armijoje. Todėl anuomet buvo įprasta artėjant prie aštuoniolikos metų jaunuoliams slapstytis, imituoti psichinę ligą ar studijoms po mokyklos rinktis ne tai ką jie išties norėjo mokytis, bet kur gali įstoti – kad tik išvengtų kariuomenės.
– Turbūt plačiausiai mūsų kultūroje yra žinomi du kūrėjai, susiję su sovietine armija – tai Paulius Širvys, fotografijose dažnai matomas apsirengęs sovietų kareivio uniforma ir Sigitas Parulskis, jau nepriklausomybės metais išleidęs romaną „Trys sekundės dangaus“, kuriame apmąsto tarnybos sovietinėje armijoje patirtis. Taip pat galima išskirti ir atsiminimų knygas apie lietuvius Afganistano kare, kurių jau yra išleista ne viena. Tačiau jei apie karą kalbama gan nemažai, tai įprasta tarnyba, kurioje netrūko kraštutinių egzistencinių situacijų, yra beveik nenagrinėta tema. Kaip manote, kodėl?
– Aš ir pati, rengdama parodą, šį klausimą sau kėliau susitikinėdama su menininkais ir rinkdama jų kūrinius. Negali sakyti, kad ši tema mūsų visuomenėje yra visiškai nutylėta ar tapusi tabu: yra Tomo Rekio atsiminimai „Sovietų armijoje“, Roberto Grigo „Rekrūto atsiminimai“, taip pat Gintaro Zinevičiaus fotografijų iš armijos leidinys „Kareivio dienoraštis“.
Plačiai žinoma ir 1988 metais įvykusi Artūro Sakalausko istorija, kai jis, ginklu apsigynė nuo jį nuolat kankinusių ir iš jo besityčiojusių aštuonių kariuomenės „draugų“.
O atsakymą į klausimą, kodėl mes iki šiol taip mažai esame apmąstę šią temą atradau Rimanto Kmitos straipsnyje skirtame S.Parulskio romanui „Trys sekundės dangaus“. Nors po Nepriklausomybės atkūrimo ir įvyko savotiškas išsikalbėjimas – savo sūnus sovietinėje kariuomenėje praradusios motinos įkūrė draugiją, buvo renkami įvairūs liudijimai, išleista jau mano paminėta knyga „Prašė neverkti“ – tačiau galiausiai ši tema nuėjo į užribį. Pasak literatūrologo, Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, nebuvo kam skųstis dėl šių netekčių, žaizdų, patirtos neteisybės, nes kaltininko tiesiog nebeliko. Nebuvo ir su kuo apie tai kalbėti, nes mes patys dar nemokėjome išsakyti savo jausmų ir skausmingų patirčių.
Galiausiai dešimtojo dešimtmečio pradžioje valstybė ir visa visuomenė ėmė gyventi visiškai kitais reikalais – buvo iš esmės kuriama nauja sistema, kažkas ėmė daryti verslus, kiti bandyti išgyventi naujomis, radikaliai pasikeitusiomis, sąlygomis. Todėl jausmai, buvę išgyvenimai ir visa sovietinė patirtis mums tapo nebeaktuali – mes nusigręžėme nuo praeities ir atsisukome į savo ateitį.
Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, nebuvo kam skųstis dėl šių netekčių, žaizdų, patirtos neteisybės, nes kaltininko tiesiog nebeliko.
Tik pastarąjį dešimtmetį sovietmetis tapo svarbiu tyrinėjimo objektu. Tame tarpe – ir kariuomenės patirtys: išleista ne viena knyga apie lietuvius Afganistano kare, istorikas Ramūnas Trimakas rengė anoniminę apklausą, kurios tikslas – išsiaiškinti ką vyrai iki šiol nutyli apie skausmingus išgyvenimus priverstinėje tarnyboje sovietinėje armijoje.
Iškalbinga ir tas faktas, kad S.Parulskio romanas „Trys sekundės dangaus“ perleistas net penkis kartus. Vadinasi ši tema tebėra svarbi ir aktuali. Juk nuo sovietinės kariuomenės nukentėjo ne tik joje tarnavę jauni vyrai. Šią skausmingą, grėsmingą patirtį išgyveno visa visuomenė – mamos, tėvai, seserys ir kiti artimieji su baime išlydėdami jaunuolius į armiją, kasdien bijodami dėl jų likimo ir su viltimi laukdami jų sugrįžimo.
O ką jau kalbėti apie tai, kad iš armijos atgavę žuvusio savo sūnaus kūną, tėvai niekam negalėjo apie tai pasakoti, gedulas buvo tarsi nelegalus. Neatsitiktinai profesorė Danutė Gailienė savo knygoje „Ką jie mums padarė“ ir akcentuoja tai, kad viena yra pati trauma, o kita – negalėjimas jos išsakyti.
– O gal apie šią temą nekalbama todėl, kad tarnyba sovietinėje kariuomenėje buvo suvokiama ne tik kaip būtinoji „vyriškumo“ mokykla, bet ir kaip savotiškas kolaboravimas su sovietine valdžia, ignoruojant faktą, kad dauguma jaunuolių ten ėjo ne savo noru?
– Tai labai teisingas pastebėjimas. Toks ir yra prievartinės sistemos veikimas: ji įtraukia žmogų ir nebepaleidžia. Tai vykdavo ir per nestatutinius santykius – iš pradžių muša tave, o paskui jau tu muši kitus tam, kad išgyventum ir jau tapai sistemos dalimi. Niekas išgyvenęs tokias siaubingas patirtis nenori to prisiminti, o stengiasi judėti į priekį, gyventi. Ir tai labai natūralu, žmogiška.
– Papasakokite kaip sekėsi rinkti medžiagą parodai? Ar menininkai jus pasitikdavo išskėstomis rankomis, o gal su tam tikra atsarga ar net skepsiu?
– Atvirai sakant, aš ir pati ne itin jaukiai ir drąsiai jaučiausi užkalbindama juos šia tema. Nenorėjau nieko užgauti, priminti skaudžių armijos istorijų, todėl elgiausi atsargiai – iš pradžių rašiau laiškus, kuriuose bandžiau paaiškinti savo sumanymą. Aš nesiekiau kalbėti apie juos arba už juos – norėjau, kad jų darbai patys būtų liudininkai, kad kalbėtų tiek, kiek patys nori ir gali.
Didžioji dalis menininkų iškart sureagavo į mano kvietimą ir sutiko dalyvauti parodoje. Atsakymą kodėl man taip lengvai sutiko atsiverti, radau T.Rekio knygoje. Jis pasakojo, kad grįžęs iš armijos nuėjo išpažinties, tačiau kunigas atsisakė jo išklausyti pareiškęs, kad tai, kas įvyko kariuomenėje – nesiskaito. Ir tai tinka daugeliui tarnavusiems sovietinėje armijoje – jie liko neišklausyti, jų patirtys liko nematomos.
Todėl savo vaidmenį matau kaip tos, kuri ateina ir sako – „aš matau“, „aš girdžiu“, „aš užjaučiu“. Esu tartum seselė, kuriai žmonės parodė savo žaizdas, o aš atsargiai pakeičiau jų tvarsčius. Tai nėra daug, bet man svarbu, kad šie žmonės žinotų, jog kažkam jų patirtys rūpi. Ir svarbiausia, kad noras matyti, suklusti buvo ne tik mano, bet jaučiamas visur, kur tik iškelta ši tema.
– Ką patys menininkai kalba apie tai?
– Rašytojas Herkus Kunčius kalba apie kariuomenėje patirtą didžiulį alkį, visišką nekreipimą dėmesio į sveikatos sutrikimus. Jis prisiminė, kad į ligoninę pateko tik kai jo visas kūnas pageltonavo nuo avitaminozės. Apskritai, ligoninė buvo bene vienintelė galimybė trumpam atsigauti, pailsėti nuo kariuomenės siaubo. Tačiau irgi ne visada. Štai Ričardas Šileika savo dienoraštyje pasakoja apie tai, kad net ir atsidūręs ligoninėje su 40 laipsnių temperatūra, turėjo plauti grindis ir tiekti maistą kitiems ligoniams.
S.Parulskis rašo apie spardymus, daužimus ir mušimus, kai žmogus jau pasiekia kažkelintą skausmo ratą ir vis tiek nesupranta, kokia yra viso to prasmė.
H.Kunčius kalba ir apie prievartavimus, kurie ypač buvo paplitę tarp azijiečių. Šia prasme reikia suprasti, kad seksualinė prievarta ir žeminimas yra būdingas sadizmo tradicijoms, kurios ypatingai klestėjo sovietinėje kariuomenėje. Tai mums užnuodijo ir homoseksualumo sampratą.
Dailininkas Jonas Vaitekūnas tarnavo Vilniuje, šią vietą gavęs už dėžę degtinės. Nors, kaip jis prisimena, fizinio smurto iš karininkų ar „senių“ nepatyrę, tačiau psichologinis teroras buvo nuolatinis – turėjo būti nuolatinėje parengtyje, gyventi įtampoje, nes niekada negalėjo žinoti kas tavo aprangoje, veiksme ar žvilgsnyje gali jiems užkliūti. Ir visa tai tęsėsi ne vieną parą ar savaitę, o dvejus metus.
S.Parulskis rašo apie spardymus, daužimus ir mušimus, kai žmogus jau pasiekia kažkelintą skausmo ratą ir vis tiek nesupranta, kokia yra viso to prasmė. O turbūt didžiausias iššūkis žmogiškumui – kaip netapti tokiu pačiu sadistu ir, atėjus naujokų partijai, nepratęsti šitos „dedovščinos“ tradicijos.
Tragiškiausia šios parodos kontekste yra S.Mažylio brolio istorija, kuris išbuvęs sovietinėje kariuomenėje metus, galiausiai viso to nepakėlė. Tą dieną buvo švenčiamas kariuomenės jubiliejus, jis laimėjo maratoną, o po to parašė politinį pareiškimą apie sovietų okupaciją, jų nusikaltimus ir nusižudė. Menotyrininkė Laima Kreivytė labai tiksliai jo auką prilygino Romo Kalantos susideginimui – tai buvo simboliškas veiksmas parodant sistemai, kad jis jai nepriklauso. O šeimos nariams tai tapo didžiule tragedija.
Svarbu pastebėti, kad šioje žiaurioje aplinkoje buvo ir stebuklų – draugysčių, rūpesčio vienas kitu, žmogiškumo apraiškų. Vieni šias patirtis kariuomenėje atsimena su humoru ar kaip totalų absurdą – ne suniokojimo, bet išgyvenimo istoriją. Juk tam, kad ištverti absurde, reikėjo pasitelkti daug kūrybiškumo. Galima sakyti, kad totalitarizmas, kuriame gyvenome, mus privertė sparčiau vystytis. Bet kokia siaubinga buvo viso to kaina...
Parodoje matomi vizualūs kūriniai labai aiškiai atskleidžia jausmą, vidinius išgyvenimus. Čia neišvysime kraujo ar kažkokių smurto scenų – išskyrus nebent R.Vilkausko raudoną karstą, kuris simbolizuoja ne tik kariuomenės, tačiau ir visas teroro aukas. Visi šie kūriniai sukuria jausmą, kurį mums būtina prisiminti, siekiant kaip visuomenei mobilizuotis dabartinės grėsmės akivaizdoje.
– Kokiomis raiškos formomis ši tema egzistuoja menininkų archyvuose? Ar tai daugiau dokumentika, ar ir meniniai, kūrybiniai reflektavimai?
– Dažnas menininkas kariuomenėje būdavo priskiriamas prie būrio, atsakingo už įvairią ideologinę raišką – piešė plakatus, transparantus, šūkius ir pan. Kai kuriems iš jų pasisekė – jie turėjo saugesnį savo kampą, užutekį, kuriame galėjo ir šį bei tą kurti. Dailininkai A.Šaltenis ir R.P.Vaitiekūnas išsaugojo savo piešinių iš kariuomenės.
Kai kurie menininkai ir vėliau savo kūryboje vis sugrįždavo prie šios temos ir apmąstydavo sovietinės armijos patirtis. Matyt, tai galima įvardyti kaip potrauminį sindromą. Pavyzdžiui, S.Mažylis pasakojo, kad dar kurį laiką grįžęs į namus miegodavo įjungęs šviesą, kad pabudęs iškart pamatytų, jog jis nebėra armijoje.
Dailininkas Aidas Bareikis – vienintelis iš šioje parodoje dalyvaujančių menininkų, buvo Afganistane. Apie šią savo gyvenimo dalį jis nekalba, tačiau tai, mano galva, yra savotiškas raktas į jo kūrybą. Žvelgiant iš karo perspektyvos, gali suprasti kodėl savo kūryboje jis pasitelkia destrukcines jėgas. Ir jo darbas – „Sugriuvę pasauliai“, padarytas iš sulamdytų gaublių – nors tiesiogiai ir nekalba apie armiją, tačiau liudija tą pačią egzistencinės katastrofos būseną.
Kūryba bet kokios trauminės patirties atveju veikia kaip saugantis ir gydantis veiksmas. Ji padeda koncentruotis į kuriančią, o ne griaunančią savo dalį.
Kūryba bet kokios trauminės patirties atveju veikia kaip saugantis ir gydantis veiksmas. Ji padeda koncentruotis į kuriančią, o ne griaunančią savo dalį, išsaugoti savąją gyvastį, balsą ir tapatybę, kurią tokiu būdų įmanoma perduoti ateičiai. Tam tikra prasme tai galime įvardyti net kaip ritualinį veiksmą: kūriniai gyvens ilgiau už mus, o ateinančios kartos per juos galės tartum „prisišaukti“ protėvius, kurie jiems pasakos apie savo išgyvenimus. Tokia yra bendruomenę burianti meno reikšmė.
– Kuo šiandien ši paroda aktuali, svarbi, kokias papildomas temas ji iškelia Ukrainos karo fone?
– Matant tai, ką Rusija daro Ukrainoje, jos kariuomenės veikimo metodus, akivaizdu, kad ten niekas nuo sovietmečio nėra pasikeitę – tik dar labiau pablogėję ir radikalizavęsi. Todėl lengviau suprasti, kodėl ukrainiečiai taip įnirtingai nuo viso to ginasi. Jie patys puikiai suvokia, kad pasiduoti negali, nes, tokiu atveju, jų laukia pragaras, kuriame nebėra svarbu nei žmogaus gyvybė, nei jo orumas, nei pasirinkimo laisvė, nei autentiškumas – niekas. Ir tai blogiau nei mirtis.
Visa tai svarbu ir mums, nes galime matyti iš kur išėjome ir kokia reali grėsmė iškilusi tam, ką sukūrėme per šiuos trisdešimt penkerius Nepriklausomybės metus. Mes pasikeitėme, o sovietinės normos, kurias suvokiame kaip svetimas visam tam, kas žmogiška, tebėra gyvos rusų sąmonėje iki šiol. Ir tai tebėra reali grėsmė.
Todėl mums labai svarbu permąstyti savo sovietmečio patirtis, ypač tas skausmingąsias. Priėmus tai kaip bendrą mūsų kolektyvinę traumą, įmanomas gijimo kelias. Šitaip trauma gali veikti mūsų naudai: daryti mus drąsesnius, stipresnius ir jautresnius vienas kitam. Pajusti šį kolektyvinį „mes“ šiandien yra be galo svarbu, nes tai ir yra svarbiausia mūsų stiprybė.
Menas turi galią sužadinti jausmą instinkto lygmenyje, todėl žvelgiant į šios parodos darbus, sovietinę armiją išgyvenusių vyrų pasakojimus, supranti, kad mums visiems būtina telktis ir priešintis tai iš Rytų slenkančiai beprotybei ir tamsai.
