Šešiose I aukšto rūmų salėse rodomi V.Žuko autoriniai dailės darbai – iš ankstyvojo periodo, 1975-1980 metų (iš ciklo „Pikti vaikai“, „XX a. Švč. Trejybė“, „Sužeistas kareivis“) ir naujausio periodo – 2017-2024 metų tapyba („Popiežiaus rūmai Avinjone“, „Dvi tamsiaodės su vaiku“, stovinčių merginų ir gulinčių berniukų ciklai), koliažai, keramika.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Rūmų II aukšte – sovietmečiu V.Žuko surinkta ir restauruota žemaitiško sakralinio meno kolekcija, kurios dalis saugoma „Alkos“ muziejuje Telšiuose ir Žemaičių vyskupystės muziejuje Varniuose. Dauguma kolekcijos eksponatų atvežti iš autoriaus privataus rinkinio Vilniuje. Ši ekspozicija papildyta Nemakščių bažnyčioje saugomomis liaudiškomis stacijomis, o iš Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios Oginskių koplyčios atvežta Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centre restauruota „Marija su kūdikiu“ (XVII-XVIII a.).
Autorinių darbų ekspoziciją papildo paveikslai, kuriuos paskolino MO muziejus, keliolika darbų atvežta iš Molėtų rajono savivaldybės įsteigtos V.Žuko meno galerijos (tarp jų – keli žemaičių mąstytojo, buvusio politinio kalinio Justino Mikučio portretai). Dar keli darbai – iš Kretingos muziejaus ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių.
Kalbėdamas apie 50 metų trunkantį kūrybinį procesą, V.Žukas sako: „Kartais siutina, kad vaizduojamasis menas yra toks statiškas, apribotas nedidelio ploto. Kartais pavydžiu kino menui, baletui, cirkui, operai – kur daug tiesioginės dinamikos, balso, garso, besikeičiančių šviesų. Bet tas pavydas nėra fatališkas, nes mano specialybė turi kitą nelygstamą pranašumą – mūsų produktai yra tylūs, nors gali sukelti dideles vidines emocijas, be to, užtenka užmerkti akis arba nusisukti, ir prastas kūrinys dingsta iš tavo gyvenimo. O kino salėje, koncerte ar operoje esi priverstas sėdėti ir žiūrėti valandą ar kelias, kol paaiškėja kūrinio vertė arba bevertiškumas. Dar vienas nepakartojamas piešinio, tapybos, keramikos ar koliažo privalumas – gali turėti mėgstamą originalą arba jo reprodukciją visada prieš akis, jis gali džiuginti mane ir mano mylimus žmones visada. Galiu jį pakeisti, metams ar keliems dešimtmečiams paslėpti, o jei tai mano paties kūrinys – galiu net sunaikinti. Turiu teisę“.
1979 m. pašalintas iš dailės instituto penkto kurso, V.Žukas su šeima išvyko į Žemaitiją ir čia praleisdavo ilgas vasaras iki pat Atgimimo. Gyveno įvairiose vietose – vienais metais Drukčių kaime netoli Kantaučių, kitais – Gėsaluose, Skuodo rajone, dar kitais – Keturakiuose prie Medingėnų, Plungės rajone.
Šiuo vėlyvuoju sovietiniu periodu V.Žukas aplankė daug žemaitiškų parapijų, įvairiuose bažnyčių užkaboriuose, palėpėse, rūsiuose surado apleistas, aptrupėjusias, žūstančias meno vertybes – medžio ir metalo detales, audinių, siuvinių atplaišas, nubyrėjusius, suplyšusius paveikslus . Visos atradimų ir restauravimų istorijos sudėtos į šios parodos proga pasirodžiusį katalogą „Išgelbėtas Žemaitijos sakralinis menas. Žukų šeimos kolekcija“. Jį išleido Palaimintojo Teofiliaus Matulionio fondas iš privačių rėmėjų ir kelių vyskupijų sudėtų lėšų.
Šalia didelio formato tapybos ir mažųjų fotoeskizų, V.Žukas Oginskio rūmuose eksponuoja keraminius reljefus, pano. Apsilankiusi vienoje iš parodų prof. Irena Veisaitė (1928-2020) sakė: „Mane tikrai sujaudino Vaidoto Žuko keramika. Ir kažkodėl pasidarė liūdna, nes tos gražios, prasmingos, tyros dailininko skeveldros susišaukia su dabartine pasaulio būsena – mūsų planeta kartais atrodo pati suskilusi į tokias šukes. Atrodo, surinktum jas iš šiukšlyno ir atstatytum pasaulio grožį, vertybes, tikėjimą harmonijos galimybe“.
Paroda „Neprisitaikėlio menas. Vaidotas Žukas: kūrėjas ir kolekcininkas“ atidaroma balandžio 10 d. 17 val. Plungės Oginskio rūmuose ją aplankyti bus galima iki 2025 m. rugpjūčio 10 d.
