„Seivit“ – internetinis žurnalas, kuriame talpinami lietuvių mados ir aksesuarų dizainerių portfolio, kūrybos užkulisiai ir tekstai apie madą. Vienas iš tikslų – pažvelgti į madą kaip kūrybos lauką, tad daug dėmesio bus skiriama pačiam dizaino procesui, įkvėpimui.
Anot pašnekovės, šis iš idealizmo atsiradęs internetinis žurnalas yra jos magistro darbas. Apie tai, kaip planuojama vystyti naują projektą, šiandien su A.Vovere ir kalbamės.
– Kaip kilo idėja sukurti jaunuosius dizainerius vienijančią platformą?
– Jau senokai, dar nuo studijų laikų rašau apie madą. Ilgainiui man susidarė įspūdis, kad [Lietuvoje] kokybiškiems tekstams šia tema nelabai yra erdvės, mat viskas dar tebėra tarpinės būsenos. Tarkime, rašiau apie madą „Literatūroje ir mene“, kurio auditorija visiškai skiriasi nuo „L'officielio“. Vis dėlto leidinio, nagrinėjančio tik [konceptualiąją] madą, Lietuvoje nėra.
Kalbant apie portfolio rinkimą, mane visada žavėjo menininkų kūrybinių paieškų eiga, kuri dažnai lieka stalčiuje. Įprastai vartotojas išvysta tik galutinį produktą arba jo fotosesiją, kuri taip pat ne visada tiksliai atskleidžia autoriaus idėjas. Dėl šių priežasčių norėjau visa tai iškelti į paviršių – perteikiant jų meninę perspektyvą, pristatyti mados dizaino produktus. Tad platformoje daug dėmesio bus skiriama dizaino procesą atskleidžiančiai medžiagai – koncepcijai, eskizams, įkvėpimams.
– Kaip šiai platformai pavyks užtikrinti objektyvumą?
– Viskas prasidėjo nuo tinklaraščio, kuriame tikrai jaučiamas mano balsas. Manau, kad publikuojami tekstai turės autorystę ir nesieks būti objektyvūs. Skelbiant portfolio, stengsimės atsižvelgti į tai, kaip pats dizaineris norėtų save pateikti <…>. Tačiau „seivit“ nesiekia tapti kažkokia šalta duombaze, nes išgirsti kūrėjo subjektyvumą ir yra siekiamybė.
„Seivit“ nesiekiama tapti kažkokia šalta duombaze.
Manau, kad kuravimo taip pat nebus įmanoma išvengti, nes platformą kuriu aš ir per sukauptą patirtį bandysiu atrinkti tai, kas tinka, ir tai, kas truputį paviršiška.
Pavyzdžiui, garsiojoje platformoje „Not just a label“ kurioje galima rasti viso pasaulio mados dizainerių darbų rinkinius, yra nemažai lietuvių dizainerių. Bet dalis jų jau nebevykdo veiklos. O kai kurių dizaino kokybė yra kvestionuojama, nes jų kūryba susideda iš štampų ant džemperio, kas, mano akimis, nėra dizainas.
Jų kūryba susideda iš štampų ant džemperio, kas, mano akimis, nėra dizainas.
– Ar dirbsite viena, ar pavyks suburti komandą?
– Labai džiaugsiuosi, jeigu atsiras norinčių prisijungti. Labai ieškau dizainerių, rašančių apie madą. Taigi, tikrai norėčiau išaugti iš vieno žmogaus tinklaraščio tipo puslapio, nes kuo daugiau žmonių darbuosis, tuo daugiau perspektyvų galėtų atsirasti.
– Mąstant apie aukštosios mados kritikos lauką, ar pavyktų surinkti reikalingą recenzijų, straipsnių kiekį?
– Mados kritikos tikrai trūksta. Tačiau esame maži ir visi vieni kitus pažįstame. Dėl šių priežasčių tikrai sudėtinga išlikti objektyviam. Taip, tekstų tikrai galėtų būti daugiau, tačiau nebūtinai jie turi būti gryna kritika. Užtektų ir tiesiog kokybiškų straipsnių apie madą, kurie apimtų truputį daugiau nei įprastos tendencijų apžvalgos.
Mano nuomone, svarbu duoti erdvės ir pradedantiesiems. Dar mokantis ir pati susidūriau su problema, kad publikuotis tikrai norisi, tačiau niekaip neradau nišos, kuri būti išskirtinai orientuota į madą. Kadangi „seivit“ – internetinė platforma, manau, kad fizinės erdvės joje tikrai pakaks.
– Esate kritiška ir šiuolaikinių mados žurnalų atžvilgiu. Kodėl?
– Nesu kritiška, nes suprantu, jog tai absoliučiai savitas laukas ir mados žurnalai veikia pagal savo taisykles, paremtas komerciniais tikslais. Tai yra visiškai normalu. Galbūt pasigendu kiek alternatyvesnio požiūrio į šią meno rūšį. Mano nuomone, Lietuvoje labai daug įdomių dizainerių, kurie tiesiog nėra komerciškai įsisukę.
– Keistoka, kad tai vadinate alternatyviu požiūriu, nors iš esmės bandote sukurti nišą konceptualios ir nebūtinai komercinės mados sklaidai.
– Taip, čia ir yra problema, kad daugelis (ir aš) nepastebime kitokių kūrėjų ir ypač jaunųjų dizainerių. Pati visko taip nekategorizuočiau, nes šis projektas gimęs iš entuziazmo. Jis tarsi eksperimentas pasižiūrėti, kiek iš tiesų tų kūrėjų yra ir kiek jie įdomūs visuomenei <…>.
Čia tikrai svarbu įvesti žodį „jaunieji“, nes patyrusių dizainerių Lietuvoje tikrai nėra daug, o geriausieji – plačiai žinomi. Jaunoji karta viską kelia į instagramą ir juos pamatyti bei atrasti kartais tikrai sudėtinga.
– Domina ir komercinis aspektas. Didžiuosiuose pasaulio miestuose jau senokai galime įsigyti vienetinių dizainerių darbų konceptualiose parduotuvėse (angl. concept stores). Ar mados mylėtojas galės gauti vienetinių drabužių? Kaip šį projektą žadate finansuoti?
– Tai dar vienas iš mano tikslų. Tačiau kol kas platformoje bus nurodomi tik kiti įsigijimo šaltiniai, bet labai tikiuosi, jog ateityje tą bus galima daryti tiesiai per „seivit“. Pirmiausia reikėtų sukurti pačių dizainerių ir skaitytojų bendruomenę.
Bet kol komercinė elektroninė parduotuvė išsivystys, tikiuosi pritraukti lojalių skaitytojų ratą, tad tinklalapis turėtų tapti patrauklus reklamos atžvilgiu. Galbūt projektas patrauks ir Kultūros tarybos finansavimą, tačiau šis variantas nėra tvarus, tad visuomet verta plėtoti kitas komercines galimybes.
