Biologijoje ji nėra visiškai žalia – gerai besimokiusi A.Baronaitė po mokyklos baigimo įstojo į molekulinę biologiją, tačiau, kaip pati teigė, „visada buvo prie meno“.
„Man nuolat kildavo klausimas, kodėl mes mokomės apie genų modifikavimą, užuot pažiūrėję į šią discipliną kūrybiškiau, – svarstė pašnekovė. – Matyt, atsakymas slypi tame, kad mūsų dėstytojai buvo ganėtinai posovietiniai. Viskas, ką aš jiems kalbėjau, atrodė nesąmonės.“
Šiandien tai, ką ji kalba, atrodo labai nutolę nuo to, ką mes vadiname nesąmonėmis. Turėdama mokslinį ir meninį išsilavinimą ,A.Baronaitė ne tik nujaučia, bet ir turi pagrindimą ekologinėms grėsmėms, su kuriomis susiduria šiuolaikinis žmogus.
Daugiausia apie tai ir kalbėjome.
– Arūne, kaip fotografija atsirado tavo gyvenime?
– Po ilgų mokslų supratau, kad savo žinias ir meną galiu sujungti, todėl šiandien mokausi antrame magistre Vilniaus dailės akademijoje (VDA). Pasirodo, kad tokių žmonių, besidominčių ekologine tematika, yra ne vienas ir ne du. Netgi susipažinau su dėstytoju iš Vokietijos Janu Georgu Glöckneriu. Universitete jis turi biotechnologinę laboratoriją, kurioje kartu su studentais augina grybus.
Vis dėlto, jungti mokslą ir meną nėra nauja idėja (tą sėkmingai darė Leonardo da Vinci). Bet štai VDA mokomės, kaip panaudoti gyvybę, t.y. mikroorganizmus, norint sukurti meną.
– Čia jau reikėtų papasakoti apie visa tai taip, lyg būčiau šešiametė.
– (juokiasi). Mano domėjimosi laukui priklauso cheminės medžiagos, esančios augaluose, pavyzdžiui, kurdama analoginę fotografiją vietoj dirbtinių cheminių ryškalų naudoju samanas arba jūrų dumblius. Jau nustatyta, kad visi augalai savyje turi fenolio – medžiagos, kuri reaguoja su juostele (sidabro jonais, paskendusiais želatinoje). Štai ši nuotrauka (rodo į fotografiją, atremtą į sieną, – 15min) buvo išryškinta su samanų ekstraktu. Ląstelė, esanti alkoholyje arba karštame vandenyje, atsiveria ir išleidžia tam tikras molekules į vandenį. Procesas panašus į tą, kuris vyksta, kai mūsų močiutės gamina tinktūrėles (šypsosi).
Taip pat ant fotojuostelių auginu mikroorganizmus. Kartą pasidarė įdomu, kas nutiktų, jeigu palaidočiau juostelę į dumblius ir po kurio laiko išsitraukusi peržiūrėčiau rezultatą.
– Tokiu būdu galima pamatyti įdomių dalykų estetine prasme.
– Daug metų mes įsivaizdavome, kad žmogus yra visatos centras, tačiau mes esame tik gamtos dalis. Žmogus nėra vertingesnis už grybą, augantį pakelėje. Radę tarpusavio ryšį galime gyventi produktyviau, turtingiau, nei išnaudodami vieni kitus.
O kalbant apie estetiką, tai čia taip pat turiu komentarų. Atsivertę bet kokį komercinį žurnalą apie gamtą, pamatysime tobulos kompozicijos ir spalvų nuotraukas. Daugelis įsivaizduoja, kad taip iš tiesų atrodo gamta – žmonės trokšta kontrolės net šioje srityje.
– Juk visi angliški ir prancūziški sodai kuriami galvojant apie tai. Netgi mūsų močiučių darželiai po daugiabučio langais.
– Mano mamos sode – viskas tobula. Būtų mano valia, tai žolė augtų virš galvos (juokiasi), o stogas būtų apsamanojęs. Sutinku, kad dėl erkių grėsmės, tarkime, kolektyviniuose soduose, reikėtų nusišienauti savo teritoriją. Tačiau visos kitos žolės pjovimo priežastys yra susijusios su kontrole.
– Ką nagrinėji savo magistro darbe?
– Įstojau su ekologine tema, tačiau vėliau supratau, kad jau dabar ši sritis tampa nuvalkiota (išgręžta ir išsausinta). Į ją gilinamasi ne tik iš nuoširdaus susidomėjimo, bet ir iš pragmatizmo gauti finansavimą. Todėl ieškau naujų kampų ir trajektorijų.
– Netgi Venecijos bienalėje viskas okupuota šia tema.
– Taip, mano darbo vadovas dr. Jurijus Dobriakovas yra sakęs, kad ši tema yra pritempinėjama. Čia į mūsų pokalbį galime įvesti ekstraktyvizmo sąvoką, reiškiančią ne tik fizinių, bet ir mentalinių išteklių išnaudojimą. Šį fenomeną fiziškai supratau prieš tris mėnesius persirgusi vėjaraupiais, kada virusas išnaudojo mano kūno resursus.
Čia verta prisiminti neseniai įvykusią kelionę į Šiaurės ašigalį Švedijoje. Ten pakliuvau per programą, jungiančią visas Baltijos jūros šalių dailės akademijas. Viena dėstytoja iš Stokholmo sukūrė projektą, kalbantį apie ekstraktyvizmą mene. Ekspedicija vyko šiauriausiame Švedijos mieste – Kirunoje, kuriame veikia didžiausia geležies rūdos kasykla. Visą savaitę dirbome tyrimų stotyje, kurioje iš viso pasaulio susirenka mokslininkai, tiriantis Šiaurės ašigalį.
– Kas ten labiausiai nustebino?
– Ekskursija į kasyklą. Kasyklą, dėl kurios plėtimosi (kiekvieną naktį išsprogdinami vis nauji tuneliai) miestas turi trauktis į šalį, nes paprasčiausiai jam tampa nebesaugu. Realiai toji gamykla valdo visą miestą, o gyventojai dirbtinai šypsosi. Neva viskas čia gerai.
Kai nusileidome į kasyklos muziejų, mums parodė filmą apie tai, kiek daug naudos ši įmonė suteikia miestui ir žmonėms. Galiausiai vienas dėstytojas atsistojo ir išėjo, nes nebegalėjo pakęsti to smegenų plovimo. Mes žinojome, kad iš esmės geležies rūda naudojama naujų telefonų ir kompiuterių detalėms, o jų, kaip žinome, gaminama per daug. Ar mums išties reikia tų naujų daiktų?
Beje, mano butas stovi netoli baldų fabriko, priklausančio „IKEA“...
– Tai susiję su miškų Lietuvoje kirtimu?
– Šis butas, kuriame dabar esame, kadaise priklausė mano močiutei. Kol ji čia gyveno, žmonės aname fabrike dirbo tik dieną, o dabar atsirado ir naktinė pamaina. Būnant Švedijoje vietiniai kolegos pasakojo, kad jie bando atsiriboti nuo „IKEA“ dėl ekologinių priežasčių. Dažnai susimąstau, kodėl žmonės užsideda kaukę ir nemato realybės... Į šį butą jus, žurnalistes, taip pat pakviečiau, nes jis ne tik atspindi mane, bet jame visi daiktai yra panaudoti antrą kartą.
– Norėčiau padiskutuoti apie tavo kūrybos bruožus. Savo mikrobiologės žinias atsineši kaip kūrybinį instrumentą, o kaip jis išryškina pačios emocinį bagažą?
– Ilgai svarsčiau, kodėl gyvendama Vilniuje taip norėjau grįžti į Klaipėdą. Mane tiesiog čia traukė. Ilgainiui supratau, kad mano giminės moteriškoji linija gyveno prie jūros. Promočiutė buvo grynakraujė kuršė, prie Šventosios užaugusi močiutė gintaraudavo, o ankstyvoje mano vaikystėje apakusi mama paguodos ieškojo gamtoje. Galiausiai suvokiau, kad turiu ypač glaudų ryšį su gamta ir joje randamu misticizmu. Grįžusi čia įsitraukiau į menininkų bendruomenę, kurie sutinka, kad nebūtina kurti kažko naujo, tereikia kūrybiškumo prikelti senus dalykus. Būtent apie šią atmintį, savotišką gedulą ir yra mano fotografija. Akimirka, kurią mes užfiksuojame, yra ne tik apie įvykius, bet ir apie besikeičiančio krašto įamžinimą. Taip vyksta bendradarbiavimas su gamta.
– Ką tau reiškia Baltijos jūra? Ar esi ją tyrusi?
– Vienas iš dabartinių mano tyrimų yra susijęs su eutrofikacija, vandens ekosistemos pokyčių, atsirandančių dėl cheminių maisto medžiagų, dažniausiai azoto ir fosforo junginių, pertekliaus vandenyje. Man reikėjo gauti žinių apie Baltijos jūros ir marių dumblius, todėl įsidarbinau Aplinkos apsaugos agentūroje prie Aplinkos ministerijos. Ten vykdžiau vandens kokybės priežiūrą, susipažinau su visomis dumblių rūšimis, signalizuojančiomis apie vandens telkinio kokybę. Mikroskope pamačiau nemažą kiekį mikroplastiko ir ėmiau klausinėti, kodėl jis čia ir kodėl mes jo neskaičiuojame. Tuo metu dar nebuvo jokių normatyvų. Aišku, mes nesame Balis ar Tailandas, bet Baltijos jūroje užterštumas tikrai didelis.
– Ar tiesa, kad Baltijos jūra viena užterščiausių?
– Vienas Klaipėdos universiteto mokslininkas, Arūnas Balčiūnas, savo disertaciją parašė apie mikroplastiką Baltijos jūroje. Ją visą esu perskaičiusi. Pasirodo, kad didžiausia mikroplastiko koncentracija yra ežeruose ir upėse, nesvarbu, kokioje Lietuvos vietoje. Dažniausiai visos šiukšlės, kurios patenka į upę, net ir Vilniuje tekančią, galiausiai pasiekia jūrą. Viena yra tai, ką mes matome plika akimi, o kita yra nematomos dalelės. Mikroplastikas yra toks mažytis, kad valomieji filtrai jį tiesiog praleidžia. Pagrindinis jo šaltinis yra buitinė chemija – skalbikliai, valikliai, kremai ir dantų pastos. Organinės kilmės medžiagos tiesiog suyra, o „amžinasis“ plastikas, kurį išradęs žmogus labai džiaugėsi, yra spąstai mums patiems... Ne tik nuo riebalų užsikemša mūsų kraujotaka, bet ir nuo mikroplastiko, kas galiausiai gali sukelti insultą.
– Galbūt nereikėtų iš azijietiškų internetinių parduotuvių pirkti tos penktos plastmasinės kepimo pirštinės...
– Taip, tikrai neverta pirkti niekų iš prekybos centruose esančių skyrelių „po eurą“. Geriau nueiti į sendaikčių parduotuvę, įsigyti kokį metalinį šaukštą, jį atsišveisti ir naudoti dar ilgą laiką. Pirkdami greito vartojimo daiktus mes palaikome masinės gamybos konvejerį. Pavyzdžiui, tvarumo reikia ir pačiame fotografijos procese. Su skaitmena atsirado galimybė padaryti šimtus neapgalvotų kadrų, todėl savo telefonuose turime daugybę nuotraukų. Tai yra informacijos tarša, nebeleidžianti patirti nuostabos. Mano požiūriu, geriau vienas išjaustas kadras, kuris savo tekstūra bus daug reikšmingesnis. Karantino metu lankiau paskaitas pas fotografę Dovilę Dagienę. Ji buvo tas žmogus, kuris išmokė suvokti lėtąją fotografiją – tai yra bendrystė ir ryšys, žmogaus stebėjimas ir akių kontaktas.
